Jaunatviškas maksimalizmas ir santykių idealizavimas lemia, kad iš partnerio tikimasi besąlygiškos meilės. Tačiau lūkesčiai byra į šipulius, o sužeista širdis pasrūva krauju. Štai svarbiausi dalykai, kuriuos suprantame 40-ies, nors norėtume žinoti 20-ies.

 

Santykiai – darbas, bet tik su tinkamu žmogumiIn,Love,Cute,Romance,Couple,Cartoon

 

Įsimylėti lengviau, nei išsaugoti santykius. Neįmanoma apsieiti be kompromisų ir derybų. Tenka daug dirbti, tačiau tik su tinkamu žmogumi pastangos atrodo lengvos. Našta dalijama per pusę, kai abu partneriai įsipareigoja gerbti tai, kas geriausia santykiams, ir augti kaip asmenybės. Ilgalaikių santykių atspirties taškas – bendros vertybės ir tikslai. Kai abu stovi ant tvirto pagrindo, lengviau būti lankstiems ir prisitaikyti įveikiant iššūkius. Tokioje poroje vyrauja abipusiškumas, dosnumas, empatija, pasitikėjimas, saugumas, bendradarbiavimas, sąmoningumas. Abu partneriai supranta, kad žaidžia toje pačioje komandoje ir siekia išlaikyti santykius. Deja, jaunystėje daugiau dėmesio skiriama fizinei traukai, o ne tikram intymumui, sužavi išoriniai dalykai, o ne asmenybės bruožai. Lengva suklysti ir investuoti į santykius su žmogumi, su kuriuo nėra nieko bendro.

 

Ribos pasako kitiems, kaip mylėti

 

Ribos išreiškia pagarbą sau, savo laikui, asmeninei erdvei ir poreikiams. Be ribų lengva prarasti save ir susilieti su partneriu tapatybės, pareigų, emocijų lygmenyje. Asmuo, kuris geba kalbėti apie savo poreikius, elgiasi kaip visavertis partneris. Garsiai įvardija, kaip jaučiasi, ko tikisi, kas patinka ir ko netoleruos. Ribos pasako aplinkiniams, kaip norime, kad mus mylėtų. Tai (ne)priimtino elgesio gairės, skatinančios sveiką intymumą ir artimą santykį. Partneris žino, kaip pagirti, paguosti, pradžiuginti,  nuo ko susilaikyti ir ko nedaryti, nes žeidžia ar nepatinka. Jaunystėje meilė atrodo kaip sielų susiliejimas, todėl ribos asocijuojasi su atstumu, šaltumu, neva taisyklės nereikalingos. Bandant įtikti, tenkinant tik artimojo poreikius, tačiau garsiai nekalbant apie savuosius (galbūt tikintis, kad skaitys mintis), didėja perdegimo rizika, atsiranda išnaudojimo jausmas. Tai žaidimas į vienus vartus.

 

Traumos pritraukia toksiškus asmenis

 

Remiantis traukos principu, panašus pritraukia panašų. Asmenys, patyrę psichologinių traumų (narcizai tėvai, emocinis apleistumas, netektys, smurtas) ir negalintys pasigirti aukšta saviverte, mezga santykius su žmonėmis, kurie linkę piktnaudžiauti gerumu, manipuliuoti ir kenkti. Smegenys pasąmoningai renkasi partnerį, kuris elgiasi pažįstamai. Nors draugystė skaudina, atrodo „normali ir priimtina“. Vaikystėje, kai nebuvo galimybių rinktis, veikęs adaptacijos modelis naudojamas suaugus. Daugelis aukų gyvena išlikimo režimu, jaučiasi nesaugios, nemylimos, suserga depresija, tačiau bijo atstūmimo ir išsiskyrimo. Valdo ne sąmoningumas, o savaiminės reakcijos. Jeigu nepavyksta užmegzti ilgalaikių santykių arba nuolat nuvilia partneriai, metas apsilankyti pas psichoterapeutą ir išsigydyti senas praeities žaizdas. Žmonės, kuriuos pritraukiame, daug ką pasako apie mus: kas esame ir kokiame augimo etape sustojome.

