Tėvai dažnai skundžiasi, kad šiuolaikiniai vaikai, ypač sulaukę 11–15 m., pasidarė apatiški, nieko neveikia, jų niekas nedomina. Nenoras nieko daryti, motyvacijos trūkumas gali turėti daugybę priežasčių. Todėl svarbu išsiaiškinti, kodėl ir kuo pasireiškia atžalos apatija, ir tik tuomet daryti išvadas.

 

vaikai

  • Per didelis užimtumas

Vaikas gali tapti apatiškas ir dėl per didelio užimtumo. Turėti laisvo laiko ne tik normalu, bet ir būtina. Daugumos šiuolaikinių vaikų gyvenimas itin kruopščiai suplanuotas. Gausu veiklos ir įvairių užsiėmimų, tad negali sau leisti nieko neveikiant tiesiog vieną kitą valandėlę pasvajoti. Specialistai vienbalsiai tvirtina – atžala privalo turėti laisvo laiko. Tėvai neturėtų suplanuoti kiekvienos vaiko gyvenimo minutės. Nereikėtų jaudintis dėl kartais neproduktyviai leidžiamo laiko. Būtina vaiko dienotvarkę sudėlioti taip, kad liktų laisvo laiko nieko neveikti. Tobula, jeigu visi šeimos nariai turi galimybę šiek tiek laiko praleisti drauge be jokių reikalų ar terminų. Galima aptarti kažką įdomaus, tiesiog plepėti apie niekus, žaisti kortomis, grožėtis debesimis – daryti viską, ko tuo metu norisi.

 

  • Koncentravimasis į bendraamžius

 

Paauglių dažniausiai nedomina buities darbai. Tuo laikotarpiu koncentruojasi į bendravimą su bendraamžiais. Klausosi tos pačios muzikos, panašiai rengiasi, juokauja tomis pačiomis temomis. Visiems būdinga panieka suaugusiesiems.

 

Todėl visiškai natūralu, kad paaugliai nebūtina motyvuoti atlikti buities darbų. Jeigu iki brendimo pavyko įvesti tam tikrą tvarką ir tradicijas namuose (drauge pietauti ir vakarieniauti, atlikti tam tikrus buities darbus, kažkur vykti), tuomet kur kas paprasčiau tai daryti bei dalyvauti šeimos gyvenime ir vaikui įžengus į paauglystę.

 

  • Depresijos požymiai

Tai viena iš tų situacijų, kai tėvai turėtų sunerimti. Jeigu nuo mažens buvęs aktyvus, komunikabilus ir smalsus vaikas staiga tampa vangus, nuolat nieko neveikia ir jo absoliučiai niekas nedomina, reikėtų suklusti. Toks pasikeitęs elgesys įspėja apie depresiją. Tai viena iš galimos apatijos priežasčių. Labai svarbu įsiklausyti į tai, ką atžala šneka apie save. Jeigu ji neigiamai vertina save („viską darau blogai“) arba supančią aplinką („aplink jau nieko įdomaus nevyksta“), ateitį piešia tamsiomis spalvomis („viskas baigsis taip pat blogai, kaip ir visada“) – rimtas pagrindas sunerimti.

 

Vaikas gali tapti kur kas jautresnis ir dirglesnis negu įprastai, gali pasikeisti valgymo ir miegojimo įpročiai. Netgi į tokius pusiau juokais pasakytus žodžius – „geriau jau mirčiau“ – derėtų reaguoti rimtai, ypač jei tokie pasakymai kartojasi. Jeigu kyla negerų įtarimų, reikėtų pasikonsultuoti su psichologu.

 

  • Išsiblaškymas

Kartais atžala tiesiog negeba susikaupti, o tėvams tai atrodo kaip motyvacijos stoka arba apatija. Tokie atvejai nebūtinai reiškia depresiją. Didelė tikimybė, kad vaikui kyla dėmesio sutelkimo problemų: tiesiog fiziškai negeba daryti vienos ir tos pačios užduoties ilgiau nei keletą minučių, greitai griebiasi antros, paskui dar kitos. Taip gali nutikti namie, mokykloje arba bet kurioje kitoje vietoje.

 

Visiems žmonėms kartais būna sunku sutelkti dėmesį. Todėl būtina stebėti, kaip dažnai tai nutinka. Dažniausiai tokiems vaikams skubama primesti diagnozę – dėmesio stokos sindromą. Tačiau tai ne vienintelė tokio elgesio priežastis. Pastebėjus, kad atžalai sunku susikaupti ir koncentruoti dėmesį, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu.

