Išsikalbėjimas – pirmas žingsnis permainų link

Dešimtą sezoną skaičiuojančios laidos „TV Pagalba“ vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva ne vienus metus kalbina pašnekovus ir internetinėje tv3.lt laidoje „Pasikalbėkim“. Žurnalistė prasitaria, kad jai visuomet įdomiau kalbinti, nei pačiai atsakinėti į klausimus. Visgi nuoširdaus pokalbio galią Renata puikiai supranta. „Kito žmogaus patirtis labai vertinga. Juk visuomet geriau mokytis iš svetimų klaidų, o ne iš savo“, – sako pašnekovė.

Renata Šakalytė, Akvilės Razauskienės nuotrauka.

„TV Pagalboje“ ir laidoje „Pasikalbėkim“ gilinatės į kitų žmonių išgyvenimus. Kaip jų patirtys veikia jūsų emocinę būklę, o gal išmokote darbo neparsinešti į namus?  

Per tiek metų „TV Pagalboje“ sužinojau ir perpratau daugybę dalykų, daugiausia – apie pačią save. Jau moku apsisaugoti ir prižiūrėti emocinę sveikatą. Aišku, kartais visaip nutinka, nes esu jautrus, empatiškas žmogus, todėl ne visada pavyksta tam tikras emocijas greitai nustumti: tenka išbūti ir po kažkiek laiko paleisti. Jei viską į save sugerčiau, tai vieną dieną gal iš proto išeičiau… Kaip psichoterapeutai, psichologai randa būdų, kaip save apsaugoti nuo to, ką išgirsta iš pacientų, taip ir aš radau savus metodus.

Kaip jus pakeitė darbas „TV Pagalboje“?

Man atrodo, kad pokytis – kardinalus. Kai pasižiūriu pirmas laidas (kaip dirbau ir atrodžiau), tikrai matau didžiulį skirtumą, ir tai visiškai normalu. Į „TV Pagalbos“ studiją atėjau tiesiai nuo TV3 žinių vedėjos kėdės. Vienu metu dirbau abiejose laidose ir reikėjo labai susitelkti, kad per daug emocijų neatsineščiau į žinių laidą, kur turiu išlikti objektyvi, o „TV Pagalbos“ studijoje nebūčiau per daug susikausčiusi, galėčiau įsiklausyti į žmonių problemas.

„TV Pagalbos“ projektas manyje išugdė gebėjimą ne tik išklausyti, bet ir iš tiesų girdėti. Išmokau kantrybės, nepertraukinėti pasisakymų. Tai pritaikau ir laidoje „Pasikalbėkim“. Man labai malonu, kai pagiria, kad pokalbis laidoje vyksta gražiai, be pertraukinėjimų, kad leidžiu pašnekovui pabaigti mintį, nesistengiu įpiršti savo nuomonės. Tai iš tiesų puiki mokykla iš profesinės pusės.

O iš asmeninės?

Išsiugdyta didžiulė pagarba žmogui, nesvarbu, ar prieš tave sėdi prezidentas, ar žmogus iš atokaus vienkiemio, kuris niekada nebuvęs prieš televizijos kameras. Pagarba kitam, jo nuomonei stipriai pasikeitė per tuos metus. Nors ir taip visada gerbiau žmones, bet dirbant „TV Pagalboje“ man tai tapo savaime suprantama. Negalėčiau gyventi kitaip – reikia gerbti kitą žmogų, jo nuomonę ir įsitikinimus, nepaisant statuso.

Dažnai sakoma, kad yra dvi Lietuvos, o jūs savo laidose pakalbinate abiejų atstovus. Ar iš tiesų taip skiriamės?

