Žmogaus troškimas kontroliuoti savo kūną, ypač vaisingumą, įsigalėjo dar senovėje. Nuo krokodilo išmatų iki magiškų amuletų – saugantis nėštumo išbandyta viskas, tačiau ar tikrai buvo veiksminga?

 

Krokodilo išmatos į makštį??????????

 

Vienas seniausių kontracepcijos būdų, aprašytų istorinėje literatūroje, – krokodilų išmatų naudojimas. Ši praktika minėta seniausiame Egipto istorijoje Kahuno papiruse, parašytame apie 1850 m. pr. Kr. Jame nurodyta krokodilų išmatas susmulkinti, sumaišyti su fermentuotais augaliniais komponentais ir kišti į makštį. Ši neįprasta medžiaga anuomet vertinta kaip priemonė, galinti ne tik blokuoti spermatozoidų patekimą į gimdą, bet ir paveikti juos chemiškai. Mokslininkų manymu, krokodilo išmatų cheminė sudėtis galėjo trikdyti spermatozoidų judrumą. Maža to, kartu naudotos ir kitos medžiagos, turėjusios antiseptinių ar net spermicidinių savybių: medus, acetonas, dervos. Tiesa, greta norimo kontracepcijos efekto slypėjo ir pavojai. Ši apsisaugojimo būdas beveik visada sudirgindavo gleivinę, o higienos trūkumas paskatindavo bakterines infekcijas.

 

Gyvsidabrio gėrimas

   

Senovės Kinijoje ir kitose Rytų šalyse gyvsidabris vartotas siekiant sumažinti vaisingumą ar net sukelti persileidimą. Istoriniuose tekstuose nurodoma, kad moterys po lytinių santykių gerdavo gyvsidabrį tikėdamos, jog ši medžiaga neleis užsimegzti naujai gyvybei. Idėja, kad skaisčiai blizganti, keistai tekanti substancija turi stebuklingų savybių, kilo iš senovės alchemijos ir kinų medicinos tradicijų. Ilgai manyta, kad gyvsidabris gali ilginti gyvenimą, suteikti dvasinių jėgų, net apsaugoti nuo blogosios energijos. Deja, šis tikėjimas niekada neturėjo biologinio pagrindo. Priešingai, sunkiųjų metalų vartojimo praktika buvo mirtinai pavojinga. Gyvsidabris – vienas toksiškiausių elementų. Jis lengvai kaupiasi organizme, ypač inkstuose ir smegenyse, sukeldamas negrįžtamų neurologinių pažeidimų, lėtinį apsinuodijimą ar net mirtį. Netgi nedidelės dozės gali sutrikdyti centrinę nervų sistemą, pažeisti kepenis, sukelti haliucinacijų, traukulių. Moterims, ypač toms, kurios vartojo gyvsidabrį ilgą laiką, grėsė didelė tikimybė patirti persileidimą ar likti nevaisingoms. Be to, jei nėštumas visgi tęsdavosi, vaisius patirdavo sunkių apsigimimų ar mirdavo dar gimdoje.

 

(Ne)veiksminga magija

 

Viduramžiais, kai medicinos mokslas dar tik brendo, o reprodukcinę sveikatą lydėjo ne tik nežinojimas, bet ir baimė, kontracepcijos klausimus dažnai spręsdavo ne gydytojai, o dvasininkai, prietarų ir liaudies magijos žinovai. Dėl ribotų anatomijos žinių ir griežtų religinių nuostatų maginiai ritualai, amuletai, užkalbėjimai, religinės relikvijos tapdavo kontracepcijos alternatyva. Šaltiniai rodo, kad moterys, siekdamos išvengti nėštumo, ant pergamento ar odos juostelių rašydavo tam tikrus žodžius. Vėliau šiuos talismanus nešiodavo arti kūno: aplink kaklą, ant rankos ar net prie lytinių organų. Tokie užrašai galėjo būti religiniai, pvz., biblinės frazės, arba grynai maginiai, sudaryti iš nesuprantamų raidžių kombinacijų, neva turėjusių mistinę galią. Kai kuriose kultūrose tikėta, kad vyro sėklos galia nuslops, jeigu jis nešios apsaugantį amuletą, pagamintą iš šventinto metalo ar augalų mišinio. Išlikę žinių apie tai, kad saugodamiesi nėštumo į apatinius drabužius įsiūdavo gyvūnų kūno dalių: varliagyvių odos gabalėlių, ožkos širdį arba paukščių plunksnų. Taip pat šiuos amuletus nešiodavosi kabančiuose maišeliuose prie juosmens. Tikėta, kad gyvūnų energija gali sumažinti vaisingumą arba užkirsti kelią apvaisinimui.

