Didžiąją savaitę savo naują knygą pristatęs misionierius, kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis kalbėjo apie atleidimą

Kunigas, misionierius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius Antanas Saulaitis, vaikystėje palikęs Lietuvą, nešęs pasauliui Dievo žodį, o savo žodžiu stiprinęs toli nuo namų esančius lietuvius, turi gerą humoro jausmą. „Atsiklausiau sesers Marytės, ar man tikrai reikia knygos“, – jau pirmąją akimirką jis prajuokino susirinkusiuosius į knygos „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“ pristatymą Vilniaus paveikslų galerijoje. 

 

 

Laimė, sesuo Marytė sutiko, kad knygos reikia, o žurnalistė Aurelija Savickienė užrašė kunigo pasakojimus, – spalvingą, nuotykių, įvykių, susitikimų kupiną jėzuito ir aktyvaus misionieriaus gyvenimą surikiuoti nėra taip lengva. „Laikas su kunigu, jo mintys man buvo didžiausia dovana, – pristatyme sakė knygos sudarytoja. – Pati sau pavydžiu, kad turėjau galimybę prisiliesti prie šio ypatingo žmogaus gyvenimo.“ Knygą „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris šypsosi“ išleido leidykla „Alma littera“.

 

 

„Mintys, įvykiai, išgyvenimai, klausimai, mįslės – visa tai užrašoma su viltimi, kad bus naudinga ir įdomu Dievo ir žmonių akivaizdoje susidarant savą požiūrį į gyvenimą, ieškant šviesos, vilties ir paguodos“, – taip knygos misiją apibrėžia pats kunigas A. Saulaitis. Pristatymo vakare kunigą kalbino radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė, o savo atliekamą muziką jam skyrė bičiulė, skautė, pianistė Eglė Andrejevaitė.

 

Kunigas be sutanos 

 

 

Knygos sudarytoja A. Savickienė pasakojo atsakymo į savo pasiūlymą drauge rašyti knygą iš kunigo laukusi beveik metus. Sutikimas atkeliavo per Kalėdas drauge su kunigo pasirašytu sveikinimu. „Man tai buvo nuostabiausia Kalėdų dovana, – sakė žurnalistė, savo pažintį su bene žinomiausiu Lietuvos ir Amerikos jėzuitu pradėjusi nuo interviu. – Brolis Antanas yra rašantis žmogus, pats išleidęs 37 leidinius, buvo neramu, tačiau pasiteisino mano šūkis, kurio gyvenime laikausi, – reikia mėginti, nes neturiu, ką prarasti. Man išvis buvo keista, kad knyga apie brolį Antaną vis dar nebuvo parašyta.“

 

 

Aštuoniasdešimt trejų tėvą A. Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, – ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kaip išgyventi Amazonijos džiunglėse ir kaip atrodo akistata su mirtimi, kai akimirksniu turi reaguoti ir išsigelbėti.

 

Toli nuo tėvynės 

 

 

Tolimos istorijos iš knygos šiandien ir vėl labai arti. Juk 1941 metais, būdamas vos pusantrų, A. Saulaitis kartu su tėvais paliko Lietuvą. Kaip ir daugelis iš Ukrainos šiandien pasitraukiančių ukrainiečių, Saulaičio šeima tikėjo, kad iš tėvynės išvyksta laikinai, kad karas greitai pasibaigs ir jie grįš namo. Tačiau šios jų viltys neišsipildė, – pirmą kartą į Lietuvą kunigas atvyko tada, kai santykiai su sovietais pradėjo šilti, – 1987 metais. Dažnesnės kelionės tapo priėmus nepriklausomybę, o 1997 metais kunigas buvo paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolu. Lietuvoje jis gyveno iki 2006 metų, kai savo misijos išvyko tęsti į JAV. Grįžęs po aštuonerių metų jis vėl darbuojasi Lietuvoje.