 

Vienatvė nėra baubas

   

Visuomenė kuria spaudimą, ypač moterims, palaikyti tik ilgalaikius romantinius santykius ir susilaukti vaikų. Tačiau perkopus 30-metį laikas be partnerio neatrodo kančia. Vienatvė skatina atsigręžti į save ir savąją gerovę, suprasti norus ir sukurti naują ateities viziją. Moksliniai tyrimai rodo, kad savanoriškas vienišumas gerina psichinę sveikatą. Vieni atsikrato vidinio kritiko, kiti išmoksta besąlyginės meilės sau, treti tampa savanoriais, ketvirti įsilieja į bendruomenių veiklą. Moterys įvardija, kad vienišos jaučiasi laimingos ir laisvos, priešingai nei su buvusiais partneriais. Jaučiant gyvenimo pilnatvę nereikia, kad santykiai užkamšytų vidines spragas ar suteiktų trūkstamų elementų (finansinio stabilumo, emocinio palaikymo, socialinio statuso). Netenka prasmės įsitikinimas, kad būtina keistis pagal svetimus standartus. Tai atveria galimybę sutikti antrąją pusę, kuri nuspalvins gyvenimą, bet netaps visatos ašimi.

 

Nesėkmė nukreipia tinkama linkme

   

Atrodo, kad artimas žmogus suteikia to, ko labiausiai reikia. Galbūt jis – geras klausytojas, geba prajuokinti, puikiai gamina ar mėgsta daryti staigmenas. Nesusiklosčius santykiams apninka liūdesys, jog niekada daugiau nepavys sutikti tokio unikalaus vyro. Tam tikra prasme tai tiesa. Tačiau santykiai padeda pamatyti, ką vertiname labiausiai: supratimą, rūpestį, žaismingumą, atsakomybę… Visi, su kuriais nepavyko, nieko neatnešė, todėl išeidami nieko ir nepasiėmė. Buvę partneriai – tik laikini pakeleiviai gyvenimo kelionėje. Jeigu nesutapo galutinis tikslas, reikia padėkoti ir atsisveikinti, o ne gedėti neišsipildžiusios ateities. Pamokos moko ir grūdina, taip pat suteikia vilties, jog kada nors pavyks sutikti vyrą, kuris norės kurti bendrus santykius.

 

Ugdyti emocinį intelektą

   

Paauglystėje lengva idealizuoti santykius. Ieškant paguodos ir patarimų draugių rate jausmai (baimė, pyktis, liūdesys, gėda) įvardijami, tačiau neišjaučiami. Jie pasireiškia kaip fiziniai signalai, suvokiami protu, tačiau nepasiekia sąmoningo lygio. Jaunystėje daugelis neleidžia sau jausti, sveikai apdoroti emocijų. Lengviau slopinti, nuneigti arba ignoruoti. Lygiai taip pat elgiasi su teigiamais jausmais: laime, džiaugsmu, dėkingumu. Jeigu nėra ryšio su savimi, sunku brėžti ribas, pastebėti toksinį elgesį, rūpintis savo gerove. Su metais įgyta branda padeda susieti kūno pojūčius, mintis ir emocijas. Gerėja komunikacija su vidiniu „aš“, mažėja išorinio patvirtinimo poreikis, pasikliaujama intuicija. Lengviau atpažinti aplinkinių siunčiamus teigiamus ir neigiamus signalus. Vertinant dabarties akimirkas, meilė tampa gilesnė ir stipresnė. Emocinį intelektą galima lavinti visą gyvenimą. Niekada ne vėlu pradėti.

