Esu šeimos žmogus

LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai. Nauja era“ dalyvaujantis profesionalus krepšininkas Edvinas Šeškus pasakoja, kad ši patirtis labai smagi, sykiu bauginanti, verčianti išeiti iš komforto zonos. „Visgi mėgstu leistis į avantiūras. Manau, geriau prarasiu laiko ar pinigų, nei galimybę, kuri gali išaugti į kažką didelį“, – sako pašnekovas.

Edvinas Šeškus, Monikos Makarės (@monicanonphoto) nuotrauka.

Ar prieš sutikdamas dalyvauti projekte „Žvaigždžių duetai. Nauja era“ jau buvote kažkur dainavęs?

Tik kitame LNK projekte „Kaukės“, bet ten reikėjo dainuoti ne taip stipriai (šypteli). Kadangi turėjome paslėpti savo balsą, kad atpažinti būtų kuo sunkiau, galėjome truputį pjauti pro šalį. Be to, ten buvo įrašai, o čia gyvi pasirodymai. Pirmą kartą gyvenime stoviu scenoje ir iš tiesų dainuoju.

Nuo pat režisierės skambučio su pasiūlymu dalyvauti pradėjau ruoštis. Labai padeda vokalo mokytoja Kristina ir mano partnerė Augustė. Ji skiria daug laiko, kad tinkamai atlikčiau savo partiją dainose, tad jaučiu, kad tikrai išmokau dainuoti.

Ar su Auguste esate pažįstami iš anksčiau?

Kartu dalyvavome projekte „LNK iššūkis. Pagauk bangą!“. Kadangi jau buvome radę priėjimą vienas prie kito, daug lengviau dirbti kartu.

Kas projekte sudėtingiausia, o kas smagioji dalis?

Dainuoti – ir sunkiausia, ir smagiausia. Sunku lipti ant scenos ir atlikti kūrinį, nes reikia ne tik taisyklingai sudainuoti, bet ir pajudėti, ištransliuoti liūdną ar linksmą nuotaiką, atsižvelgiant į pasirinktą kūrinį. Smagiausia dalis – kai sudainuoji gerai, tada užplūsta ramybė, stovi sau visas patenkintas. Tai geriausias momentas.

Kaip sekasi išsirinkti dainas?

Ganėtinai sunku, nes Augustė – talentinga dainininkė, jai lengva atlikti bet kurią dainą, o mano didžiausia patirtis muzikoje iki projekto buvo dainavimas automobilyje ar namuose su dukryte Atėne. Dažniausiai čia skamba „Tele Bim-Bam“ dainos (šypsosi). Tad Augustei tenka taikytis prie manęs. Iki repeticijos prisiunčiame vienas kitam dainų, kurias norėtume pabandyti, o susitikę aptariame, pasibandome, kaip mums sektųsi, pasižiūrime, ar mano balsas pajėgus kurią nors atlikti.

Koks jausmas televizoriaus ekrane stebėti save dainuojantį?

Labai keistas (šypsosi). Tokiame amplua savęs dar nesu matęs. Bet štai visai neseniai paskambino tėtė ir pasidžiaugė, kad jau pradėjau dainuoti, kad visai turiu balsą. Kiekviena nauja patirtis atneša naujų spalvų ne tik į mano, bet ir šeimos, artimųjų gyvenimą.

Ar projekte praverčia profesionalaus sporto suformuotos savybės?

Manau, taip. Žaisdamas krepšinį išmokau, kad jei kažką pradedu daryti, turiu atlikti maksimaliai gerai ir iki galo. Tai padėjo tiek mokantis čiuožti banglente, tiek dabar „Žvaigždžių duetuose“. Vis rašau Augustei, ar turi laiko, ar galėtume dar repetuoti. Jeigu jau ėmiausi šios veiklos, noriu siekti maksimumo.

Taip pat, kaip ir krepšinyje, einant į sceną iš pradžių kyla šioks toks jauduliukas, bet kai atsistoji scenoje ir prasideda veiksmas, jaudulio nelieka. Man tai atėję iš krepšinio – kai žengi į aikštelę, pamiršti viską, kas buvo iki tol.

Ko projekte dar išmokstate, be dainavimo?

Turbūt viena iš netikėtų pamokų – sužinojau, kad televizijoje daug pozityvių žmonių, su kuriais smagu dirbti. Džiaugiuosi naujomis pažintimis. O apie save sužinojau, kad galiu tikrai labai jaudintis, kartais net iki drebulio.

„Žvaigždžių duetai“ – tam tikra avantiūra. Ar jums būdingas avantiūrizmas? Kokiems dar nuotykiams ryžotės anksčiau?

Man patinka vis išbandyti kažką nauja. Kalbant apie televiziją, esu dalyvavęs jau trijuose projektuose, dabar laukiu naujo formato, kur galbūt vėl būsiu pakviestas. Visai patiktų, jei kažkas Lietuvoje padarytų išlikimo šou, panašių į amerikietiškąjį „Survival“.

