Nemažai tėvų vaikus laiko didžiausiu gyvenimo projektu ir investicija. Į atžalas dedamos viltys, projektuojamos svajonės, keliami lūkesčiai, numatomi tikslai… Auklėjimas pareikalauja neįtikėtinų emocinių ir finansinių resursų, todėl atrodo normalu tikėtis dividendų. Tačiau perdėto spaudimo ir kontrolės pasekmės nevertos rezultato.

 

Kraštutinumai kenkiaParental,Supervision,And,Overprotection,Of,Children,Concept,With,Parent,Characters

 

Nuo pirmo teigiamo nėštumo testo tėvai pradeda įsivaizduoti, koks bus vaikas. Susikuria idealą ir numato, ką turėtų padaryti, kad užaugtų doras ir sėkmės lydimas žmogus. Daugeliu atvejų tai lemia auklėjimo stilių, net santykius. Auga mažylis, didėja lūkesčiai – emociniai, kognityviniai, socialiniai, moraliniai, akademiniai, profesiniai… Atrodo, kad taip ir turi būti, nes vaikams reikia nurodyti kryptį, nustatyti standartus, kontroliuoti rezultatus. Tačiau tėvų spaudimas gali tapti dviašmeniu kardu.

 

Praėjusiais metais Jungtinę Karalystę supurtė neeilinis įvykis. Vos 19-os sulaukęs Polas nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Nei jaunystė, nei ateitis, kurią pradėjo kurti, nei šeimos meilė nebuvo svarbesni už vidurinės mokyklos diplomą. Nuliūdęs dėl 7,4 vidurkio, kurio nepakako norint patekti į prestižinio Kembridžo universiteto Žurnalistikos fakultetą, vaikinas metėsi priešais traukinį. Širdį veriantis sprendimas – dar tragiškesnis, nes peržiūrėjus stojamuosius balus vidurkis pakilo iki 8,2 ir to būtų pakakę norint patekti į trokštamą studijų vietą. Rezonansinis atvejis sulaukė daug dėmesio internete. Žmonės kaltino tėvus, esą jie darė per didelį spaudimą gauti gerus pažymius. Šeima ir artimieji tai neigė, tačiau istorija įstrigo galvose. Galbūt dėl to, kad visuomenėje įprasta, jog tėvai stumia vaikus, kad jiems pasisektų. Bet ar ši idėja teisinga?

 

Vieni moksliniai tyrimai rodo, kad tėvų kontrolė ir spaudimas pasiteisina. Didesni lūkesčiai dėl akademinių pasiekimų susiję su geresniais mokymosi rezultatais. Tačiau norint, kad procesas būtų veiksmingas ir naudingas, būtinas glaudus ir atviras tėvų bei atžalų ryšys. Gimdytojai turi sušvelninti lūkesčius ir spaudimą. Deja, psichologai įžvelgia problemą – daugeliui nepavyksta pasiekti pusiausvyros, būtinos sveikai tėvystei.

 

Nevienodi standartai

 

Pajamų lygis, šalis, kurioje gyvena šeima, vaiko lytis ir asmenybė atlieka ypač svarbų vaidmenį formuojant akademinių pasiekimų lūkesčius. JAV tik pusė tėvų, kurių metinės pajamos mažesnės nei 25 tūkst. dolerių, tikisi, kad vaikas gaus mokyklos baigimo atestatą. Tačiau šeimose, kur pajamos viršija 75 tūkst. per metus, 87 % tėvų įsitikinę, kad atžala ne tik gerai išlaikys egzaminus, bet ir įstos į aukštąją mokyklą. 80 % gimdytojų, kurie investavo į santykius su vaikais, leido turiningą laisvalaikį (lankė muziejus, koncertus, spektaklius, keliavo po pažintines vietoves), tiki, kad akademiniai pasiekimai bus puikūs ir atvers daug galimybių rinktis studijas. 70 % tų, kurie neužsiėmė vaikų ugdymu, viliasi, kad atžala bent jau baigs vidurinę mokyklą, tačiau nemato vilčių, jog studijuos universitete.

