Esu kantrus įvairiems žmonėms

Prodiuseris ir televizijos laidų vedėjas Domininkas Ramonas žiūrovams geriausiai pažįstamas iš pramoginės laidos „KK2“, tačiau jam nesvetima ir tiriamoji žurnalistika. Domininkas pasakoja, kad pramogų sritį pasirinko norėdamas gyventi lengvesne širdimi. „Geras jausmas, kai darbe gali šypsotis, bendrauti su įdomiais žmonėmis“, – sako pašnekovas.

Domininkas Ramonas, nuotrauka iš LNK archyvo.

KUO dar įdomus darbas televizijoje?

Laidoje nagrinėjame įvairiausias temas – nuo linksmų iki liūdnesnių. Nors „KK2“ dirbu 16 ar 17 sezoną, bet visai nejaučiu monotonijos. Darbo tarsi niekada nepamirštu, bet jis nėra nuobodus, varginantis, todėl nebūna, kad sekmadienio vakarą galvočiau, kaip nenoriu ryt į darbą. Man kaip tik visai smagu važiuoti dirbti.

AR visada norėjote dirbti pramoginėje laidoje?

Kai buvau žurnalistikos studentas, vienu metu galvojau apie rimtas laidas. Mano karjeros pradžia ir buvo tiriamoji žurnalistika – „Be tabu ir Ko“ įmonėje dirbau laidoje „FTB“ (faktų tyrimų biuras), kur tyrėme korupcijos, taršos atvejus, įvairius nusikaltimus. Bet pramogose dirbti gerokai smagiau, širdis būna lengvesnė, kai garbe gali pasilinksminti, pabendrauti su įdomiais žmonėmis, o ne vien galvoti apie blogus ar liūdnus dalykus. Man labiau patinka, kai darbe galiu šypsotis.

KĄ pats mėgstate žiūrėti?

Žiūriu daug serialų, naujienų laidas, kartais intelektualinius žaidimus. Labiausiai patinka serialai. Esu užsiprenumeravęs visas įmanomas platformas, o peržiūrėtą serialą reitinguoju asmeniniame sąraše. Šiuo metu aukščiausią poziciją užima italų serialas „Gomora“, kuriame mafijos gyvenimas vaizduojamas itin spalvingai, ne tik su kriminalo, bet ir absurdo prieskoniu. Antroje vietoje – „Sostų karai“, trečioje – „Tvin Pyksas“. Pirmą kartą jį žiūrėjau vaikystėje su tėčiu. Išgirdęs muziką, iškart užkeldavau kojas ant sofos, kad kas nepačiuptų. Kai žiūrėjau suaugęs, dariau tą patį, nes lygiai taip pat šiurpu (šypsosi). Dar patiko „Jeloustounas“. Nors arklių bijau, bet labai žavi kaubojų gyvenimas.

AR esate išbandęs kitokių darbų, veiklų?

Mokyklos laikais, vasarą, giminaičio statybų įmonėje montavau elektros laidus. Nors buvo visai linksma, bet tai visiškai man svetima sritis (šypsosi).

KO šiuo metu mokotės?

Mokausi būti geru tėčiu savo sūneliui, kuris yra labai smalsus, aktyvus, energingas. Esu išsikėlęs tikslą padaryti taip, kad sūnui su manimi visada būtų gera, linksma, kad užaugęs neturėtų nuoskaudų, jog su tėčiu kažko nepadarė, kad tėtis kažko neleido ir pan. Kartais tai būna sunki užduotis, nes grįžus po darbo reikia daug dėmesio bei energijos skirti vaikui. Su juo smagu, bet kartais pavargstu, nes jis visada nori pilnu glėbiu semti įspūdžius iš aplinkinio pasaulio. Noriu turėti daugiau kantrybės, kad sūnui viską galėčiau paaiškinti, parodyti, pamokyti.

KOKS vaikas pats buvote?

Esu pakeitęs ne vieną mokyklą, nes tiek prisidirbdavau, kad prašydavo eiti kitur… Paauglys buvau šiek tiek paleidęs vadžias, vienu metu tėveliams su manimi tikrai buvo sunku. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad nuo mažens lankiau Š. Marčiuliono krepšinio mokyklą, kur buvo stiprus sportinis režimas, didelis dėmesys drausmei. Kai buvo 14 ar 15 metų, nebenorėjau jokios drausmės ir nieko klausytis. Visgi paskutinėse klasėse supratau, kad reikia ir tų mokslų, ir bendrų elgesio taisyklių. Nesakau, kad tapau labai ramus, bet nebebuvau piktybinis. Tiesa, pats mokyklą atsimenu su geromis emocijomis, man buvo smagu į ją eiti.

KOKIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Turėjau vieną skaudžią pamoką, kai prieš 7–8 metus mirė man brangus žmogus – krikšto mama. Buvau pratęs jai dažnai paskambinti, pabendrauti, paklausti, kaip jaučiasi, kuo gyvena. Prieš mirtį gal mėnesį ar pusantro nekalbėjome ir dėl to labai graužiuosi. Nuo to laiko stengiuosi niekada nesusipykti su žmonėmis. Neišeiti susipykus, nebaigti pokalbio susipykus.