Bendražmogiškosios savybės būdingos visiems, nesvarbu, kur gyvename, ką dirbame, kiek pajamų gauname. Žinoma, yra ir skirtumų, todėl man savotiškai įdomu ištrūkti iš socialinio burbulo, kurį aplink susikuriame bendraudami su tam tikrais žmonėmis. Jei visada būni tik savame rate, susidaro įspūdis, kad visur yra taip pat. Kai atvažiuoju filmuotis į „TV Pagalbos“ studiją, suprantu, kad gali būti ir kitaip, kad žmonės susiduria su visokiais iššūkiais. Ne visi gyvena taip gerai, kaip įsivaizduojame, ne visi turi sąlygas, prie kurių esame pripratę. Socialiniai skirtumai tikrai egzistuoja, bet tai nereiškia, kad kažkas dėl to prastesnis ar geresnis. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę pabendrauti su įvairiais žmonėmis, tiesiogiai išgirsti jų išgyvenimus ir problemas, apie kurias dažnas sužino galbūt tik iš žiniasklaidos. Man patinka ta įvairovė, nes laidoje „Pasikalbėkim“ daugiausia kviečiame žinomus pramogų pasaulio ar politikos atstovus, o „TV Pagalboje“ – žmones iš tikrosios gyvenimo scenos, kurie yra tokie, kokie yra.

Kodėl reikia kalbėti apie sunkumus?

Išsikalbėjimas atveria daug netikėtų dalykų. Štai laidos „Pasikalbėkim“ pašnekovai, dalindamiesi išgyvenimais, gali padėti kitiems rasti motyvacijos, paskatinti keistis, spręsti problemas ar ieškoti būdų pagerinti emocinę sveikatą. Be to, žinomi žmonės savo atvirumu parodo, kad yra lygiai tokie pat, kaip visi – klystantys, kenčiantys, bijantys. „TV Pagalbos“ herojai irgi dalinasi savo patirtimis, iš kurių galima pasimokyti ir nedaryti tokių pačių klaidų. Man visada norisi ne tik išgirsti problemą ir suteikti reikiamą pagalbą, bet ir išsiaiškinti, kodėl ji reikalinga. Jei žmogus įnikęs į priklausomybes, tai kodėl taip nutiko? Kodėl nepavyksta sustoti? Juk įdomus ne tik faktas, kad žmogus yra dugne, bet kaip jį pasiekė? Jei pavyko išsikapstyti, pavyzdžiui, įveikti sunkią depresiją, man svarbu išgirsti, kokiu būdu tai padarė ir kaip žmogus visiškai nesubyrėjo.

Pačiai dažnai norisi išsikalbėti ar esate uždaras žmogus?

Atvirai kalbėti galiu tik su tais žmonėmis, kuriuos puikiai pažįstu ir pasitikiu. Dažniausiai artimiesiems ar draugams patikiu skaudulius, o šiaip nesu linkusi atvirauti. Įdomus disonansas, kad laidose klausinėju kitų žmonių kartais labai asmeniškų dalykų, nors pati to daryti nemėgstu. Žinoma, jeigu esu pakviesta į laidą kaip pašnekovė, stengiuosi atsakyti į visus klausimus ir puikiai supratu, kodėl jie užduodami, bet nesijaučiu jaukiai. Man tikrai labiau patinka klausinėti, o ne atsakinėti.

Pakalbėjome apie „TV Pagalbos“ įtaką, o kokių naujų spalvų jumyse atskleidė motinystė?

Mano motinystė jau turi šiokį tokį stažą: vyresnėlei rudenį bus 11 metų, o mažajai – greit 8-eri. Per tuos metus įvyko daug vidinių pokyčių ir atradimų. Man motinystė be galo graži ir įdomi kelionė, kuri tikrai nesibaigia, kai vaikui sukanka aštuoniolika. Ši kelionė tęsiasi iki paskutinio atodūsio – tai visas jos įstabumas. Bėgant metams suprantu, kad labai pasikeičiau, nes kokia buvau su pirmagime ir kokia esu dabar – kaip diena ir naktis. Tai visiškai normalu, nes kiekvieną dieną įgyji naujų žinių, patirties, stiprėja pasitikėjimas savimi kaip mama ir daugiau atsipalaidavimo.