 

(Ne)sąmoningai tėvai kelia didesnius akademinius lūkesčius mergaitėms, palyginti su berniukais. Šie skirtumai ryškiausi 12–13 m. amžiaus grupėje. Vienas amerikiečių tyrimas atskleidė, kad 75 % tėvų tikisi, kad dukra įgis bakalauro laipsnį. To paties laukia 65 % tėvų, auginančių sūnų.

 

Lūkesčiams dėl būsimų akademinių rezultatų didelę įtaką daro vaiko gabumai. Net 90 % tėvų, kurių vaikai gauna puikius pažymius, tikisi, kad atžala sėkmingai baigs mokyklą ir susikurs norimą ateitį. Tik 40 % gimdytojų, kurių vaikai mokosi patenkinamai, viliasi, kad atžalai pavyks gauti atestatą.

 

Pigmaliono efektas

 

Vaikai, kurių tėvai daug tikisi, galiausiai pasiekia daugiau. Bandydamos paaiškinti šį procesą, dvi psichologės Susan Holloway ir Yoko Yamamoto iškėlė teoriją apie vertybių paveldą. Jeigu tėvai vertina aukštus pažymius, vaikai perima mąstymą ir pradeda siekti rezultatų. Jeigu šeimoje nėra lūkesčių, kad atžala mokytųsi gerai, nuvertinama ir kritikuojama ugdymosi sistema, vaikai natūraliai perima nuostatas ir nesimoko. Mokslininkės pastebėjo vieną įdomų niuansą. Pedagogai, kurie žino, jog tėvai tikisi iš vaikų gerų akademinių rezultatų, labiau linkę bendradarbiauti ir spręsti su mokymosi pasiekimais susijusius iššūkius.

 

Atrodo, kad tėvų lūkesčiai nulemia ateitį ir planai pranašiškai išsipildo. Iš tiesų suaugusiųjų požiūris į mokymąsi veikia kaip galinga motyvacija. Psichologas Robertas Rosenthalis pavadino tai Pigmaliono efektu. Jis atliko eksperimentą su pradinių klasių mokiniais. Metų pradžioje pateikė testą ir paskelbė, kad penki vaikai surinko daug balų, kas rodo potencialą tobulėti. Mokslo metų pabaigoje testą pakartojo. Pastebėta, kad paminėti mokiniai padarė didžiausią pažangą. Tuomet atskleista tyrimo esmė – po pirmo testo mokytojams įvardinti ne patys geriausi vaikai, o parinkti atsitiktinai. Pedagogai automatiškai padidino lūkesčius ir labiau skatino mokytis. Dėl to antro testo rezultatai buvo kur kas geresni.

 

Perdėta globa

 

86 % gimdytojų prisipažįsta spaudžiantys vaikus, nes nori būti dėmesingesni, nei buvo jų pačių tėvai. Populiariojoje literatūroje paplitęs terminas „kontrolės maniakai“. Šio tipo tėvai stebi kiekvieną vaiko gyvenimą aspektą ir valdo mažiausią smulkmeną. Sprendžia problemas ir priima sprendimus už atžalas. Taip išreiškia meilę ir palaikymą, tačiau teigiamų intencijų neužtenka, kad pavyktų sušvelninti per didelio kišimosi neigiamą poveikį.

 

Psichoterapeutė ir neformaliojo švietimo specialistė dr. Elaine Heffner teigia, kad nerealistiški lūkesčiai atspindi neišsipildžiusias tėvų svajones ir ambicijas. Ji perspėja, kad atžalos, nors ir panašios fiziškai, nėra klonai, privalantys pakartoti kito gyvenimą. Į lūkesčius būtina žvelgti realistiškai ir prisiminti, kad vaikai – nepriklausomos asmenybės, turinčios teisę pasirinkti, ieškoti, klysti, bandyti iš naujo.

