Jo veidas puošia marškinėlius ir studentų kambarių sienas. Vieniems jis – kovotojas už laisvę, maištininkas ir pasipriešinimo priespaudai simbolis, kitiems – revoliucionierius, kurio idealus temdo smurtas. Ernestas Gevara tapo viena atpažįstamiausių XX a. asmenybių, nors daugelis jo atvaizdą nešiojančių žmonių vargiai galėtų papasakoti tikrąją jo gyvenimo istoriją.

 

Kelionė, pakeitusi pasaulėžiūrąArgentina.,Portrait,Drawing.,Ernesto,Che,Guevara.,The,Video,Of,This

 

Ernestas Gevara de la Serna gimė 1928 m. birželio 14 d. Argentinoje, Rosario mieste, pasiturinčioje šeimoje. Jo vaikystę lydėjo ne tik knygos, sportas ir intelektualūs pokalbiai, bet ir nuolatinė kova su astma. Visgi liga neatėmė iš jo noro keliauti, sportuoti ir išbandyti savo ribas. Priešingai, Ernestas nuo jaunystės ugdė geležinę savidrausmę, nors jo būdas buvo kupinas prieštaravimų: galėjo būti ir svajingas, literatūrą mėgstantis jaunuolis, ir užsispyręs, kitiems negailestingas žmogus. Mediciną studijavęs Ernestas iš pradžių neatrodė kaip tas, kuriam lemta tapti ginkluotos revoliucijos veidu. Lemtingas lūžis įvyko 1951 m., kai su draugu Albertu Granado motociklu išsiruošė į kelionę po Pietų Ameriką. Jiedu kirto Argentiną, Čilę, Peru, Kolumbiją ir Venesuelą, susidūrė su skurdu, socialine atskirtimi, sunkiai dirbančiais kalnakasiais, bežemiais valstiečiais ir čiabuvių bendruomenėmis. Kelionė, vėliau aprašyta dienoraščiuose ir išgarsinta filme „Motociklininko dienoraštis“, pakeitė jauno gydytojo požiūrį į pasaulį. Jis vis aiškiau ėmė suvokti, kad skurdas ir nelygybė nėra pavienių žmonių nesėkmė, o gilesnės politinės ir ekonominės sistemos padarinys. Tačiau svarbu suprasti, kad jaunojo maištininko pasaulėžiūra formavosi ne vien iš užuojautos. Jis priėjo radikalią išvadą, kad visuomenę galima pertvarkyti revoliucija, o ginkluota kova – pateisinama priemonė šiam tikslui pasiekti. Būtent čia prasidėjo kelias, kuris jį atvedė į XX a. revoliucinių konfliktų epicentrą.

 

Kubos revoliucija – kelias į legendą

 

1955 m. Meksikoje Ernestas susitiko su Fideliu Kastru, kubiečių revoliucionieriumi, rengusiu kovą prieš Rubeno Fulchensijaus Batistos iSaldivaro diktatūrą. Jaunas vyras prisijungė prie jo judėjimo, iš pradžių kaip gydytojas, tačiau netrukus tapo vienu svarbiausių partizanų vadų. 1956 m. gruodį nedidelė sukilėlių grupė laivu „Granma“ pasiekė Kubą. Pradžia buvo katastrofiška: kovotojai patyrė nuostolių, buvo išblaškyti, o išlikusieji turėjo trauktis į Siera Maestros kalnus. Tačiau būtent ten Ernestas pasirodė kaip disciplinuotas, ryžtingas ir strategiškai mąstantis vadas. 1958 m. jo vadovaujami sukilėliai atliko svarbų vaidmenį užimant Santa Klarą – pergalė prisidėjo prie R. F. Batistos režimo žlugimo. 1959 m. sausį R. F. Batistai pabėgus iš šalies, revoliucionieriai įžengė į Havaną, o kovos draugų Ernestas, vadintas Če, tapo vienu naujosios valdžios veidų.