 

Emigranto dalią patyręs kunigas pasakoja turėjęs ukrainietę auklę ir gerai prisimenąs, kaip JAV kariuomenė anuomet stengėsi lietuvius ir ukrainiečius grąžinti į šalis, iš kurių jie atkeliavo. Rodos, dar dabar to meto ukrainiečių pabėgėlių stovykloje jis mato ant Ukrainos vėliavos pakabintą juodą kaspiną. „Istorija sukasi ratu“, – sako kunigas ir priduria, kad didžioji žmogaus tragedija yra jo viduje slypinti ir gėrio, ir blogio jėga. Nepaprastai sunku išlaikyti tą pasaulio graudulį, tačiau visada gražu, kad žmonės į jį atsiliepia.

 

 

Matyti šviesą tamsoje 

 

„Mes turime lūkesčių ir pykstame, kai jie neišsipildo. Mes negalime išgelbėti pasaulio, padaryti taip, kad jame būtų taika, tačiau kiekvienas geras darbas, kurį atliekame, slopina mūsų nerimą ir pyktį. Labai svarbu net blogose situacijose įžvelgti gėrį, argi neįkvepia pasakojimai iš Ukrainos, Lenkijos ar Lietuvos, kur žmonės vieni kitais rūpinasi, vieni kitiems šypsosi, tada nušvinta net tragiškas vaizdas. Pro savo langą nakties tamsybėje visada matau vieną žvaigždę, ji man primena, kad tamsoje visada galima pamatyti šviesą. Begalinė meilė kitiems yra mūsų gyvenimo pagrindas“, – tokie kunigo Antano žodžiai nepaprastai tinka Velykų laikui, kurį išgyvename.

 

Kunigas kalba ir apie atleidimą, apie kurį šiandien daugelis iš mūsų svarstome – kaip galima atleisti protu sunkiai suvokiamus dalykus, kurie vyksta kare? „Mano sesuo Marytė sako, kad yra dalykų, kurių neįmanoma atleisti. Tada reikia susitaikyti su savo neatleidimu ir labai stengtis, kad keršto, baimės, pykčio ir atleidimo būtų daug ten, kur įmanoma“, – kalba savo gyvenime šilto ir šalto matęs jėzuitas.

 

Visiems tiems, kurie šiomis dienomis jo klausia, kur Ukrainoje yra Dievas, kunigas kalba apie tai, kad Dievas yra ten, kur sunkiausia – apkasuose, kartu su vandens trokštančiais vaikais rūsiuose, su tomis visomis aukomis, kurioms teko iškęsti žiaurumus. „Dievas tikrai žino, ką reiškia kentėti nuo nusikaltėlių ir puikuolių“, – sako.

 

 

Laužas per lietų ir kiaušinienė maišelyje 

 

„Tėvas Antanas mane išmokė, kad dėl šviesos reikia kovoti ir dirbti. Jis man yra gražiausias aktyvaus krikščionio pavyzdys, tai žmogus, turintis drąsos kovoti dėl to, kuo tiki“, – taip apie kunigą A. Saulaitį pristatyme kalbėjo pianistė E. Andrejevaitė. priminusi, kad kunigas yra dažnai pavadinamas skautų legenda.

 

Skautų sąjungoje susipažino ir kunigo Antano tėvai, o ir jis pats labai anksti sužinojo apie skautų gyvenimą. Jis pasakoja, kad skautavimas buvo itin prasmingas laikas, iš pradžių su draugais, o paskui – su jaunimu. „Dar ir šiandien galiu užkurti laužą, kai lyja ant galvos, ir moku iškepti kiaušinienę popieriniame maišelyje“, – sako ir priduria, kad skautuose užaugo daugybė padorių žmonių, kuriems nesvetimi savanorystės darbai. Skautų įgūdžiai kunigui pravertė ir Amazonijos džiunglėse, kai septynerius metus dirbo misijoje Brazilijoje.