 

Priešingu atveju šeimoje, kuriai prioritetas – sėkmė, bet kokia nelaimė bus jaučiama dvigubai. Tėvai jausis netikę, nes vaikas pasiekė per mažai. Atžala priims nesėkmę kaip asmeninę tragediją ir menkavertiškumo įrodymą.

 

Pasak dr. E. Heffner, kenkia ne tik netinkamai suformuluoti lūkesčiai, kurie daro milžinišką spaudimą, bet ir klaidingas mąstymo modelis, geras savybes paverčiantis blogomis. Pavyzdžiui, tėvas, nepatenkintas sūnaus jautrumu, kuklumu, uždarumu, kritikuoja elgesį ir užrašo vaiką į karatė užsiėmimus. Jis iš anksto prognozuoja ir nuteikia, kad mokykloje laukia patyčios, todėl reikia apsiginti. Taip atima iš vaiko galimybę išmokti bendradarbiauti ir draugiškai komunikuoti su svetimais žmonėmis.

 

Nuvertinimo skausmas

 

Psichologas dr. Jimas Tayloras išskiria dviejų tipų lūkesčius – orientuotus į gebėjimus ir į rezultatus. Abu yra kenksmingi.

 

Pirmu atveju tėvai formuluoja lūkesčius, nes mano ar tiki, kad vaikas turi tam tikrų gabumų. Šiai kategorijai priklauso neva palaikanti frazė „tu nugalėsi, nes esi geriausias“. Problema ta, jog atžala negali kontroliuoti gebėjimų ribų, kurias lemia genai. Nors stengsis maksimaliai sportuoti, groti muzikos instrumentu, spręsti matematikos uždavinius, nepasieks tėvų sukurto genijaus idealo. Sunku priartėti prie aukštai iškeltos karteles ir išlaikyti statusą, jeigu tėvai sako, kad „esi geriausias“. Kita problema – sėkmės atveju vaikas galvos, kad laimėjo ne dėl įdėtų pastangų, o dėl to, jog yra talentingas ir išskirtinis.

 

Antro tipo lūkesčiai vertina sėkmę pagal veiklos rezultatus. Sunkumų kyla, kai, nepaisant vaiko pastangų pasiekti rezultatą, atsiranda gabesnis ar talentingesnis. Atžala priims pralaimėjimą kaip asmeninę nesėkmę, nes žiūrės tik į rezultatą, lyginsis su laimėtoju, tačiau neįvertins savo pažangos. Pasak dr. J. Tayloro, svarbu išmokyti vaikus naudotis tinkamomis priemonėmis sėkmei pasiekti. Tai atsakomybė, įsipareigojimas, sunkus darbas, disciplina, kantrybė, susikaupimas, atkaklumas, teigiamas požiūris.

 

Svarbiausia – pastangos

 

Garsi psichologė Carol Dweck, atlikusi tyrimą su 400 mokinių, nustatė, kad pagyrus vaiko intelektą sumažėja motyvacija mokytis ir rezultatai. Ji aiškina, kad frazės „tu esi toks protingas. Tu greitai mokaisi. Tavo pažymiai geriausi klasėje“, yra žalingos, nes fiksuoja dėmesį į apdovanojimus, o ne į pastangas tobulėti išnaudojant talentus. Vien tik gabumų nepakanka. Vaikai, kurie giriami už tai, kokie yra puikūs, nesistengia pasiekti daugiau. Panašiai kaip tie, kurie suvokia, kad trūksta gebėjimų ir talentų, todėl nesistengia peržengti savo ribų.

 

Akivaizdu, kad vaikus motyvuoja ne tėvų pagyrimai, o skatinimai. Svarbu suvokti žodžių svorį ir įvaizdį vaiko akyse. Tie, kurie tikisi iš atžalų pasiekimų, patys turi rodyti pastangas siekdami asmeninių tikslų. Sėkmės lydimų tėvų vaikai linkę kopijuoti matomą pavyzdį ir natūraliai perima motyvaciją siekti daugiau.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė