Nafta jau daugiau nei pusantro šimtmečio ne tik maitina visą ekonomiką, bet ir keičia gyvenimus. Nuo pat atradimo pradžios ji kėlė imperijas, krovė turtus verslo magnatams, skatino technologinę pažangą, bet kartu kurstė karus, politines krizes ir priklausomybę, iš kurios pasaulis iki šiol neišsivaduoja.

 

Eksperimentas, tapęs istorijos pradžiaThe,Change,In,Oil,Prices,Caused,By,The,War.,Oil

 

XIX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje minia susirinko pasišaipyti iš Edwino Drake‘o. Buvęs traukinių konduktorius ir verslininkas netoli savo namų Taitusvilyje, Pensilvanijoje, eksperimentavo su milžinišku grąžtu – gręžė gilyn į uolą. Grąžtą varė garo variklis, kurį E. Drake‘as sukūrė pagal tuo metu naudotus druskos išgavimo metodus. Mėnesių mėnesius grąžtas skverbėsi į uolą, glumindamas vietinius gyventojus. Vieną 1859-ųjų vasaros dieną daugiau nei 20 metrų gylyje grąžtas staiga pasiekė plyšį. Kitą rytą vamzdžiu, per kurį E. Drake‘as gręžė, pradėjo kilti žalia nafta. Nustebę vyrai surinko naftą į talpyklą. Galiausiai paaiškėjo, kad ši keista masė – būsimas juodasis auksas. Per kelias savaites visoje valstijoje ir už jos ribų prasidėjo naftos gręžimo skuba.

 

Po anglies, kuri paskatino pramonės revoliuciją, nafta turėjo tapti pasaulinės ekonomikos varikliu ir parodyti, koks turėtų būti tikrasis šiuolaikinis gyvenimas. Iki tol nafta rinkta iš natūralių nutekėjimų uolienų paviršiuje, o apšvietimui naudotas banginių aliejus – abu šie sprendimai buvo brangūs ir neefektyvūs. Kai E. Drake‘as atrado juodąjį auksą, skepticizmas ir abejonės dėl naftos vertės ėmė sparčiai sklaidytis, o žinia netrukus pasklido po visas valstijas. Paaiškėjus, kad naftą galima efektyviai išgauti didžiuliais kiekiais, ji tapo patrauklesnė tiems, kurie įžvelgė kelią link didžiulių turtų.Tačiau pačiam E. Dreike‘ui trūko verslo nuovokos – jis mirė skurde praėjus 20 metų po juodojo aukso gavybos. Taitusvilyje įkurtas muziejus, skirtas istoriniam atradimui atminti.

 

Įtemptas pakilimų ir nuosmukių ciklas

 

Vienas iš tų, kuriuos sudomino ankstyvasis naftos išgavimas, buvo jaunas verslininkas Johnas D. Rockefelleris. Nors keliaujančio prekeivio sūnus baigė buhalteriją, greitai suprato, kokį potencialą turi nafta. 1863 m. Ohajuje jis pastatė naftos perdirbimo gamyklą ir ėmė prekiauti lempų alyva, tepalais, vazelinu, grindiniui skirtu degutu. J. D. Rockefelleris ypatingą dėmesį skyrė efektyvumui. Jis daug skolinosi, nuolat reinvestavo pelną ir sumaniai pasinaudojo po JAV pilietinio karo sparčiai besiplečiančiu geležinkelių tinklu. Iki 1870 m. tapo vienu iš „Standard Oil“ įkūrėjų, o ši bendrovė ilgainiui išaugo į didžiausią pasaulyje kompaniją. J. D. Rockefelleris iki šiol laikomas turtingiausiu žmogumi pasaulio istorijoje.

 

Vis dėlto jau 1878 m. išryškėjo pirmieji naftos rinkos svyravimai. Išradus elektros lemputę, žibalas greitai ėmė prarasti svarbą, todėl sumenko naftos paklausa. Taip prasidėjo sudėtingas pakilimų ir nuosmukių ciklas, kuris naftos rinką lydi iki šiol. Padėtį išgelbėjo automobiliai. 1903 m. automobilių kūrėjas Henry Fordas pradėjo naują erą, o benzinas, iki tol laikytas tik šalutiniu gręžimo produktu, tapo vienu svarbiausių naftos pramonės variklių. Vėliau šį augimą sustiprino aviacijos atsiradimas. Pirmojo pasaulinio karo poreikiai naftos paklausą išaugino dar labiau. Bijodama jos trūkumo, JAV vyriausybė skatino žvalgybą ir investicijas užsienyje, taip pat Artimuosiuose Rytuose.

 

1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija nusmukdė ne tik akcijų rinkas, bet ir naftos kainas, o jos įtaka buvo jaučiama kur kas plačiau nei Volstryte. Net ir Saudo Arabijoje, kuri tuo metu dar nebuvo pasaulinė energetikos milžinė, ekonominį spaudimą sustiprino sumažėję piligrimų srautai. Būtent jų mokami mokesčiai buvo vienas svarbiausių karaliaus Ibn Saudo pajamų šaltinių. Susidūręs su silpstančiomis finansinėmis galimybėmis, ėmė kitaip žiūrėti į iki tol atsargiai vertintas naftos perspektyvas. Netrukus šis sprendimas pakeitė ne tik jo šalies, bet ir viso pasaulio istoriją: 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Saudo Arabija iškilo kaip viena svarbiausių naujų jėgų pasauliniame naftos žemėlapyje.

