Ateities vaikai

2011 m. Imperatoriškosios Londono kolegijos genetikos mokslų specialistė Aarathi Prasad išleido knygą, kurioje teigė, kad ateityje žmonija veikiausiai dauginsis tik dirbtiniu būdu. Anuomet ji rašė, kad tai padėtų apsisaugoti nuo paveldimų ligų ir mus išsaugotų kaip rūšį. Tam, jos teigimu, reikia genetinės medžiagos ir efektyviai veikiančios dirbtinės gimdos. O šįmet mokslininkai pranešė, kad toks įrenginys, leidžiantis išauginti visavertį embrioną, jau sukurtas ir sėkmingai išbandytas su gyvūnais. Ir tai, manoma, galėtų pakeisti žmonijos evoliuciją.

Ektogenezė pakeistų pasaulį?

Dirbtinės gimdos sąvoka nėra nauja, tai mokslinių tyrimų objektas jau daugiau nei 50 metų. Pagrindinis tikslas – sukurti dirbtinę placentą, kuri imituotų vaisiaus aplinką motinos gimdoje ir leistų kūdikiui vystytis natūraliai, kaip ir gimdoje. Tačiau pirmieji bandymai sukurti tokią sistemą susidūrė su daugybe kliūčių, tokių kaip kraujotakos nepakankamumas, vaisiaus sepsis dėl užteršimo atviruose skysčių inkubatoriuose ir komplikacijos, susijusios su bambos kraujagyslių prieiga. Dabar šios problemos jau išspręstos ir teoriškai artimiausioje ateityje taptų įmanoma neišnešiotus kūdikius (nuo 20–22 savaitės) perkelti iš motinos kūno į dirbtinę gimdą ir leisti jiems saugiai subręsti, išvengiant komplikacijų: plaučių ligų, žarnyno sutrikimų, smegenų pažeidimų ir aklumo. Vystoma ir kita idėja – dirbtines gimdas naudoti ne kaip laikinus inkubatorius, o pasitelkti nuo pat gyvybės užmezgimo mėgintuvėlyje. Šis procesas, vadinamas ektogeneze, galėtų iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Kadangi tik moterys gali pastoti ir gimdyti vaikus, tai įtvirtina lyčių hierarchiją, apribojančią moterų darbo ir finansines galimybes. Dirbtinės gimdos technologija galėtų padėti suvienodinti konkurencijos sąlygas, nes nuo moterų būtų nuimta gimdymo našta. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad dėl ektogenezės ribos tarp natūralios ir dirbtinės gimdos gali išsitrinti, todėl gali kilti naujų etinių ir teisinių iššūkių. Niekas nežino, ar iš tiesų kada nors visuomenė ryšis atsisakyti tradicinio būdo susilaukti vaikų sąmoningai. Tačiau mokslininkai užsimena, kad tam tikru momentu ateityje tiesiog gali nebelikti kitos išeities. Mat nevaisingumas tampa vis opesne problema.

Trys tėvai ir genų operacijos

Visgi vien tai, kad vaikai ateityje į šį pasaulį galėtų atkeliauti ne iš motinos kūno, daugeliui atrodo bauginanti mintis. Dar daugiau abejonių kelia kita mokslininkų įžvalga, jog gali prireikti sąmoningai pasirinkti būsimos atžalos savybes. Futuristai mieliau diskutuoja apie tai, kad dauginantis ne natūraliai, o laboratorijoje būtų galima suaktyvinti tuos genus, kurie lemtų aukštą intelektą, pageidaujamą ūgį, plaukų ir akių spalvą. Teoriškai net egzistuoja galimybė išvengti sunkių ligų. Šiuo metu jau sukurta technologija, leidžianti pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti kūdikį iš trijų žmonių DNR. Tai turėtų būti daroma siekiant išvengti mitochondrinių ligų. Mitochondrijos – miniatiūriniai organoidai, esantys beveik kiekvienoje kūno ląstelėje. Jie paverčia maistą naudojama energija. Mitochondrijos su defektais, kurios paveldimos tik iš motinos, pažeidžia vaiko smegenis, naikina raumenis, sukelia širdies nepakankamumą ir aklumą. Minėtą techniką sudaro modifikuota pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje versija, kurios metu prie abiejų tėvų DNR pridedamos sveikos donorės mitochondrijos. Antrosios moters DNR sudaro 0,1 % kūdikio DNR ir perduodama ateities kartoms. Tokie „pataisyti“ embrionai ne tik išgyvena, bet ir sėkmingai formuojasi bei neperduoda šios ligos palikuonims. Tai tik vienas iš metodų, leidžiančių pataisyti būsimosios kartos defektus. Mokslininkai sparčiai kuria būdus, kurie padėtų šalinti genetines ligas. Teoriškai jie žino, kaip tai padaryti ir net eksperimentuoja su gyvūnais, tačiau žmogus ne avelė ir ne laboratorinė pelė. Tad su juo eksperimentuoti neetiška. Taip pat daug klausimų kelia tai, ar etiška dar labiau kištis į natūraliąją atranką.

Spartėjanti evoliucija

Žmogus yra 4 mlrd. metų evoliucijos pasekmė. Jis vystėsi prisitaikydamas prie kintančių aplinkos sąlygų ir perduodamas palikuonims stipriausius genus. Šis procesas nesustojo ir dabar. Kiekviena karta įgauna naujų savybių. Tad kyla klausimas, ar tikrai turime teisę kištis į gamtos reikalus ir patys save tobulinti. Juk iš tiesų nežinome, kokių savybių reikės ateities kartoms, o mūsų įsikišimas gali užkirsti kelią natūraliam prisitaikymui. Juk gamta mus jau gerokai pakoregavo. Vidutinė gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse išaugo iki 70–80 metų, o ateityje tikimasi, kad sieks net 100 metų, kai kuriuose regionuose – 120 metų. Ir tai bus ne išimtys, bet vidurkis. Šiuolaikiniai žmonės gerokai aukštesni nei jų protėviai, o mūsų kaulai lengvesni. Ateityje šie pokyčiai taps dar akivaizdesni. Prognozuojama, kad oda bus šiek tiek tamsesnė, įgaus šviesiai rudą atspalvį, dominuos tamsūs plaukai. Veikiausiai keisis ir žandikaulio sandara, jis turėtų mažėti, nes valgome lengvai sukramtomą maistą. Dėl to turėtume netekti protinių dantų, kurie jau dabar neatlieka jokios funkcijos. Taigi apatinė veido dalis veikiausiai siaurės. Beje, įdomu tai, kad prognozuojama, jog mažės išvaizdos skirtumai tarp lyčių. Su kiekviena nauja karta keičiasi žmonių smegenys – tampa mažesnės, bet efektyvesnės. Tad neteisinga manyti, kad technologijomis nuolat besinaudojantis jaunimas kvailėja. Iš tiesu jie protingesni už savo pirmtakus, tik kitaip. Bene gražiausia mokslininkų ateities viltis – teorija apie tai, kad ateityje žmonės bus mažiau agresyvūs. Jau dabar pastebima, kad naujausia karta, vadinama alfa, yra gerokai tolerantiškesnė nei visos prieš tai buvusios. Taigi bent teoriškai šių aukštesnių, draugiškesnių ir galbūt šiek tiek patobulintų žmonių dėka ateities pasaulis taps geresne vieta gyventi.

Autorius Eglė Stratkauskaitė