 

Vis dėlto pergalės istorija turėjo ir tamsiąją pusę. Po revoliucijos jis dalyvavo La Cabaña tvirtovėje vykusiuose teismuose ir egzekucijose buvusiems režimo pareigūnams bei kitiems asmenims, laikytiems revoliucijos priešais. Jo šalininkai šiuos veiksmus aiškino kaip atsakomybę už R. F. Batistos režimo nusikaltimus, o kritikai pabrėžė teisingo proceso stoką ir politinio smurto įtvirtinimą. Ši prieštara iki šiol yra esminė diskusijų apie Če palikimą dalis. Jis nebuvo vien romantiškas idealistas, kalbėjęs apie teisingesnį pasaulį – jis buvo ir revoliucinės valdžios pareigūnas, rėmęs represines priemones.

 

Vėliau vyras ėjo svarbias pareigas Kubos valdžioje: vadovavo Nacionaliniam bankui, tapo pramonės ministru, gynė socialistinę ekonomiką ir ragino kurti „naująjį žmogų“, kuris dirbtų ne dėl asmeninės naudos, o dėl visuomenės. Tačiau ekonominiai sunkumai, nesutarimai dėl šalies raidos ir jo paties nenoras įsitvirtinti biurokratinėje sistemoje vis labiau stūmė jį nuo valdžios kabinetų atgal į revoliucinę kovą.

 

Neišsipildžiusi revoliucija ir tragiška pabaiga

 

Ernestas neketino likti vien Kubos revoliucijos didvyriu. Jo įsitikinimu, Lotynų Amerikos ir kitų pasaulio regionų skurdą bei priklausomybę nuo galingųjų valstybių galima įveikti tik platesne revoliucija. 1965 m. pasitraukė iš Kubos viešojo gyvenimo ir išvyko į Kongą, kur mėgino padėti vietos sukilėliams. Ši kampanija žlugo: trūko drausmės, patikimos paramos ir bendro tikslo, o Če suprato, kad revoliucinės patirties, kuri suveikė Kuboje, neįmanoma paprastai perkelti į kitą šalį. Tačiau nesėkmė jo neprivertė atsisakyti idėjos. 1966 m. slapta atvyko į Boliviją, pasiryžęs įžiebti naują partizaninį judėjimą, kuris ilgainiui išplistų po visą žemyną. Šįkart aplinkybės buvo dar nepalankesnės: vietos valstiečiai menkai palaikė kovotojus, komunistų partijos parama buvo ribota, o Bolivijos kariuomenė, padedama JAV pareigūnų, vis labiau veržė žiedą aplink sukilėlių grupę. Če būrys kentė maisto trūkumą, ligas ir išsekimą, o ryšys su išoriniu pasauliu silpo. 1967 m. spalio 8 d. jis buvo sučiuptas prie La Higuera kaimo. Kitą dieną, spalio 9-ąją, Bolivijos kariuomenės nurodymu Če buvo nužudytas. Jam buvo 39-eri.

 

Žinia apie mirtį apskriejo pasaulį, o nuotraukos, kuriose žuvęs revoliucionierius gulėjo ant stalo, priminė religinę ikonografiją ir netrukus įgijo simbolinę reikšmę. Jo kūnas buvo slapta palaidotas, o palaikai aptikti tik 1997 m. ir perkelti į mauzoliejų Santa Klaroje, Kuboje. Če mirtis pavertė jį kankinio simboliu daliai kairiųjų judėjimų, tačiau istoriniu požiūriu jo Bolivijos kampanija buvo nesėkminga. Tai vienas ryškiausių jo gyvenimo paradoksų: žmogus, siekęs tapti pasaulinės revoliucijos organizatoriumi, didžiausią įtaką įgijo ne dėl galutinės pergalės, o dėl tragiškos žūties ir po jos susiformavusio mito.