Mane džiugina santykis, kurį kuriame su dukromis, esame labai artimos. Gera iš jų išgirsti, kad užaugusios norėtų būti tokios kaip mama (šypsosi). Tai patvirtinimas, kad žengiu teisingus žingsnius. Aišku, būna įvairių dienų, kartais stipriai pasipykstame, bet esminiai vertybiniai dalykai išlieka tie patys – visada turėti drąsos atsiprašyti, jei pasielgei negerai. Tėvams svarbu tai daryti vaikų akivaizdoje, kad jie priimtų atsiprašymą kaip natūralų ir savaime suprantamą. Nuoširdžiai tikiu, kad vaikai – tėvų atspindys, todėl labai stengiuosi, kad dukros atspindėtų gražius dalykus.

Kuo kitokie šiuolaikiniai vaikai?

Manau, kiekvienos kartos vaikai kažkuo kitokie, ypatingi, tačiau turime ir daug bendrumų: norą žaisti, džiaugtis vaikyste. Tai niekur nedingsta, tik priemonės truputėlį skiriasi. Mūsų vaikai gyvena neįtikėtinai greitai besikeičiančiame technologijų, informacijos pasaulyje ir tai negali neatsiliepti jų kasdienybei. Tikrai matau, kad dukros dažniau nori pramogauti su telefonais ar prie televizoriaus, todėl stengiamės su vyru daug kalbėtis apie saikingą ekranų naudojimą. Džiaugiuosi, kad jos vis dar daug laiko leidžia kieme žaisdamos su draugais. Kai geras oras, savaitgaliais dukrų nematome nuo ryto iki vakaro: gaudynės, žaidimai kamuoliu ir kt. Net jei rankose atsiranda telefonas, jis naudojamas kūrybiškai, pavyzdžiui, kuriant įvairius filmukus. Be abejo, labai džiugina, kai prieš miegą dukros pasiima paskaityti knygą. Aš pati augdama buvau tikras knygų vaikas, todėl smagu, kad mano mergaitės irgi noriai skaito.

Kaip atrodo jūsų laikas sau, ar norisi pabūti tik su savimi?

O taip! Manau, kiekvienam svarbu rasti laiko pabūti vien su savimi, dėl savęs, pagalvoti apie save. Būna labai gera, kai galiu atsiriboti nuo visų darbų, įsipareigojimų, socialinių tinklų. Itin vertinu tokias akimirkas. Kai noriu nuo visko pabėgti, išvykstu kelioms dienoms į SPA centrą arba tiesiog išeinu pasivaikščioti į mišką. Likusi viena namuose pasidarau arbatos ir jaukiai susirangau su įdomia knyga arba geru filmu.

Kartais kasdien lekiant atrodo, kad nėra laiko pabūti tik su savimi, bet taip manyti klaidinga – viskas mūsų pačių rankose. Akimirkos sau neatsiras savaime, tai sąmoningai turime daryti. Žinoma, iki šio suvokimo reikia subręsti. Džiaugiuosi, kad man pavyko, nes turiu polinkį į darboholizmą, perfekcionizmą ir vienu metu buvau taip panirusi į darbus, kad viskas pradėjo trauktis į šoną: šeima, draugai, o svarbiausia – aš pati. Visa tai atsiliepė fizinei ir emocinei sveikatai, todėl buvau priversta padaryti pauzę nuo visų darbų ir įsipareigojimų. Atvirai galiu pasakyti, kad patyriau stiprų perdegimą. Džiaugiuosi, kad nesudegiau visiškai ir pavyko laiku sustoti, jog išvengčiau dar sunkesnių pasekmių.

Ką pasakytumėte sau, jei sutiktumėte save vaikystėje?

Suprantu, kad vaikui daug dalykų negalima sakyti, nes jis nesuprastų visų tiesų ir patirčių, kurias sužinai, įgyji per, pavyzdžiui, keturiasdešimt metų. Turbūt pasakyčiau paprastai: neprarasti vilties, tikėti stebuklais ir žinoti, kad viskas praeis. Kad ir kas tai būtų – dideli sunkumai ar ypatingas džiaugsmas – viskas praeina. Visgi žinojimas, kad kiekviena akimirka yra laikina, išlaisvina.

Autorius Laima Samulė