 

Išjausti širdies skausmą

 

Sielvartas – vienas svarbiausių mokytojų. Paradoksas, tačiau išsiskyrimo skausmas gali daug ko išmokyti apie meilę. Psichologai siūlo įsivaizduoti energijos srautą, kurį siunčiame partneriui. Kai nelieka meilės objekto, energija kaupiasi ir sukelia skausmą. Kuo stipresni buvo jausmai, tuo didesnė širdgėla. 20-ies skyrybos atrodo kaip pasaulio pabaiga, tačiau skausmas gąsdina, norisi atsiriboti nuo nemalonių jausmų. 40-ies santykių pabaiga vertinama iš kitos perspektyvos. Nesinori bėgti paskui nepasiekiamą partnerį, nėra poreikio kaltinti save. Atmintyje lieka tik malonūs prisiminimai, šildo buvusios draugystės grožis. Tai tarytum suvenyras, primenantis praeities santykius ir prasmingus išgyvenimus.

 

Meilė ateina nekviesta

 

Daugelis merginų auga tikėdamos, kad sutiks tą vienintelį, kuris pripildys laimės taurę, įgyvendins drąsiausias svajones, patenkins visus poreikius. Suteikus vyrui gelbėtojo vaidmenį, didėja ko-priklausomybės rizika. Nerealu tikėti, kad kitas duos tai, ko negalime duoti sau patys. 20-ies didžiausias dėmesys skiriamas romantinio partnerio paieškoms, 40-ies investuojama į palaikančios bendruomenės kūrimą. Socialinis ratas ne tik emociškai atstoja mylimąjį (palaiko, rūpinasi, linki gero, patvirtina, suteikia priklausymo jausmą), bet ir didina galimybę sutikti antrąją pusę. Dažnai meilė aplanko tada, kai moteris nustoja ieškoti ir stengtis. Gali būti, kad vieną dieną pažvelgsime į draugą ar sutiktą nepažįstamąjį naujomis akimis, gims simpatija, kol santykiai išsivystys iki romantinių jausmų. Meilei nėra amžiaus cenzo. Anksčiau slėgęs stereotipas, kad įsimyli tik jauni, brandžiame amžiuje skamba lyg anekdotas.

 

Nieko blogo nepatikti

 

Jaučiant stiprų poreikį prisirišti partnerį, įsikūnijama į gero ir patogaus žmogaus (mamos, žmonos, meilužės) vaidmenį. Meilė maitinama iš asmeninės sąskaitos nutylint, prisitaikant, nepaisant savo vertybių ir poreikių. Paaukojus save tikimasi sulaukti dėkingumo, priėmimo, adekvataus atlygio. Skaudu gauti priešingą reakciją – nuvertinimą, kaltinimą, gėdinimą, pajuoką. Tik su amžiumi susiformuoja suvokimas, kad kitų nuomonė nebūtinai yra tiesa. Kiekviena santykių istorija turi dvi versijas, kurios priklauso nuo pasakotojo pozicijos. O tiesa sudėtingesnė nei kaltųjų paieška. Jeigu buvęs partneris mini bloguoju ir neprisiima atsakomybės, tai jo pasirinkimas. Kartais vien gerų ketinimų nepakanka norint išlaikyti sveikus santykius. Tango šokamas dviese, tad rinkimės matyti abi puses, kad suprastume savo jausmus ir paleistume praeitį.

 

Įsimylėjus viskas tik prasideda

 

Santykių pradžia asocijuojasi su jauduliu, netikrumu, abejone. Pradiniame etape žmonės tikrina vienas kitą, o nežinia, ar jausmai abipusiai, vargina emociškai. Atrodo, įsimylėjus ir nusprendus būti kartu turėtų palengvėti, tačiau tai tik pradžia. Ketinimas būti drauge – kasdienis pasirinkimas, nes meilė nėra duotybė. Ją reikia brandinti kaip vyną. Augimas neišvengiamas pokyčių kupiname pasaulyje. Nerealu, kad visą likusį gyvenimą būsime tokie patys žmonės. Kartu keičiasi santykiai, tačiau greitį nustato partneriai. Nors visuomenė teikia pirmenybę kontrolei, aiškumui, konkretumui, nieko blogo džiaugtis šia diena ir leisti vystytis natūralia eiga. Sėkmė matuojama ne meilės trukme, o autentiškumu. Santykiai – nuolatinės pastangos dėl bendro tikslo, išlaikant autentiškumą ir individualumą.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė