Pavojingos paslaptys

Visi turi paslapčių. Vieni nutyli neįprastus pomėgius, kiti kruopščiai nuo sutuoktinio slepia, kiek pinigų išleido nereikalingiems daiktams. Treti gėdijasi garsiai įvardyti svorį, amžių ar meilužių skaičių. Tačiau kartais paslaptis būna tokia skausminga ir tamsi, kad jos nesiryžtum išduoti net kankinamas. Po tylos, sunaikintų prisiminimų ir abejingo veido šydais slepiamos nuodėmės gali sugriauti ne tik santykius, bet ir gyvenimus. Tik atvėrus legendinę Pandoros skrynią ir išleidus joje įkalintas negandas įmanoma išsikovoti kelialapį į laisvę…

Jeigu pati prieš dvejus metus būčiau sutramdžiusi savo smalsumą, veikiausiai dabar gyvenčiau visai kitaip. Galbūt dienas leisčiau kaip nepaprastai rami namų šeimininkė, jau sūpuočiau ant rankų pirmagimį ir ant palangės auginčiau prieskonines žoleles. Puikiai prisimenu, kaip dar per pirmą pasimatymą mano svajonių vaikinas prisipažino dievinantis šviežius kvapius lapelius. Tai žinodama ir įsimylėjusi taip, kaip įmanoma tik kartą gyvenime, nėriausi iš kailio ieškodama informacijos apie gležnus valgomus augalėlius. Neturėdama jokio pašaukimo sodininkystei daiginau, sodinau ir genėjau tik tam, kad išvirusi sriubos į mylimojo lėkštę galėčiau priberti kapotų petražolių, raudonėlių ar šleikščiai salsvų čiobrelių. Plaukus, kaip jam ir patiko, dažiau šviesia medaus spalva, segėjau sijonus, nors geriausiai jaučiausi su džinsais, ir pritariau beveik viskam, ką šis kalbėdavo. Kitaip būti ir negalėjo. Tuomet atrodė, kad prie vakarienės stalo su manimi sėdi roko žvaigždė, talentingiausias Holivudo aktorius ir superherojus viename asmenyje. O jis mane lepino romantiškomis vakarienėmis, savaitgalio išvykomis ir dovanomis. Kol buvau rami nelyginant avelė, gyvenome tarsi rojuje: aš jauna ir patraukli, jis vyresnis, nepaprastai vyriškas ir dosnus – ideali pora. Tačiau svaiginanti idilė tvyrodavo tik tol, kol jis nesuabejodavo, kad yra mano pasaulio centras. Jeigu siūlydavau kitaip praleisti laisvalaikį ar susitikti su mano draugais, įsižeisdavo ir subtiliai žongliruodamas žodžiais priversdavo mane pasijusti kalta ir per menkai vertinusia jo atsidavimą. Klausimas, kodėl man neužtenka tik jo vieno, mane kaskart išmušdavo iš vėžių. Tikrai, kodėl? Tokio svajonių vyro ir aistringo mylimojo… Gyvenome atskirai, todėl jis nuolat domėdavosi, ką veikiu. Nepatingėdavo vakarais manęs parvežti iš sporto klubo. Jei išvykdavau aplankyti tėvų, per dieną skambindavo mažiausiai penkis kartus, kaskart tikindamas, kad nežmoniškai pasiilgo mano balso. Net nepastebėjau, kaip nustojau domėtis draugais ir pomėgiais, vis rečiau bendravau su savo šeima, o gavusi kvietimą į šventę prieš sutikdama visada pasiteiraudavau, ar jis galės mane lydėti. Kartais nuėjusi į maisto prekių parduotuvę turėdavau jam paskambinti ir paklausti, ką pirkti. Kažkurią akimirką per kiek daugiau nei pusmetį mūsų draugystės netekau vieno svarbiausių gebėjimų – savarankiškai priimti sprendimus.

