Iki šešiolikos metų Veronika gyveno labai intensyvų gyvenimą – mokslai, tinklinio treniruotės ir varžybos. Prasidėjus karantinui ir apmažinus veiklas, mergina netikėtai pajuto ūmų kojos skausmą, netrukus ją ėmė tinti. Toliau viskas vyko žaibišku greičiu – vizitas pas gydytoją, magnetinio rezonanso tyrimas ir tiesiu taikymu į chemoterapijos skyrių. Biopsijos procedūra patvirtino negailestingą diagnozę – osteosarkoma, piktybinis kaulinio audinio navikas, su metastazėmis plaučiuose.

 

Po 4 chemoterapijos kursų – jokio progresoVeronika

 

„Skubiai buvo pradėtas gydymas. Tas etapas man buvo skausmingas ne tik fiziškai, bet ir emociškai – niekas iš artimųjų negalėjo manęs aplankyti, o aš taip pat nebuvau išleidžiama namo. Tuo metu labai stipriai sušlubavo mano socializacija, kadangi negalėdavau bendrauti su draugais, daug žmonių nuo manęs atsiribojo“, – prisimena Veronika.

 

Merginai tuo metu buvo 16 metų, ji mokėsi 10 klasėje. „Išgirdusi diagnozę sureagavau labai skausmingai, iškart supratau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol“, – graudinasi ji.

 

Veronikai buvo atlikti keturi chemoterapijos kursai, po kurių ji sužinojo pribloškiančią žinią – vaistai buvo absoliučiai neveiksmingi, progreso jokio. Tuomet gydytojai jau pradėjo kalbą ne apie tai, kaip išsaugoti koją, o kaip kuo mažiau jos amputuoti.

   

„Apie mano kojos išsaugojimą nebebuvo jokios kalbos, nė menkiausios vilties. Supratau, kad gyvenimas tiesiog slysta man iš rankų… Tuo metu buvo dar kartą atlika biopsija, tyrimai išsiųsti į Vokietiją, o ten pasiūlyta gerokai stipresnė chemoterapija. Po dviejų papildomų kursų liga nustojo progresuoti ir iškart buvo atlikta kojos amputacija. Tuomet dar vienas chemoterapijos kursas ir abiejų plaučių operacija – kad būtų pašalintos metastazės“, – vardina mergina.

 

Gydytojų verdiktas: „Tu daugiau nebevaikščiosi“

 

Po daugybės skaudžių patirčių Veronika pasiekė remisiją, pradėjo mokytis vaikščioti su protezu ir ėmė lankytis paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ reabilitacijos centre. Atrodė, jau viskas gerai, gyvenimas įsibėgėja, tačiau recidyvas įvyko plaučiuose, teko juos dar kartą operuoti.

   

„Į mokyklą grįžau vienuoliktos klasės gale. Jau buvau išmokusi vaikščioti su protezu, sėkmingai pradėjau ir paskutiniuosius mokyklos metus. Iki baigiamųjų egzaminų liko vos pusmetis, kai pajutau sugrįžtantį intensyvų skausmą. Skubiai buvo padarytas magnetinio rezonanso tyrimas, kuris iškart parodė, kad liga ir vėl atsinaujino“, – prisimena Veronika.

 

Nuvykus į ligoninę merginai iškart be jokių pagražinimų buvo pasakyta: „Jei nori gyventi, koja turi būti pilnai pašalinta su visu klubo sąnariu“. Kartu su plastinės rekonstrukcijos specialistais Veronikai buvo atlikta operacija, o tuomet 18 metų sulaukusi mergina išgirdo: „Tu daugiau nebevaikščiosi“.

   

Po operacijos sekė tolimesni tyrimai, kurie nežadėjo nieko gero – buvo atrastos metastazės mentyse ir plautyje. „Būtent tada, 2023-iaisiais, man buvo paskirta biologinė terapija geriamosiomis tabletėmis, jas vartoju iki šiol. Nuo jų, panašiai kaip ir po chemoterapijos kursų, pasireiškia bjaurūs šalutiniai poveikiai – pykinimas, silpnumas, viduriavimas. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu suėmiau save į rankas, išsilaikiau egzaminus ir mokyklą baigiau“, – prisimena Veronika.

 

Mergina prisipažįsta – į žinią, kad bus amputuota koja, neįmanoma reaguoti ramiai. „Man tikrai buvo be galo sunku, prasidėjo isterija, nesuvokiau, kas manęs laukia. Labiausiai man padėjo ir stiprybės suteikė šeimos palaikymas. Kažkokiu būdu pavyko įjungti savo vidinę stiprybę ir nuteikti save, kad galiu gyventi ir be kojos“, – sako netrukus 21-ąjį gimtadienį švęsianti mergina.

 

3Darbuotoja be kojos – niekam nereikalinga

 

Veronika šiuo metu turi protezą, kuris dedasi ant dubens, tačiau prisipažįsta – su juo judėti labai sudėtinga ir nepatogu. Maža to, paskutiniųjų tyrimų metu paaiškėjo, kad yra lūžęs stuburo slankstelis, tad gydytojai griežtai neleido vaikščioti su protezu. Dėl šios priežasties Veronika dažniausiai juda su ramentais arba neįgaliojo vežimėlyje.

   

„Įsivaizduokite mane kasdienėje veikloje – judant su ramentais, mano abi rankos yra užimtos, tad negaliu daryti elementarių, visiems žmonėms įprastų veiklų. Negaliu išeiti pasivaikščioti, apsipirkti parduotuvėje ar tiesiog nusipirkti kavos ir ją gerti bevaikštant – turiu stovėti arba sėdėti. Jei važiuoju kažkur viena, negaliu su savimi imti jokių sunkesnių daiktų, nes tiesiog nepanešiu. Prieš išvykstant iš namų, aš visada turiu labai gerai apgalvoti visus savo veiksmus arba prašyti pagalbos. Didžiausios mano pagalbininkės yra sesės, nežinau, ką be jų daryčiau“, – sako mergina.

 

Veronika neslepia, kad daugiausia laiko praleidžia namuose – ir dėl fizinių galimybių, ir dėl saugumo. „Buvau pradėjusi studijuoti, tačiau labai pašlijo sveikata – pradėjus vartoti vaistus, pajutau, kad smegenys nefunkcionuoja taip, kaip norėčiau. Stengiausi, tačiau gana greit pajutau, kad nepajėgsiu, tad mokslus teko mesti“, – liūdnai pasakoja mergina.

 

Prakalbus apie darbo paieškas, Veronika neslepia šypsenos: „Aš abejoju, kad egzistuoja toks darbas, kuris būtų pritaikytas mano fizinei ir emocinei būklei. Darbo tikrai bandžiau ieškoti, tačiau sužinoję, kad neturiu kojos, darbdaviai man net nepaskambina. Šiuo metu tokia situacija, kad vargu, ar galėčiau dirbti, nes raumenyje vis dar išlikęs ligos židinys, tad numatomas tolimesnis gydymas, kasdien teks lankytis vėžio institute, tad kokia iš manęs darbuotoja?“.

 

Veronika tikisi, kad ateityje jos organizmui pavyks prisitaikyti prie vaistų, tuomet ji galės įgyti aukštąjį išsilavinimą, socialinio darbuotojo profesiją ir susirasti darbą, o vieną dieną gal net išsikraustyti iš tėvų namų ir pabandyti gyventi savarankiškai.

   

Svajoja apie reabilitaciją sanatorijoje

 

Klausant Veronikos, natūraliai kyla klausimas, iš kur tiek stiprybės, iš kur tiek drąsos atremti vieną po kito gyvenimo siųstus iššūkius ir išbandymus.

   

„Emociškai sunkiausias laikotarpis yra ligoninėje – ten, pamenu, neturėdavau nei jėgų, nei noro šypsotis ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau vos tik grįždavau namo, regis, visos mintys prašviesėdavo. Aš tiesiog nematau jokios prasmės liūdėti, verkti ar depresuoti. Kas pasikeis nuo to, jei aš svarstysiu, kodėl taip nutiko, už ką man toks likimas, arba kažką dėl to kaltinsiu? Jei graušiuosi, tiesiog naikinsiu save, o kojos man vis tiek niekas nesugrąžins. Kiekvieną rytą nubudusi aš pasidžiaugiu, kad prasidėjo nauja diena. Aš juk neturiu kito pasirinkimo! Privalau gyventi toliau – tokį gyvenimą, koks man skirtas“, – sako mergina.

 

Didžiausia šiuo metu Veronikos svajonė – reabilitacija ir poilsis su visa šeima vienoje iš Lietuvos sanatorijų. „Didžiausi finansai šiuo metu yra skiriami dantų tvarkymui – dėl šalutinių ligos padarinių jie labai suprastėjo, ką tik turėjau jau trečią žandikaulio operaciją. Perku vaistus, palengvinančius pykinimą, deja, jie nėra kompensuojami. Nemažai reikia higienos ir slaugos priemonių, taip pat daug išlaidų pareikalauja ir nuolatinės kelionės į ligonines. O daugiau svajonių ar poreikių aš neturiu… Tiesą sakant, aš net nedrįstu svajoti“, – kuklinasi mergina.

 

Veronika išties neeilinė asmenybė – jai likimo mestų išbandymų ir iššūkių nepavydėtų niekas, tačiau stiprybės, drąsos ir meilės gyvenimui pasimokyti galėtų kiekvienas. Veronika niekada nesiskundžia, ji labai kuklinasi ir pagalbos neprašo, tačiau mes privalome padėti šiai jaunai merginai kabintis į gyvenimą ir patikėti šviesia ateitimi. Visus labai kviečiame susitelkti ir padėti Veronikai iškeliauti į reabilitaciją, o taip pat palengvinti finansinę naštą labai sudėtingu gydymosi laikotarpiu bei prisidėti prie jos emocinės sveikatos gerinimo.

 

Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“

Swedbank A.S. LT777300010140795625

SWIFT kodas: HABALT22

Paskirtis: Veronikos reabilitacijai

Paypal sistema: egle@mamuunija.lt

 

Pranešimo autorė: Ieva Rutkauskienė