 

 

„Brazilijoje ir Urugvajuje turėjome dvi parapijas, dar studijų metais norėjau ten dirbti kunigu. Buvo dvi priežastys – man visada įdomu, kur ir kaip lietuviai gyvena, be to, iš teologų buvau supratęs – jei nori pažinti savo dvasinę kultūrą, turi pažinti, perprasti svetimą. Tik tada galėsi kritiškai vertinti, kas vyksta, suformuosi savo žvilgsnį į pasaulį ir save“, – aiškina ir pasakoja Brazilijoje lietuvių rasdavęs ypač nuošaliose vietose.

 

Kelionės ir susitikimai su lietuviais yra tai, kuo kunigas gyveno visus savo tarnystės metus. Dar viena didelė jo aistra – knygos. Šiandien jis pasakoja nebeskaitąs taip greitai, kaip anksčiau – po knygą per dieną, tačiau be jos savo gyvenimą sunkiai įsivaizduojąs. Labai gali būti, kad paprastai, šiltai parašyta knyga apie jį patį daugeliui žmonių taps nerimą sklaidančia atrama ir atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus rinkiniu.

 

Misionierius. Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi

 

 

Autorė Aurelija Savickienė

Leidėjas: Alma littera

 

IŠTRAUKA

 

…apie meilę

 

„Meilė niekada nesibaigia.“ Tai iš Pirmojo laiško korintiečiams. Čia neturi būti „mėgstu“, „patinka“, „žavi“, „malonu“, čia reikia mylėti. Labai tinkamas graikiškas žodis

agapē – „dieviška meilė“.

Meilė – kai praėjus daugybei dienų po 1991 metų sausio 13-osios močiutė pasilenkia virš Loretos Asanavičiūtės kapo Antakalnyje, vis dėlioja gėles, paliečia kapelį, patvarko, lyg užklotų miegančią dukrelę po gąsdinančios nakties.

Meilė – kai visa šeima vėluoja į mišias, nes dvejų metukų vaikas nori pats užsirišti batukų raištelius.

Meilė – kai senelė vakarais seka anūkėliams tas pačias pasakas: pirmam, antram, septintam anūkėliui ar anūkėlei. Ir kaskart taip gyvai, lyg tai būtų premjera.

Meilė – kai prie krūtinės glaudi kūdikėlį, rankomis apglėbi tokį šiltą, net karštą, prispaudi prie širdies ir nesigaili save jam atidavęs.

Meilė – kai sūneliui skauda ausį, jis nerimsta, o motina visą naktį budi prie jo. Jis vos prabudęs pažiūri, o ji vis dar čia. Neapleido jo, kaip ir Dievulis neapleidžia žmonių.

Meilė – kai savanoriauji, savo laiką skiri pabėgėliams, mokinukams, seneliams, atsiduodi Tikėjimui ir Šviesai, Vilties bendrijai, jaunimo sąjūdžiui. Ištvermingai, nuosekliai, nuolankiai viskuo dalijiesi.

Meilė – kai save atiduodi po kąsnį, po valandėlę, po trupinį, po tylą, po žingsnį, po žvilgsnį ir žodį šiandien ir rytoj.

 

…apie gyvenimo dovanas

 

Netikėtos ar lauktos progos, iššūkiai, galimybės, ne (Dievo) bausmės ar išbandymai, ne (savi) nuopelnai, o dovanos, skirtos kitiems, kurių reikšmė, vertė paaiškės vėliau, duos vaisių kada nors; dovanos Dievui, žmogui ar asmenims, kurie sugeba tas dovanas priimti, atpažinti, puoselėti, panaudoti bendram labui ir savo džiaugsmui.

 

Senajame Testamente (Jobo knygoje) sakoma: Dievas davė, Dievas atėmė. Taigi galima teigti, kad Dievas – visa ko priežastis. Naujajame Įstatyme kalbama: Dievas dovanoja, apdovanoja, palaiko ir išlaiko, eina kartu su iš meilės sukurtu žmogumi, bendruomenėle, šeima.