Mėgstu naujus projektus ir veiklas kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, kalbant apie verslus, investavimą. Manau, geriau prarasiu laiko ar pinigų, nei galimybę, kuri gali išaugti į kažką didelį.

Kaip jus pakeitė tėvystė?

Tapau minkštesnis, ramesnis, labiau moku būti šioje akimirkoje. Štai stoviu užmigdęs mažąją dukrytę Mėją vežimėlyje, žiūriu į upę ir tiesiog mėgaujuosi ramybe. Žinoma, būna dienų, kai abi dukrytės neturi nuotaikos, tada atrodo, kad mane reikėtų kažkur išvežti apvilkus tramdomaisiais marškiniais (juokiasi), bet tai ilgai netrunka. Visi tėvai žino, kad kasdienybė su mažais vaikas nėra rožėmis klota. Iš esmės dukrytės suminkštino mano charakterį, net aplinkiniai sako, kad esu tikras dukryčių tėvas – švelnus ir ramus.

Kaip atrodo jūsų laikas su šeima? Kokias akimirkas branginate?

Kai dukrytės užmiega ir su žmona atsisėdame išgerti kavos, arbatos, ramiai pasikalbėti. Kai su vyresnėle lakstome, dūkstame namuose. Dėl projekto „Žvaigždžių duetai“ namuose atsirado daug dainavimo. Su Atėnyte pasiimame mikrofoną ir kvailiojame.

Ar jums reikalinga šiek tiek atsitraukti ir pabūti vyriškoje kompanijoje?

Nepasakyčiau, kad reikalinga ar būtina, bet tokių atsitraukimų būna, nes su draugais susitinkame pažaisti amerikietiškojo futbolo. Anksčiau kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro būdavau tarp vyrų, bet man smagu ir ten, ir moteriškoje kompanijoje. Jei sunkesnė situacija su dukrytėmis namuose užsitęsia ilgesnį laiką, pajuntu, kad jau čiuožia stogas, ir sakau žmonai, jog šįvakar kviečiu draugus į pagalbą. Išeinu su vyriška kompanija kažkur pasėdėti ar prasieiti lauke, kad galva prasivėdintų, ir vėl sugrįžtu. Mudu abu su žmona vienas kitą išleidžiame ir pavaduojame.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Sportuojame reguliariai tiek aš, tiek žmona. Buvo momentas, kai norėjau porą mėnesių pailsėti nuo sporto. Padariau pertrauką, bet dabar jau vėl noriu sportuoti. Kūnas reikalauja judėti, išeikvoti besikaupiančią energiją. Pasiilgau malonaus raumenų skausmo. Manau, sportas privalomas kiekvienam.

Net dvejus metus žaidėte krepšinį Taivane. Kokia tai buvo patirtis?

Puiki patirtis. Šiuo sprendimu tikrai džiaugiuosi. Teko pabūti visiškai kitokioje kultūroje, pagyventi ir pakeliauti vienam. Itin patiko toks laikas sau ir su savimi, nes atradau save, susidėliojau prioritetus ir vertybes. Tas laikas apmąstymams buvo tikrai naudingas, nes į Lietuvą grįžau šiek tiek kitoks. Anksčiau, kai krepšinį žaidžiau Lietuvoje, labai į jį susitelkdavau. Grįžus aiškiau išryškėjo, kad toks perdėtai sureikšmintas krepšinio laikymas antrąja religija galbūt nėra visai sveikas, nes visi dėl to pikti. Taivane krepšiniu žaidėjai mėgaujasi, bet greta to gyvena normalų gyvenimą: augina šeimas, susitinka su draugais, keliauja. Iš jų perėmiau pozityvesnį, lengvesnį požiūrį tiek į krepšinį, tiek į gyvenimą. Tie dveji metai Taivane leido labiau atsipalaiduoti, į viską žiūrėti paprasčiau.

Kur paskutinį kartą keliavote savo malonumui?

Neseniai su šeima buvo Marbeljoje. Vykome mudu su žmona, dukrytės ir mano tėvai. Galiu pasakyti, kad pasiimti tėvus į kelionę buvo geriausias sprendimas (šypsosi). Močiutė su dieduku mus išleisdavo dviese pasivažinėti motoroleriais, pavakarieniauti ir pan. Turintiems mažų vaikų rekomenduoju į keliones vykti su tėvais.

Jei visas gyvenimas yra kelionė, kokius jos posūkius laikote svarbiausiais?

Jau minėtą sprendimą išvykti į Taivaną, pasipiršimą Daliai, vestuves, abiejų dukryčių gimimą. Tai elementarūs dalykai, bet daug kas, bėgdami ir versdamiesi per galvą dėl karjeros ar pinigų, pamiršta, kad gyvenime svarbiausia šeima.

Kokias savo savybes labiausiai vertinate, o ką norėtumėte pakeisti?

Vertinu tai, kad esu šeimos žmogus. Dėl šeimos padaryčiau bet ką, bet kur ir bet kaip. Pakeisti? Galbūt esu per daug ramus, reikėtų išmokti daugiau pakovoti už save.

Autorė Laima Samulė