KĄ laikote savo autoritetais?

„Be tabu ir Ko“ vyr. prodiuserį Saulių Bartkų, iš kurio išmokau visko apie savo profesiją. Kai studijavau žurnalistiką VU, turėjome tik teorines paskaitas, per ketverius metus negavome net palaikyti mikrofono. Antrame ar trečiame kurse atėjau į „Be tabu ir Ko“ atlikti praktikos ir pasilikau. Visko, ką žinau šiandien, išmokau dirbdamas pas Saulių iš jo asmeninių pamokų, pastabų, patarimų. Atėjau dirbi nesuvokdamas, kas yra televizija ir kaip kuriamos laikos, visko išmokau jau darbo vietoje.

Asmeniniame gyvenime autoritetas yra mano tėtis. Nuo mažens matydavau, kaip jis myli mamą, kaip jie visada ir visur kartu. Norėčiau būti tokiu vyru. Gal ne visada pavyksta, bet pavyzdį turiu.

Dar krepšininkas ir treneris Šarūnas Jasikevičius, kuris auklėjo žurnalistus, koks svarbus dėmesys detalėms yra krepšinyje ir gyvenime, su šeima, draugais, darbe. Labai svarbu kreipti dėmesį į visas smulkmenas, nes jos nėra smulkmenos – iš jų susideda visi didieji dalykai.

KOKĮ geriausią patarimą esate gavęs?

Saulius Bartkus patarė nedaryti impulsyvių veiksmų, pamąstyti prieš kažką darant. Pamenu, norėjau parašyti kažkokį komentarą, o Saulius patarė pagalvoti, kas nuo to bus geriau? Tikriausiai nieko, tik pats vėliau gailėsiuosi ir kažkam sukursiu nuoskaudų.

KUR paskutinį kartą keliavote?

Kalėdų antrą dieną su vienu geriausių draugų vykome į Slovėnijos kurortinį miestelį prie Bledo ežero gaudyti karpių. Tai nuostabi vieta, kitos tokios pasaulyje nėra. Čia vykstu du kartus per metus jau gal dešimt metų. Kiekvieną vasarą su žmona ir sūnumi, o paskutinius keletą metų prisijungia ir brolis su šeima, mano tėvai, draugų kompanija. Rudenį dažniausiai vykstame tik dviese su draugu, kartais ir žmona bei sūnumi.

BE KOKIO maisto negalėtumėte gyventi?

Be riebaus. Labai mėgstu šonines, kiaulės kojas, riebaus mėsos sultinio pagrindu virtas sriubas… Žinau, kad nesveika, bet labai skanu. Lašinius valgau beveik kiekvieną vakarą, visada jų turiu šaldytuve. Vieno kolegos tėveliai patys rūkina lašinius, tai kiekvieną rudenį laukiu, kada prasidės rūkymo sezonas. Nuo vėlyvo rudens iki pavasario mėgaujuosi tais naminiais lašiniais, o paskui panašių ieškau mažose parduotuvėlėse.

KOKIĄ vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Po krepšinio mokyklos ilgą laiką nesportavau. Praėjusiais metais pradėjau lankyti sporto klubą ir sportuoti su treniruokliais. Iš pradžių su treneriu, kuris parodė, kaip taisyklingai viską daryti. Einu kelis kartus per savaitę, kad palaikyčiau formą. Visada pasportavęs, ypač jei treniruotė buvo intensyvesnė, išeinu puikios nuotaikos.

KOKIAS savybes savyje vertinate, o ką galbūt norėtumėte pakeisti?

Esu kantrus visokiems žmonėms, įvairioms aplinkybėms. Nuo vaikystės žvejoju, galbūt tai prisidėjo prie kantrybės ugdymo. O patobulinti reikėtų daug ką. Kartais ne vietoje ir ne laiku mėgstu pajuokauti, galbūt nesuvokiu žmonių ribų ir galiu pasakyti kažką, kas man atrodo juokinga ir smagu, o kitą žmogų tai gali įskaudinti. Kai nebūna nuotaikos, būnu susiraukęs ir žmonės tai mato, jaučia. Kartais norėtųsi, kad to nematytų.

UŽ KĄ esate dėkingas?

Už tai, kad turiu gražią šeimą, daug artimų žmonių, su kuriais daug bendraujame. Taip nutiko, kad gyvename visai šalia vieni kitų: kai nusipirkau namą, po metų brolis atsikėlė į kaimynystę, o po pusmečio – ir mūsų tėvai. Džiugu, kad yra tokios galimybės, kad mums nieko netrūksta, kad gyvenu tokioje Lietuvoje, kokia ji yra šiandien. Iš tėčio pasakojimų žinau, kaip sunku buvo sovietiniais laikais, kaip visko trūko. Kalbu ne apie bananus, bet laisvės ir saviraiškos ribojimą. Visi žmonės vaikščiojo vienodi, o dabar visi kitokie. Smagu gyventi laisvoje, gražioje, ekonomiškai stiprioje šalyje, net sunku patikėti, kaip greitai ji sustiprėjo. Visada savo gyvenimą siejau tik su Lietuva ir esu dėkingas tai kartai, kuri iškovojo laisvę.

Autorė Laima Samulė