Vos nulaužus didžiosios ugniažolės stiebą, pasirodo ryškiai oranžiniai syvai. Ši neįprasta augalo savybė prieš šimtmečius žadino alchemikų vaizduotę, o liaudies medicinoje ugniažolė užėmė išskirtinę vietą. Šiandien mokslininkai ieško atsakymų, kaip šio augalo veikliosios medžiagos veikia žmogaus ląstelėse vykstančius procesus.

 

Aukso spalvos paslaptisA,Transparent,Bottle,Of,Greater,Celandine,Or,Tetterwort,Tincture,With

 

Senovėje ryški spalva nebuvo vien augalo išskirtinumas. Ji galėjo atrodyti kaip užuomina apie ypatingas galias. Ankstyvuosiuose alchemijos tekstuose minimas augalas, vadintas elydrionu ir sietas su ugniažole. Jo šaknys naudotos audiniams dažyti aukso geltonumo spalva, o dažikliai – auksą primenančiam rašalui ir įvairiems daiktams spalvinti. Alchemikai, ieškoję būdų paprastus metalus paversti auksu, tokius augalus laikė vertingais savo bandymams.
Ugniažoles lydėjo ir kitokios istorijos. Lotyniškas pavadinimas Chelidonium siejamas su graikišku žodžiu, reiškiančiu kregždę. Antikos gamtininkas Plinijus Vyresnysis pasakojo, esą šie paukščiai minėtu augalu gydo jauniklių akis. Tikėta, kad ugniažolės pražysta sugrįžus kregždėms ir nuvysta joms išskridus. Šiandien tai skamba lyg graži legenda, tačiau atskleidžia, kaip atidžiai žmonės stebėjo gamtą ir mėgino paaiškinti jos reiškinius.

 

Kuo garsėjo liaudies medicinoje?

 

Ugniažolių vieta žmonių gyvenime neapsiribojo legendomis. Liaudies medicinoje oranžinėmis jų sultimis buvo tepamos karpos, o įvairūs augalo ruošiniai naudoti virškinimo sutrikimams, spazmams ir kitoms negalioms lengvinti. Tokie būdai perduoti iš kartos į kartą, nors jų veiksmingumas ir saugumas dažniausiai nebuvo patikrinami taip, kaip reikalaujama šiandien.
Būtent šis skirtumas ir svarbus: senovėje žmonės matė augalo poveikį arba juo tikėjo, o dabartinis mokslas gali ieškoti, kokios medžiagos už jį atsakingos. Pirmiausia tyrėjų dėmesį patraukė ugniažolių cheminė sudėtis.

 

Kas slypi oranžinėse sultyse?

 

Didžiosiose ugniažolėse gausu alkaloidų – natūralių junginių, kurie netgi nedideliais kiekiais gali stipriai veikti gyvus organizmus. Tarp jų yra chelidoninas, sanguinarinas, berberinas ir kiti. Iš viso jų žinoma net 94, o kiekis priklauso nuo augalo dalies, augimo sąlygų ir kitų veiksnių.
Tokia įvairovė paaiškina, kodėl ugniažolės domina skirtingų sričių tyrėjus. Vieni aiškinasi junginių poveikį bakterijoms, kiti – uždegimo procesams vykti ar ląstelėms daugintis. Kai kuriuose eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad tam tikri ugniažolių ekstraktai mažina reakciją į skausmą. Vis dėlto jų veiksmingumas ir saugumas malšinant žmonių skausmą nėra įrodytas.

 

Ką atskleidžia ląstelių tyrimai?

 

Mūsų organizmo ląstelėse kiekvieną akimirką vyksta daugybė cheminių reakcijų. Jų metu susidaro ir reaktyviųjų deguonies junginių, kurių nedideli kiekiai reikalingi normaliai ląstelių veiklai. Tačiau kai jų susikaupia per daug, gali būti pažeidžiami baltymai, riebalai ir genetinė medžiaga. Tokia būsena vadinama oksidaciniu stresu.
Nuo šio poveikio organizmas nėra beginklis. Ląstelėse veikia natūralios apsaugos sistemos, padedančios palaikyti pusiausvyrą. Mokslininkai ieško medžiagų, kurios gali paveikti šiuos procesus, todėl tyrinėja ir augaluose randamus junginius.
Ugniažolės šiame kontekste įdomios dėl kelių priežasčių. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad jų ekstraktai ir atskiri junginiai gali veikti su uždegimu susijusius signalus bei reakcijas, nuo kurių priklauso ląstelių atsakas į stresą. Įvairiose mokslinėse apžvalgose aprašomas ir antioksidacinis tam tikrų ugniažolėse esančių medžiagų aktyvumas. Tai reiškia, kad jos gali paveikti procesus, susijusius su oksidacine pažaida.
Vis dėlto vieno paprasto atsakymo nėra. Skirtingos ugniažolių medžiagos veikia nevienodai, o jų poveikis gali keistis, tai priklauso nuo dozės ir tiriamų ląstelių. Kai kurie alkaloidai laboratorijoje ne tik keičia apsaugines reakcijas, bet ir slopina ląstelių dauginimąsi ar sukelia jų žūtį. Dėl to mokslininkams svarbu išsiaiškinti ne vien galimą naudą, bet ir ribą, už kurios poveikis tampa žalingas.
Tai vienas svarbiausių šiuolaikinių tyrimų skirtumų nuo senųjų bandymų: dabar galima stebėti konkrečius procesus, palyginti dozes ir tikrinti, ar rezultatai pasikartoja. Tad vartojant medicininius ugniažolių preparatus nebereikia rizikuoti sveikata, kaip bandant atrasti tinkamą jos koncentraciją liaudies medicinoje.

 

Autorė Jūratė Survilė