 

Konfliktų kurstytoja

 

Naujasis kursas ir Antrasis pasaulinis karas padėjo naftos pramonei atsigauti po Didžiosios depresijos. Tačiau karas atskleidė ir kitą svarbią tiesą: naftos tiekimas nebuvo nei savaime suprantamas, nei neišsemiamas. Būtent todėl valstybės vis atkakliau siekė užsitikrinti patikimus jos šaltinius. 1951 m. Iranas išstūmė Vakarų naftos bendroves, o vėlesniais dešimtmečiais nafta tapo vienu svarbiausių XX a. JAV užsienio politikos veiksnių. Nuo Sueco krizės 1956-aisiais iki pirmojo Persijos įlankos karo (1990–1991 m.) ji ne tik inicijavo diplomatinius sprendimus, bet ir kurstė konfliktus bei nuolat laikė investuotojus įtampoje.

 

Dar vienas lūžis įvyko 1973 m., kai arabų ir Izraelio karas sukėlė didžiulį energetikos sukrėtimą šiuolaikinėje istorijoje. Arabų šalys paskelbė naftos embargą JAV ir kitoms Izraelį rėmusioms Vakarų valstybėms. Taip prasidėjo vadinamasis pirmasis naftos šokas. Naftos kainos staigiai šoktelėjo, išaugo energijos tiekimo krizės grėsmė, o daugelyje šalių ekonomikos augimas ėmė strigti. Būtent tada tapo aišku, kad nafta susijusi ne tik su ekonomika, bet ir su geopolitinės galios klausimais.

 

XXI a. pradžioje sparčiai augančioms Kinijos ir Indijos ekonomikoms reikėjo vis daugiau energijos, todėl konkurencija dėl naftos išteklių tik aštrėjo. Kainos kilo iki 2008 m. finansų krizės, po jos smuko, bet netrukus vėl atsigavo ir kurį laiką kilo iš naujo. Tačiau tuo pat metu vis garsiau pradėta kalbėti apie kitą naftos pusę – jos vaidmens pokyčius klimato krizėje. Atsinaujinančiosios energijos plėtra rodė, kad artėja dideli pokyčiai, nors pasaulis vis dar stipriai priklausomas nuo naftos.

 

Pandemijos metais ypač aiškiai atskleidė, kokia iš tiesų trapi pasaulinė naftos rinka. Koronavirusui staiga sustabdžius didelę dalį pasaulio ekonomikos, naftos paklausa per trumpą laiką smarkiai smuko, o kartu išryškėjo gilūs rinkos pokyčiai. Kai saugyklos beveik pasiekė maksimalų pajėgumą, prekiautojai pradėjo mokėti už tai, kad kas nors perimtų turimas statines. Taip naftos kainos pirmą kartą istorijoje tapo neigiamos. Šį precedento neturintį nuosmukį dar labiau sustiprino prekyba ateities sandoriais – sutartimis, pagal kurias nafta parduodama pagal numatomą būsimą kainą. Kadangi tokiomis sutartimis aktyviai prekiaujama, o dalies jų galiojimas baigėsi būtent tuo metu, kai paklausa smuko, o saugyklos perpildytos, tad prekiautojams teko mokėti už sutarčių perėmimą.

 

Manipuliacijos nafta

 

Šių metų kovo ir balandžio mėnesiais naftos kainos vėl tapo itin jautrios karo veiksmams Artimuosiuose Rytuose. Didžiausią įtampą rinkose sukėlė karinė eskalacija su Iranu ir sutrikusi laivyba Hormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių pasaulio naftos gabenimo kelių. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, per šį sąsiaurį įprastai pervežama apie 20 mln. barelių naftos per dieną, arba maždaug ketvirtadalis visos pasaulio jūra gabenamos naftos, o apie 80 % šių srautų keliauja į Aziją. Tad netgi trumpalaikiai trikdžiai iškart paveikia pasaulines kainas, tiekimo lūkesčius ir investuotojų nuotaikas. Balandžio 2-ąją „Brent“ naftos kaina pakilo iki 109,03 JAV dolerio už barelį, o WTI (etaloninė Šiaurės Amerikos naftos rūšis) iki 111,54 dolerio. Tai buvo vienas staigiausių dienos šuolių per pastaruosius metus.

 

Kovo viduryje Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) šalys narės sutarė išleisti į rinką rekordinį 400 mln. barelių strateginių naftos atsargų kiekį, kad sušvelnintų tiekimo smūgį. Vis dėlto jau balandžio pradžioje pati agentūra perspėjo, kad trikdžiai gali tik stiprėti ir vis labiau veikti Europos ekonomiką. Tuo pat metu OPEC+ – naftą eksportuojančių valstybių grupė, kurią sudaro OPEC šalys ir jų partnerės, tarp kurių Rusija – svarsto galimybę dar labiau didinti gavybą. Tačiau rinkos dalyviai abejoja, ar to pakaktų, jei Hormūzo sąsiaurio veikla ilgesniam laikui liktų apribota. Įtampą dar labiau didina ir kiti veiksniai: Ukrainos smūgiai Rusijos eksporto infrastruktūrai, brangstantis transportas, auganti baimė, kad aukštos energijos kainos vėl paskatins infliaciją.

 

Pasaulis puikiai supranta, kad priklausomybė nuo naftos yra rizikinga, tačiau greitai jos atsisakyti negali. JAV išlieka didžiausia pasaulio naftos gamintoja, o pernai pasiekė naują gavybos rekordą – 13,6 mln. barelių per dieną. Tuo metu daugiausia naftos sunaudoja JAV, Kinija ir Indija.

 

Autorė Monika Budnikienė