Sakoma, kad pasidalijus laime su kitu žmogumi, ji tampa dvigubai didesnė, o išlietas skausmas sumažėja perpus. Iš tiesų išsikalbėti labai naudinga – gilus pokalbis padeda rasti problemų sprendimus, gerina savijautą ir stiprina sveikatą.

 

issikalbejimas

Poreikis bendrauti

 

Žmogus yra socialinė būtybė, todėl jam reikalingi kiti žmonės. Bendrauti ir kalbėtis vieni su kitais mokomės nuo mažų dienų. Itin svarbus tėvų vaidmuo – jei pastarieji ir vaikai mokės tarpusavyje bendrauti atvirai, šiltai, to paties atžalos ateityje sieks ir su kitais žmonėmis, perkels glaudžius ryšius į naują šeimą.

 

Norint, kad vaikai kalbėtųsi su tėvais, dera tinkamai atliepti į jų norą bendrauti: šimtus kartų atsakyti į visus klausimus „kodėl?“, nuoširdžiai domėtis, kaip sekasi ugdymo įstaigose, išklausyti paauglių skundus ir nusivylimus, diskutuoti apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, kasdien bent kartą visai šeimai susėsti prie stalo ir paplepėti apie nieką, paguosti ir patarti, kai to reikia, ir t. t.

 

Svarbu, kad tėvai leistų atžaloms kalbėti ne tik apie gerus, bet ir blogus dalykus. Pasidžiaugti lengva ir su kiemo draugais, o štai neigiamais išgyvenimais tiek mažiems, tiek suaugusiesiems dalytis sunkiau. Tačiau tai būtina, nes užgniaužus neigiamas emocijas gali nukentėti sveikata, pavyzdžiui, sutrikti miegas, pakilti kraujospūdis, o tai didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

 

Kalbėti geriau ne su artimuoju?

 

Paprastai, kai jaučiame poreikį išsikalbėti, atsigręžiame į artimiausius žmones – šeimos narius arba draugus. Jei mus sieja nuoširdūs, sveiki santykiai, tai puikus sprendimas, kaip dalytis emocijomis, išgyvenimais, problemomis. Žmogus, kuriam rūpime, išklausys ir stengsis padėti, jei to reikia.

 

Anot psichologų, atviri pokalbiai naudingi abiem dalyviams. Tas, kuris nori išsikalbėti, palengvina savo emocinę būseną, randa problemų sprendimus, o tas, kuris išklauso ir padeda, jaučiasi svarbus, vertinamas, nes jam rodomas pasitikėjimas. Atviri pokalbiai taip pat yra raktas į sėkmingus poros santykius ir draugišką ryšį.

 

Tačiau kai kada pokalbiui geriau rinktis svetimą žmogų. Kodėl? Visų pirma – jis bus nešališkas. Tad gali objektyviai įvertinti situaciją ir patarti, nesiekdamas naudos sau, neleisdamas emocijoms užgožti problemų sprendimo. Taip pat pasipasakodami ne šeimos nariui ar bičiuliui galėsime būti tikri, kad mūsų pokalbio nuotrupos ar pagražintomis detalėmis apaugęs pasakojimas nepasieks žmonių, kurie susiję su mus neraminančia situacija. Ir, žinoma, užklupus rimtoms problemoms, gali padėti tik kvalifikuotas specialistas, o ne šeimos narys ar kolegė.

 

Anoniminis pokalbis

 

Suprantama, ne visi žmonės turi galimybių ir žino, kada bei kaip kreiptis į psichologą ar kitą kvalifikuotą pagalbą galintį suteikti žmogų. Būtent todėl Lietuvoje veikia nemažai pagalbos telefonu linijų, kur kasdien atsakoma į šimtus skambučių ir laiškų. „Vaikų linija“ ir „Jaunimo linija“ garantuoja anoniminę pagalbą sprendžiant įvairias problemas – nuo santykių su draugais ir tėvais iki egzistencinių klausimų bei savižudybės rizikos. Su jaunimu bendraujantys specialistai nepadeda ragelio, kol nebūna įsitikinę, kad pavyko išspręsti problemą, pagerėjo skambinusiojo savijauta.

 

Visą parą Lietuvoje veikia ir „Vilties linija“, kuri teikia psichologinę pagalbą suaugusiesiems, kilus įvairių sielos neramumų.

 

Jei moteriai norisi išsikalbėti su moterimis, kurios irgi patyrė įvairių išgyvenimų, o vėliau rado stiprybės padėti kitoms, galima kreiptis į „Pagalbos moterims liniją“.

 

Kad ir kur kreiptumės, būsime išklausyti ir, jei reikia, gausime informaciją, kaip toliau spręsti sunkumus – kreiptis psichologinės pagalbos, registruotis į Priklausomybių centrus ar teisininko konsultacijai ir kt. Net jei tolesnė pagalba nereikalinga, norėjosi tik būti išklausytiems, skambinti verta.

 

Nelikime vieni

 

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vyresnių kaip 65 m. amžiaus žmonių Lietuvoje yra daugiau kaip pusė milijono ir kasmet vis daugėja. Kas trečias tokio amžiaus senjoras gyvena vienas, o dažnas jų iš namų neišeina ištisus metus. Moksliniai tyrimai rodo, kad vienatvė neigiamai veikia bet kurio amžiaus žmogaus sveikatą, o senoliams ji dar pavojingesnė. Vienatvė silpnina imunitetą, didina ankstyvos mirties ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką, gali sukelti depresiją, skatinti priklausomybes bei valgymo sutrikimus.

 

Jeilio universiteto mokslininkė Gretchen Hermes atrado, kad vienatvė lemia ir vėžinius susirgimus. Atliekant bandymus žiurkės suskirstytos į nedideles grupeles po kelias graužikes, o kitos izoliuotos ir paliktos gyventi vienumoje. Mokslininkai pastebėjo, jog vienatvės sukeltas stresas tris kartus padidino krūties vėžio riziką. Atskirtoms graužikėms išsivystė 3 kartus daugiau auglių nei toms, kurios gyveno glaudžiose socialinėse grupėse, ir tie navikai buvo daug agresyvesni. Tyrėjai navikų radimąsi sieja su izoliuotų gyvūnų streso hormono kortikosteroido lygiu. Mat vienišų graužikių organizme jo lygis buvo gerokai aukštesnis.

 

Senyvo amžiaus žmonėms išvengti vienatvės gali padėti „Sidabrinė linija“. Paskambinę nurodyti telefonu, senoliai išklausomi specialistų, suteikiama psichologinė, emocinė pagalba. Senjorai užregistruojami draugystės ir bendravimo telefonu paslaugai. Pašnekovai parenkami pagal interesus, patirtis išgyvenimus. Su jais galima bendrauti nemokamai, kiek tik norisi.

 

Įdomu

 

  • „Jaunimo linija“ per parą atsako į beveik 200 telefono skambučių ir daugybę laiškų.
  • Dažniausiai skambinama dėl šių priežasčių: santykiai, savižudybės rizika arba savęs žalojimas, gyvenimo prasmė, psichinė sveikata, neigiamas savęs vertinimas, priklausomybės, prievarta ir smurtas.
  • Pernai „Vaikų linija“ atsiliepė į 176 949 vaikų pagalbos prašymus.
  • Beveik pusė skambinusių buvo 11–15 m. amžiaus.
  • Dažniausiai praėjusiais metais vaikai skambino dėl santykių su draugais ir tėvais, patyčių, fizinės prievartos, santykių su mylimu asmeniu, fizinės sveikatos, minčių apie savižudybę, su buitimi susijusių problemų, baimės ir nerimo, laisvalaikio / užimtumo klausimų, santykių su broliais / seserimis, vienišumo.

 

Kur kreiptis

 

„Vaikų linija“, tel. 116 111;

„Jaunimo linija“, tel. 8 800 28888;

„Vilties linija“, tel. 116123;

„Pagalbos moterims linija“, tel. 8 800 66366;

„Sidabrinė linija“, tel. 8 800 800 20

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė 

 

Terapinis pokalbis 

 

Tai nėra kasdienis pašnekesys apie viską ir apie nieką, jis užsimezga tarp žmonių, kai šie plėtoja santykį kiek kitokiu lygmeniu. Šį lygmenį pavadinčiau dvasiniu, bet daugelis tuoj susipainios ir ims prieštarauti, kad yra netikintys, nereligingi ir t. t. Dvasinis pokalbis yra apie esmes, o jame dalyvauja žmogaus vidinis pasaulis. Tai apima jausmus ir išgyvenimus išliejančių žodžių sakymą bei klausymą.

 

Pokalbis, kuris palengvina jausmų naštą, visada sukasi apie esmes ir emocijas. Gyvenime ar jo akimirkoje žmogus išgyvena ne vieną jausmą, o jų spektrą, visada yra sumišusių emocijų ir tokių, kurioms nerandame pavadinimo. Tad retai kalbama vien apie tai, kas gera ar vien tik bloga. Visuomet išliejame visus jausmus, kurie šią akimirką yra skirtingo intensyvumo. Vieni patiriami ryškiau, kiti nustumiami ir jiems neleidžiame vyrauti.

 

Išsikalbėti reikia

 

Dažnai žmonės sako: „Ai, ko čia skųstis“, „Gal nekalbam apie blogybes“ ir pan. Žmogui reikia laiko ir vietos pasiskųsti, parypuoti, pasiguosti. Vaikams nedraudžiame skųstis, juos guodžiame, raminame. Suaugęs žmogus dažnai pasiilgsta būtent to ir ieško kito, kuris išklausys ir priims, o gal net ras paguodos žodžių. Logoterapijos pradininkas Viktoras Franklis sakė, kad žmogui reikia leisti gardžiuotis savo problema. Šis pasigardžiavimas nėra murkdymasis vis tame pačiame, bet išragavimas visų jausmų ir minčių, kurios tik kyla, kai yra blogai. Bet kuris labirintas turi išėjimą, tik jo struktūrą imame suvokti apėję kelis kartus. Tad pokalbis dažnai ir būna vaikščiojimas šiuo labirintu, dėliojantis ženklus, kurie veda išėjimo link.

 

Atsiverti nepažįstamajam – lengviau

 

Su svetimu žmogumi yra daug lengviau ir paprasčiau, nes su juo nesieja praeities istorija, jis nėra šališkas ir turi galimybę mus išgirsti iš šalies, su sveiku atstumu nuo problemos. Vienkartinis pašnekovas mums sudaro galimybę dereflektuoti save, t. y. atsitolinti nuo širdgėlos ir į ją pažiūrėti globalesniu žvilgsniu. Derefleksija leidžia sumažinti skausmo lygį, leidžia pamatyti ne tik save, bet ir artimuosius, aplinką tokiu pakilusiu nuo žemės žvilgsniu, lyg iš perspektyvos. Dvasinėje kančioje paskendęs žmogus būna aklas ir kurčias kitiems, kartu labai vienišas su savo išgyvenimais. Tad bet koks pašnekovas, kuris suteikia erdvę save pamatyti iš šono, išgirsti pakartotus jo paties žodžius, yra terapeutas. Klausyti moka ne kiekvienas, todėl ilgintis gilesnio, dvasinio, esminio pokalbio reikėtų rinktis specialistus, o ne draugus prie kavos puodelio.