 

  • Stresas

Suaugusieji dažnai net nepagalvoja, kad motyvacijos stoka gali būti reakcija į stresą. Dažnai manoma, kad vaikai jo nepatiria. Tačiau atžalų bendravimo ratas gerokai siauresnis ir veiklos sričių mažiau, todėl į kylančias problemas reaguoja kur kas stipriau. Vaiko reakcija į stresą gali pasireikšti kaip depresija. Ją galima pastebėti per tam tikrus įvykius. Pavyzdžiui, jeigu nutrūksta santykiai su bendraamžiais, atžala patiria didžiulę traumą, nors pats įvykis nesusijęs nei su skyrybomis, nei su teismais. Tai pačiai kategorijai priskiriamos ir bendraamžių patyčios (dėl per didelio svorio ar dėl to, kad nesiseka kažkuris mokomasis dalykas). Tai, kas suaugusiesiems atrodo smulkmena, vaikams gali tapti didžiule problema.

 

  • Bendra apatija ar tik tam tikroje srityje?

Motyvacijos stoka ir tingumas arba apatija gali būti susiję su tam tikra konkrečia vaiko gyvenimo sritimi. Pavyzdžiui, patyčias patiriantys mokiniai rytais gali nenorėti eiti į mokyklą arba visiškai nesidomėti mokslais. Dažniausiai tai labai erzina tėvus, tačiau reikėtų labai gerai pagalvoti, ar vaikas apskritai neturi motyvacijos niekam, ar tai susiję tik su mokykla. Galbūt ten vyksta negerumų?

 

Dažnai vaikai, kuriems nesiseka mokslai, elgiasi taip, tarsi visiškai nesistengtų. Tačiau iš tiesų jaučiasi beviltiškai. Jeigu motyvacija susijusi konkrečiai su mokykla, suaugusiųjų užduotis – išsiaiškinti, ar atžala neturi mokymosi problemų, suprasti, kas vyksta su ja konkrečiai.

 

  • Hormonų įtaka

Gali atrodyti, kad visi paaugliai yra apatiški ir nieko neveikia. Nesvarbu, ar drybso lovoje, murkso priešais kompiuterį, šlaistosi gatvėmis ir t. t. Be to, patys dažniausiai aiškina, kad niekada nepailsi ir neatsipalaiduoja. Juk tokio amžiaus žmonės neturi įsipareigojimų ir buitis neslegia. Todėl gimdytojai dažniausiai galvoja, kad atžalos apsimetinėja. Ir klysta. Šiuo amžiaus tarpsniu dėl daug ko kalta fiziologija: paauglio kūne vyksta esminės permainos, susijusios su hormonų pokyčiais. Tai išties sukelia nuolatinį nuovargį. Todėl tėvai, užuot priekaištavę vaikams, turėtų nupirkti jiems vitaminų ir specialių maisto papildų, kažkur drauge nueiti arba tiesiog suorganizuoti bendrą aktyvų poilsį.

 

Ką galima padaryti?

 

Netgi tuomet, kai nuolatiniai reikalavimai kažkuo užsiimti buvo nerezultatyvūs, tai dar nereiškia, kad nieko neįmanoma pakeisti. Pradžioje galima apriboti prie kompiuterio arba telefono leidžiamą laiką. Tai reikėtų daryti be agresijos, tačiau labai griežtai, nes pasyvumas, į kurį įtraukia šiuolaikinės technologijos, gali atmušti norą išvis kuo nors domėtis.

 

Suprantama, jeigu vaikas praleidžia daug laiko su draugais – kompiuterių genijais, kurdamas naujas programas ar taisydamas kompiuterius, tuomet trukdyti nereikėtų. Tai yra susidomėjimas, ne apatija.

 

Patarimai apatiško vaiko tėvams

 

Jeigu atžala nuolat vengia buities darbų, nenori mokytis ir pan., reikėtų bandyti suprasti, ar tikrai gali ir yra pajėgi įvykdyti jai keliamus reikalavimus.

 

Ar dažnai giriate ir dėkojate savo vaikui? Niekuomet nereikia pamiršti to daryti. Labai sunku būti motyvuotam, jeigu niekas nepastebi ir neįvertina.

 

Jeigu mokytojai sako, kad vaikas staiga aptingo, tapo apatiškas, būtina išsiaiškinti visas smulkmenas. Nereikėtų skubėti barti arba bausti atžalos. Galbūt kaip tik šiuo metu jai reikalinga pagalba (psichologinė, medicininė, papildomų mokymų arba atvirkščiai – mokslo krūvio mažinimo ir pan). Gal vaikui tiesiog labai trūksta tėvų palaikymo ir dėmesio. Kartais tingėjimas arba apatija rodo didelę bėdą, kurią privalo pastebėti gimdytojai.

 

Neįmanoma vaiko motyvuoti grasinimais, nes anksčiau ar vėliau ims maištauti. Ir protesto forma gali būti įvairi: ašaros, įniršis, melas, liga, pabėgimas. Tėvai turi iš visų jėgų stengtis neprarasti vaiko pasitikėjimo. Tai svarbiausia jų auklėjimo užduotis.