 

…apie santuoką

 

Mano manymu, santuoka – tai nuolatinės pastangos vis klijuoti, išlaikyti, o kitiems derėtų melstis už besiruošiančiuosius tuoktis, susituokusiuosius, išsiskyrusiuosius ir vienišus.

 

Man atrodo, kad pagrindinis dalykas yra ištikimybė. Labai svarbu, kad sutuoktiniai suvoktų, jog už vaikus, tėvus, už savo darbus, už viską svarbiau ir pirmoje vietoje yra jųdviejų santykis, tada ir visa kita stos į vietas. Santuoka – tai bendras dviejų žmonių reikalas.

 

Kad ir kiek ilgai jiedu vienas kitą pažįsta, ligi žilos senatvės dar ne viskas atskleista, dar ne viskas išsiaiškinta ir suprasta.

 

Labai gražu, kai šeima susikuria savo tradicijas – svetingumo, vaišingumo, gyvenimo būdo, turi bendrų pomėgių, savą kalendorių. Kai apie kitus neigiamai nešneka.

 

…apie svajones

 

Svajoti ir žaisti derėtų ne tik jauniems. Stebėti debesis, upelio srovę, žoles ir lapus, žuveles, paukščius, saulėtekį, saulėlydį Juodkrantėje ar kitur, skruzdėles ar bites, tolimą burlaivį, vėjo nešiojamus lapus, šakas, pajūrio bangas… Visa tai – ir žaidimas, ir svajonė.

 

Sakome: Dievo svajonė – kad žmonės sugyventų kaip broliai ir seserys, kaip viena didžiulė šeimyna, atsakinga už save ir kitus, už gyvūniją, augmeniją. Kai Dievo klausiame, ką mums daryti, kaip spręsti, ko siekti, Dievas mūsų klausia: o kokia tavo svajonė, ko tu pats trokšti, kur veda tavo nuojauta, širdis, jausmai, mintys?

 

…apie ištikimybę

 

Dievas ištikimas tiems, kurie Juo pasitiki. Jėzus Kristus buvo ištikimas iki mirties ant kryžiaus. Mūsų Dievas yra Jėzaus Kristaus tėvas. Taigi koks Jėzus, toks ir Dievas.

 

Gyvenime daugybė dalykų priklauso nuo ištikimybės. Mes labai pasitikime pažadu, priesaika, vertiname gerus norus, giminystę, draugystę, santuoką, tėvystę, motinystę, pilietybę ir kilmę, mokymą, gydymą.

 

Ištikimi kaip miško broliai ir seserys. Kaip panelė Šuopytė, tik žiloje senatvėje ištekėjusi, nes jos sužadėtinis žuvo kare. Kaip Bronė, likusi viena po to, kai ją nuo vyro atskyrė karas ir žiaurūs priešai. Kaip mūsų tėveliai ir laisvėje, ir karo metais, pabėgėlių stovyklose ir per bombardavimus, pasiligojus ir senatvėje.

 

…apie kantrybę

 

Kantrybė – didelis turtas, visų pirma Dievo kantrybė. Dievas taip myli, kad gali laukti, leisti, palaikyti, ištverti, viltis, svajoti, atleisti, paskatinti, sulaikyti. Jėzus sako: „Kantrybe išgelbėsite savo sielas (savo dvasią).“ Kantrybė – tai laukti, viltis, išbūti. Pasveikti po ligos, sulaukti kokios nors kaitos ar asmens, tikėti branda, pažanga. Kantriai burti žmones, kantriai statyti ir kurti, palaipsniui, plyta po plytos, kaip dygsta daigai ir auga vaikai, gyvūnai, augalai, kaip kinta orai.

 

Kantrybė – ir ištikimybės vaisius, raginanti išlaukti, palaikyti, nesmerkti, nenurašyti, skatinti.

 

Mikos Savičiūtės nuotraukos