 

Citrinos žievelė kaip prezervatyvas

   

Vėlesniais šimtmečiais, kai religinė kontrolė po truputį ėmė slūgti, moterys toliau ieškojo kontraceptinių sprendimų. Vienas išradingesnių ir istoriniuose šaltiniuose išlikusių pavyzdžių – citrinos žievelės naudojimas kaip barjerinė priemonė. XVII–XVIII a. Europoje moterys, kliaudamosi liaudišku išmąstymu ar meilužių patarimais, imdavo pusę citrinos, pašalindavo minkštimą ir kišdavo į makštį taip, kad citrinos žievė uždengtų gimdos kaklelį. Vienas pirmųjų šią praktiką viešai paminėjo žymus XVIII a. italų meilužis ir avantiūristas Džakomo Kazanova, garsėjęs ne tik meilės nuotykiais, bet ir neįprastai progresyviu požiūriu į lytinę sveikatą. Jo memuaruose minima, kad citrinos žievelė, naudota kartu su kempinėle, veikė kaip efektyvus kontraceptikas. Citrinos pasirinkimas nebuvo visiškai atsitiktinis. Citrinų rūgštis turi silpnai spermicidinių savybių – rūgštinė terpė gali trumpai sumažinti spermatozoidų judrumą. Tačiau biologiniu požiūriu ši priemonė toli gražu nepatikima: jos forma neprisitaikydavo prie anatominės struktūros ir galėjo sukelti nemalonių pojūčių. Rūgštis, veikdama makšties gleivinę, paskatindavo dirginimą, mikrotraumas ar bakterinį disbalansą, o ilgainiui – net infekcijas.

 

Apsauga iš gamtos

 

Fizinis barjeras nuo pastojimo kurtas naudojant gamtoje randamas medžiagas. Plunksnų arba žolių kamuoliukus sutepdavo medžių sakais, gyvulių riebalais ar net derva, kad tvirčiau laikytųsi makšties viduje. Tikėta, kad tokie improvizuoti tamponai užkirs kelią spermatozoidams pasiekti gimdą. Be to, medžių sakai turėjo spermicidinį poveikį dėl rūgštinės sudėties. Senovės medicinos tekstuose ar žiniuonių praktikose aprašomi dar radikalesni sprendimai: prieš lytinį aktą į makštį įvesti avies žarnos dalį arba šlapimo pūslę. Šiuos organus mirkydavo augaliniuose aliejuose, žolelių mišiniuose arba dervoje, siekiant pagerinti veiksmingumą. Kartais naudodavo net vilnonių audinių gabaliukus, suvilgytus acto ar fermentuotų augalų mišiniu. Tiesa, dauguma tokių kontraceptinių būdų visai netikdavo žmogaus anatomijai: slysdavo, dirgindavo gleivinę, sukeldavo infekcijas.

 

Keisti įpročiai saugantis nėštumo

   

Kai mokslas dar nebuvo paaiškinęs moters reprodukcinės sistemos ypatumų, žmonės mėgino vadovautis tuo, kas atrodė logiška jų kasdienybėje: kūno judesiais, refleksais ir fiziniais veiksmais. Įvairiose senovinėse kultūrose tikėta, kad kūno mechanika gali daryti tiesioginę įtaką vaisingumui. Ypač moterims, kurios neturėjo priėjimo prie žinių ar priemonių, tai tapo alternatyva: įsikišti į procesą per judesį. Vienas plačiai paplitusių įsitikinimų – fiziniai veiksmai, atlikti iškart po lytinių santykių, sutrukdys spermai pasiekti gimdą. Senovės Persijos ir vėlesnėje islamo medicininėje literatūroje moteriai po sueities siūlyta šokinėti 7–9 kartus, kad sumažėtų pastojimo tikimybė. Šie skaičiai turėjo simbolinę reikšmę daugelyje tradicinių kultūrų, susiję su magija, cikliškumu ir netolygiu energijos nutraukimu. Tarp kitų patarimų – ir kvėpavimo pratimai: užlaikyti kvėpavimą, kad esą sutrauktų pilvo raumenis, arba specialiai išprovokuoti čiaudulį, jog išstumtų spermą lauk iš kūno. Kai kurios tradicijos ragino moterį smarkiai spausti pilvą ar net greitai atsisėsti tikintis sustabdyti spermatozoidų kelionę.

 

Autorė Monika Budnikienė