Viskas tik dar labiau blogėjo persikrausčius gyventi į jo namus. Didžiuliame iš tėvų paveldėtame name tvyrojo slogutis, tarsi storo mūro sienos saugotų šiurpias buvusių šeimininkų paslaptis. Kartą apie tai užsiminiau mylimajam. Tai man brangiai kainavo. Iš įtūžio perkreiptu veidu aiškino, kad prisigalvoju nesąmonių ir jį provokuoju. Tuomet sučiupęs už plaukų nutempė į miegamąjį antrame aukšte ir užrakino duris. Atrodė, kad buvau tarsi vaikas nubausta už netinkamą klausimą. Mane išleido tik po kelių valandų, kai pažadėjau tinkamai elgtis. Nors bandžiau pateisinti jo elgesį nuovargiu, problemomis darbe ar nepagarbiu atsiliepimu apie namus, tačiau instinktai rėkte rėkė apie pavojų. Visą vakarą jaučiau peršinčią galvos odą ir mąsčiau, kas manęs laukia kitą kartą, kai drįsiu užduoti nepatogų klausimą ar pasakysiu jam nepatinkančią pastabą? Po to įvykio kelias dienas jis buvo toks, kaip ir draugystės pradžioje, – žavus ir dėmesingas. Mėgino užliūliuoti mano budrumą ir jam neblogai sekėsi. Tačiau fizinio smurto grėsmė kybojo tarp mūsų kaip tirštas rūkas. O neišvengiamą lūžį lėmė vos vienas nereikšmingas telefono skambutis. Studijų laikų draugas paskambino ir pasiūlė darbą savo naujoje įmonėje. Mano mylimasis, išgirdęs, kad ruošiuosi keisti darbą, įtūžo. Kaltino mane apgavyste, skėlė antausį, nuo kurio sužaibavo akyse, ir pagrasino kumščiais išmušti iš manęs paleistuvystę. Tą naktį praleidau užsirakinusi vonioje. Tai buvo vienintelė patalpa, kurios raktą turėjau. O kitos dienos rytą ramiai išklausiau visus atsiprašinėjimus. Vos tik jam išvažiavus į darbą ėmiau naršyti užrakintus dokumentų stalčius, kuriuos teko išlaužti peiliu, vaistų spinteles ir drabužių spintas. Tuomet man nuo akių tarsi nukrito šydas. Mano svajonių vyras – ligonis, kurio praeityje ne tik keli konfliktai su policija, krūvos paskolų, bet ir kaltinimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Kruopščiai paslėpti vaistų buteliukai buvo neatsukti, o spintoje po kostiumais suslapstyta daugybė laikraščių iškarpų. Užplūdo baimė, o kartu su ja atslinko ir gėda dėl kvailumo. Į savo širdį, protą ir kūną įsileidau žmogų, kuris viską melavo.

Abejojau tik kelias akimirkas. Visi tie atradimai suveikė kaip šaltas dušas. Reikalingiausius daiktus susirinkau per mažiau nei 20 minučių. Paso neradau, bet nusprendžiau nerizikuoti ir neieškoti, tiesiog išvažiavau pas tėvus. Purtoma drebulio vos įžengusi pro duris papasakojau viską tėčiui. Žinojau, kad mylimasis manęs ieškos. Ir neklydau. Vakarop jis pasirodė tėvų namuose su gėlių puokšte. Spinduliuodamas suvaidintu žavesiu mėgino įtikinti, kad visa tai tik nesusipratimas. Tai mane kamuoja psichologinės problemos ir jis neva bando man padėti. Juk niekada jokios moters nemylėjo kaip manęs. Ryžtingai išprašytas iš namų per naktį sėdėjo automobilyje, kol galiausiai teko iškviesti policiją. Po žeminančios apklausos ir kelis mėnesius trukusio teismo proceso skirta apribojanti nutartis. Tačiau tas popierėlis jam nieko nereiškė, kaip ir mano priesaika niekada jokiomis aplinkybėmis negrįžti. Ligotam protui buvau pasileidėlė, išdavikė, vis dar priklausanti jam. Kelis mėnesius glaudžiausi tėvų namuose, nuolat bijodama, kad jis ateis. Neišeidavau iš namų ir su niekuo nebendravau, nes siaubingai gėdijausi savo kvailumo. Galiausiai neapsikentę tėvai paskatino keisti pasą ir išsiuntė pas giminaičius Londone.

Pusmetį vargau fabrike pakuodama siuntinius į kartonines dėžes. Nuo mechaniško darbo gėlė nugarą ir rankas, bet prašviesėjo galvoje. Niekas iš emigrantų nežinojo mano gėdingos istorijos, todėl susiradau keletą draugių. Linksmintis visada eidavau tik su moterimis. O jos stebėdavosi, kodėl nesinaudoju nė vienu socialinių tinklų, nevaikštau į pasimatymus. Tačiau kruopščiai saugojau savo paslaptis, kol galiausiai teko grįžti atgal į tėvynę. Žengdama oro uosto grindimis susivokiau akimis naršanti minią ir ieškanti jo. Atrodo, saugodama praeities paslaptį užsidariau į narvą kartu su juo, kalte, gėda ir pasibjaurėjimu savimi. Gyvenimas pamažu grįžo į vėžes tik susitikus su seniai nematytais draugais ir sąžiningai papasakojus visą istoriją. Paslapties našta neslėgė pečių, o baimę nuslopino žinia, kad mano košmarų mylimasis išvažiavo iš Lietuvos. Iš akių ir iš širdies. Deja, kad taip būtų… Maniau sėkmingai išsisukusi, net nuėjau į pasimatymą. Susitikau su maloniu vyruku, kurį rekomendavo draugai, prieš tai patikrinę jo gyvenimo istoriją. Apsimečiau, kad mano gyvenime daugiau nėra jokių reikšmingų paslapčių. Tačiau net garsiausios išpažintys neišlaisvino nuo žinojimo, kad dalis mano širdies ir meilės visada priklausys žmogui, kurio iš tikrųjų nebuvo. Ir veikiausiai nė vienas geras, nuoširdus ir atviras vyras niekada neprilygs tam, kuris melavo, mušė ir privertė bijoti pačios savęs. Kartais paslaptys būna tokios gėdingos, kad jas atskleisti įmanoma tik popieriuje…

Odeta