 

Veidas, tapęs pasauliniu prekės ženklu

 

Če Gevaros atvaizdas šiandien atpažįstamas greičiau nei jo biografija. Tai fotografo Alberto Kordos 1960 m. užfiksuotas portretas „Guerrillero Heroico“ („Herojiškasis partizanas“), kuriame Če žvelgia į tolį, dėvėdamas beretę su žvaigžde. Iš pradžių nuotrauka nebuvo plačiai žinoma, tačiau po revoliucionieriaus mirties italų leidėjas ir aktyvistas Giangiacomo Feltrinelli padėjo jai pasklisti po pasaulį. Vėliau atvaizdas tapo studentų protestų, antikarinio judėjimo, kontrkultūros ir įvairių kairiųjų pažiūrų grupių simboliu. Ypač plačiai jis paplito per 1968 m. jaunimo protestus, kai maištas prieš nusistovėjusią tvarką apėmė didžiuosius pasaulio miestus.

 

Tačiau įvyko keistas posūkis: kapitalizmui priešinęsis revoliucionierius tapo vienu atpažįstamiausių komercinės kultūros atvaizdų. Jo veidas puošia drabužius ir suvenyrus, o jo gyvenimas pasakojamas filmuose, knygose bei dokumentikoje. Šiandien Če simbolis gali reikšti skirtingus dalykus – nuo solidarumo su engiamaisiais iki bendro maištingumo ar tiesiog madingo, istorinės reikšmės neturinčio įvaizdžio. Būtent todėl jis dažnai vadinamas prieštaringu simboliu: vieni jame mato pasiaukojimo ir socialinio teisingumo idealą, kiti – autoritarizmo bei politinio smurto pateisinimą. Nė viena trumpa interpretacija neaprėpia visos jo istorijos. Če palikimas neatsiejamas ir nuo Kubos revoliucijos laimėjimų, ir nuo jos represijų, nuo jo asmeninės drausmės bei tarptautinio solidarumo idėjų, ir nuo įsitikinimo, kad smurtas gali būti teisėta politinės kovos priemonė.

 

Kodėl Če vėl atsiduria dėmesio centre?

 

Praėjus šešiems dešimtmečiams po jo mirties, Če Gevaros istorija tebėra aktuali ne vien dėl nostalgijos XX a. revoliucijoms. 2026 m. jo palikimas vėl tapo viešų diskusijų objektu Bolivijoje, kur, pasikeitus politinei valdžiai, kilo ginčų dėl jo vardo ir atminimo ženklų. Santa Kruso mieste gatvė, ilgai vadinta Če Gevaros vardu, pervadinta monsinjoro Nicoláso Castellanoso vardu, o dalis naujųjų politinių jėgų ėmėsi peržiūrėti, kokias istorines asmenybes valstybė turėtų pagerbti. Tai rodo, kad Če nėra vien praeities reliktas – jo atminimas tebėra susijęs su šiandienos ginčais dėl nacionalinės tapatybės, revoliucijos, valstybės smurto ir istorijos interpretavimo.

 

Šįmet išleista knyga „Che Lives! The Legacy of Che Guevara in World Politics“ („Če gyvas! Če Gevaros palikimas pasaulio politikoje“) nagrinėja jo idėjų įtaką šiuolaikiniams politiniams judėjimams, antikolonijinėms diskusijoms ir pasipriešinimo tradicijoms. Šis susidomėjimas suprantamas – pasaulyje, kuriame vėl diskutuojama apie socialinę nelygybę, ekonominę priklausomybę, valdžios ribas ir piliečių galimybes keisti visuomenę, Če gyvenimas primena, kokią trauką gali turėti radikalūs pažadai sukurti teisingesnę santvarką. Tačiau jo istorija taip pat verčia klausti, kokia kaina tokie pažadai įgyvendinami ir ar kilnus tikslas gali pateisinti prievartą.

 

Galbūt būtent dėl šios įtampos Če Gevara ir liko legenda – ne todėl, kad pasaulis vieningai sutaria dėl jo nuopelnų, o todėl, kad jo asmenybėje susiduria idealizmas ir žiaurumas, pasiaukojimas ir valdžios siekis, laisvės siekis ir represijos. Jo veidas tapo universaliu maišto ženklu, tačiau tikroji istorija kur kas sudėtingesnė už atvaizdą ant marškinėlių. Ir kol visuomenės ginčysis dėl revoliucijos, teisingumo bei galios ribų, tol Če Gevaros vardas išliks nepatogus, ginčytinas ir gyvas.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė