Ar nacių auksas bus surastas?

Antrojo pasaulinio karo pabaigos chaose naciai pradangino nesuskaičiuojamą gausybę vertybių – aukso, meno kūrinių, pinigų. Jų likimas ilgainiui tapo nebe tik istorija, bet ir legenda. Nors tyrimų atlikta daugybė, dalis nacių lobio iki šiol neaptikta. O tai, kas galbūt vis dar slypi po žeme ar gelmėse, kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.

Kur dingo Trečiojo reicho turtai?

Antrojo pasaulinio karo metais, plečiantis Trečiajam reichui, turtų grobstymas tapo kasdienybe. Naciai ne tik žudė žmones, bet ir grobė jų sukauptas gėrybes. Galinga reicho mašina troško visko – aukso, valiutos, meno, net auksinių dantų. Rytų Europoje gyvenusios žydų bendruomenės buvo ne tik persekiojamos, bet ir nuosekliai apiplėšiamos. Jų butai, banko sąskaitos, net šeimos fotografijos dingdavo kaip į vandenį. Anot leidinio „Time“ tyrimo, Vokietijos finansų institucijos glaudžiai bendradarbiavo su nacių režimu. Konfiskuotas turtas tapdavo valstybės ištekliais, o jo kilmė retai arba niekada nebūdavo dokumentuojama.

Šiurpus plėšikavimas klestėjo koncentracijos stovyklose. Treblinkos koncentracijos stovykla buvo ne tik dar vienas mirties fabrikas, bet ir kruopščiai organizuotas resursų surinkimo centras. Aukų kūnai būdavo atidžiai apžiūrimi. Pro akis nepraslydo auksiniai dantys, žiedai, grandinėles – viską paimdavo. Tiesa, kartais naciams tekdavo siųsti kalinius, kad šie iš žemės iškastų lavonus ir paimtų tai, kas pražiūrėta pirmą kartą. Netoliese įsikūrę valstiečiai iškart po karo vėl iš naujo kasinėjo Holokausto aukų palaikus, tikėdamiesi rasti aukso ir brangakmenių, kurių nacių budeliai galėjo nepastebėti. Vienam iš Treblinkos koncentracijos stovyklos aukso ieškotojui po karo pateiktas kaltinamasis aktas už užsienio valiutos įstatymų pažeidimą, kai bandė Varšuvoje parduoti Treblinkoje rastą deimantą ir juodojoje rinkoje pirkti aukso monetų. Duodamas parodymus jis aiškino, kad visi kaimiečiai ėjo ten kasinėti. Maža to, kaimo gyventojai buvo tokie įžūlūs, kad Treblinkoje rastas kaukoles tiesiog parsinešdavo namo, jog ramiai apžiūrėtų ir įvertintų, ar ten kartais nelikę auksinio danties. Nacių surinkto aukso dalis vėliau būdavo išlydoma ir patekdavo į „Reichsbank“ – centrinį Vokietijos banką. Būtent čia virsdavo oficialiais rezervais, kuriais Vokietija galėjo disponuoti pirkdama svarbias karo žaliavas, apeidama embargus. Ironiška, bet kai kuriuos svarbius išteklius, pavyzdžiui, volframą, naciai gaudavo net iš neutralių valstybių, tokių kaip Ispanija ar Portugalija, kurios viešai deklaravo nešališkumą. Taip auksas, išplėštas iš masinių kapaviečių, galiausiai virsdavo kovos mašinų detalėmis.

Nors karo pabaigoje dalis nacių lobio dingo be pėdsakų, ne viskas buvo paslėpta kalnų tuneliuose ar paskandinta ežeruose, kaip dažnai byloja populiarios legendos. Istoriniai dokumentai rodo, kad reikšminga dalis grobio pateko į finansines institucijas, dažniausiai Šveicarijos bankus, kurie karo metu tvarkė milijoninės vertės sandorius su Trečiojo reicho režimu. JAV archyvų duomenimis, nacių valdžia paslėpė apie 100 tonų aukso buvusioje Merkerso kasykloje, kuris vėliau atrastas ir perduotas tarptautinei restitucijos komisijai. Taip pat didelė vertybių dalis nukeliavo į muziejus, meno rinką ir privačias kolekcijas. Prancūzijoje po karo susigrąžinta per 60 tūkst. meno kūrinių, iš kurių keli tūkstančiai vis dar saugomi valstybinių muziejų kolekcijose. Kai kurie šių darbų laukia, kol bus nustatyti jų tikrieji savininkai arba paveldėtojai. Dar kiti kūriniai, identifikuoti kaip dalis nacių grobio, per dešimtmečius pateko į aukcionus ar net muziejus kitose šalyse, kur jų kilmė iki šiol ginčijama ar nežinoma. Asmeninių vertybių, tokių kaip papuošalai ar net auksiniai dantys, savininkus išvis sunku atsekti. 2024 m. Lenkijoje rugsėjį vykusioje ceremonijoje 12 lenkų šeimų, kurių artimieji nukentėjo nuo nacių koncentracijos stovyklose, oficialiai grąžinti kalinių asmeniniai daiktai.

Legendos apie paslėptą auksą

Antrojo pasaulinio karo pabaiga paliko ne tik sugriautus miestus ir ištuštėjusias gyvenvietes, bet ir daugybę neatsakytų klausimų. Tarp jų – pasakojimai apie nacių lobius, kurie galėjo būti paslėpti tuneliuose, paskandinti ežeruose ar užkasti kalnuose. Šios istorijos tapo savotiškais XX a. pabaigos mitais, nes archyvų duomenys dažnai likę neišsamūs, o kai kurie dokumentai dingę ar iki šiol neskelbiami. Ne vienas tyrėjas mano, kad bent dalis šių vertybių tebėra paslėpta. Tokios nuomonės neatsirado iš niekur, nes karo pabaigos chaosas, skubotos evakuacijos ir masiniai perkėlimai sukūrė daugybę galimybių grobiui paslėpti.

Bene garsiausia su tuo susijusi legenda – vadinamasis Lenkijos „auksinis traukinys“. Pasak populiariausios versijos, 1945-ųjų pradžioje, artėjant Raudonajai armijai, iš Vokietijos į pietinę Lenkiją riedėjo traukiniai, prikrauti meno kūrinių, aukso luitų, juvelyrikos ir kitų vertybių, konfiskuotų iš žydų bendruomenių bei okupuotų šalių bankų. Vienas tų traukinių esą paslėptas netoli Walbžycho miesto, tuneliuose, priklausiusiuose „Projekt Riese“ – didžiuliam požeminių statinių kompleksui, kurio paskirtis iki šiol kelia diskusijų. 2015 m. du tyrinėtojai iš Lenkijos ir Vokietijos pareiškė radę įrodymų apie šio traukinio buvimą, naudodamiesi georadaro technologijomis. Žinia sukėlė tarptautinį ažiotažą, į šias paieškas įsitraukė ne tik žiniasklaida, bet ir archeologai bei valstybės institucijos. Vis dėlto, atlikus oficialius tyrimus, geologiniai duomenys pasirodė esantys netikslūs, o traukinio egzistavimo įrodymai neįtikinami. Nors paieškos nesibaigė, iki šiol neaptikta jokių konkrečių artefaktų ar vertybių, patvirtinančių šią versiją. Nepaisant to, legenda apie „auksinį traukinį“ ir toliau gyvuoja, o ekspedicijos kartais vis dar organizuojamos.

Be šios garsios istorijos, karo pabaigoje sklandė ir kitokių pranešimų: apie karių vilkstines, naktimis gabenusias auksą į kalnus, ir apie paslaptingas bylas, kurios, kaip įtariama, niekada nepaviešintos. Dalis šių pasakojimų kilo iš realių įvykių, ypač paskutinėmis karo savaitėmis, kai nacistinis režimas desperatiškai mėgino perkelti ir paslėpti grobį nuo artėjančių sąjungininkų. Turtai buvo skubiai kraunami į transportą, kai kur net slepiami gamtoje ar rūsiuose. Tačiau dėl netvarkos, sunaikintų dokumentų ir masinio žmonių judėjimo šie epizodai užfiksuoti tik fragmentiškai.

Kam priklauso lobis?

Lobio radimas gali reikšti didelį džiaugsmą, ypač jei radinį gaubia paslaptis. Tačiau, kalbant apie nacių aukso lobius, džiaugsmą netrukus užgožia moraliniai klausimai. Juk tai ne šiaip pamirštos monetos ar auksinės grandinėlės – tai turtai, išplėšti iš šeimų, išgyvenusių siaubą. Nenuostabu, kad kyla klausimas: „Kam tai priklauso?“ Žinoma, egzistuoja teisiniai mechanizmai, kuriais jau dešimtmečius bandoma tvarkyti restitucijos klausimus. Po karo kai kurios šalys, pirmiausia pati Vokietija, sukūrė kompensacijų sistemas, kuriose aukų turtas turėjo būti grąžintas palikuoniams arba kompensuotas. Įsteigti fondai, komisijos, tarptautinės grupės, tokios kaip „Tripartite Commission for the Restitution of Monetary Gold“, siekusios atkurti pažeistą teisingumą. Tačiau, kaip rodo daugelis atvejų, procesai buvo lėti, biurokratiški, o dažnai ir politiškai nepatogūs. Karo metais sunaikinti archyvai, dingę sąskaitų įrašai, neišlikę testamentai, tad prapuolė daugybė įrodymų. Šveicarijos bankai ilgą laiką kritikuoti dėl to, kad saugojo sąskaitas, priklausiusias Holokausto aukoms, tačiau atsisakė jas išduoti be tikslių įrodymų, nors žinojo, kad tie įrodymai fiziškai nebegalimi. Galiausiai po spaudimo bankai sutiko išmokėti kompensacijas, bet tik daliai pareiškėjų.

Autorė Monika Budnikienė