Praktikuojantis religiją, ieškantis gyvenimo prasmės, paniręs į dvasines praktikas ar tas, kuris rūpinasi ne tik savimi? Koks yra dvasingas XXI a. žmogus?

 

dvasingumas

Religingas – nebūtinai dvasingas

 

Ilgą laiką dvasingumas mūsų visuomenėje buvo tapatinamas su religingumu. Kas galėtų paneigti, kad nuoširdžiai tikintis krikščionis, kuris gyvena vadovaudamasis krikščioniškomis vertybėmis ir praktikuoja religiją, yra dvasingas. Tai turėtų būti doras, artimą ir Dievą mylintis, savo sielos švara bei būsimu amžinuoju gyvenimu besirūpinantis žmogus. Juk niekas neabejoja Motinos Teresės ir Tėvo Stanislovo dvasingumu. Pavojus priimant religingumą, kaip dvasingumą užtikrinančią pasaulėžiūrą, slypi dviejuose žodžiuose – „nuoširdumas“ ir „fanatizmas“. Gana dažnai religingi žmonės (ne tik krikščionys) stengiasi elgtis pagal vieno ar kito Dievo valią, ne vedami nuoširdaus tikėjimo vienintele tiesa, o iš baimės būti nubausti. Ar dvasingumas iš baimės gali būti nuoširdus? Tyrimai rodo, kad daugiau nei 80 % lietuvių laiko save katalikais. Tačiau tik 5–6 % jų reguliariai lankosi bažnyčiose, o 18 % nuolat eina išpažinties. 14 % nė karto neišpažino savo nuodėmių. Tik 38 % neabejoja viena svarbiausių krikščioniškų tiesų – kad Kristus prisikėlė ir yra gyvas. Taigi galima teigti, kad tikėjimas Lietuvoje yra daugiau teorinis nei praktinis, daugiau tradicija nei sąmoningumas arba daugiau butaforinis nei nuoširdus. Apskritai manoma, kad Vakaruose nuoširdžiai tikinčių krikščionių liko ne daugiau nei 20 %.

 

Kitas svarbus klausimas – kuri dalis krikščionių yra pavojingi fanatikai, pasidavę kraštutiniam religingumui, kuri labiau siejasi ne su dvasingumu, o su neapykantos kurstymu? Kuri dalis jų niekina arba nekenčia žydų, musulmonų ar ateistų? Tyrimai rodo, kad apie 80 % lietuvių neigiamai atsiliepia apie kitokių religijų ir pasaulėžiūrų asmenis: musulmonus, naujų religinių judėjimų narius, ateistus, pagonis. Taip pat dvasinio savęs tobulinimo grupes ir pan. 2014 m. Europos žmogaus teisių fondas (EFHR) konstatavo, kad Lietuvoje paplitusi religinė diskriminacija. Visuomenė neigiamai žiūri į tokias religijas, kaip islamas, Jehovos liudytojai, hinduizmas, budizmas, taip pat į netradicines krikščionybės atmainas („Tikėjimo žodis“, baptistai ir pan.) Ataskaitoje teigiama, kad 43 % netradicinių religinių grupių atstovų Lietuvoje yra patyrę diskriminaciją darbo vietoje.

 

Naujojo amžiaus dvasingumas 

 

Tradicines religingumo formas vis dažniau keičia naujosios. Pasaulyje nuo XX a. vidurio sparčiai populiarėjančios naujojo amžiaus judėjimui priskiriamos pasaulėžiūros tampa patrauklios ir lietuviams. Naujasis amžius apjungia kosmologijos, ezoterikos, alternatyviosios medicinos, gamtos elementus į vieną filosofinę sistemą. Tikėjimas tarsi individualizuojamas. Asmuo pats renkasi savo dvasinių ieškojimų kelią, nevengia sujungti skirtingų religijų, dvasinių mokymų ar pasaulėžiūrų elementų – budizmo, judaizmo, krikščionybės, hinduizmo, pagonybės, ateizmo, kabalos, jogos, ekologijos, spiritizmo ir kt. Naujojo amžiaus atstovai individualiai suvokia ir Dievą, tačiau dažniausiai jis – gamtos, visatos dėsnis, visa apimanti esybė, energija. Gali būti tikima bet kokiais antgamtiniais reiškiniais ir būtybėmis: angelais, demonais, dvasiomis, dievybėmis, fėjomis, vaiduokliais, ateiviais. Aukščiau už mokslinį skepticizmą ir racionalumą atsiduria pozityvus mąstymas, intuicija, dvasingumas. Naujasis amžius jo skleidėjų dažnai apibrėžiamas kaip naujasis dvasingumas. Jį gebama įžvelgti visame mus supančiame pasaulyje. Dvasingumu įvardijamas individualus, asmeninis, vidinis kelias pažinimo link. Tai vidinės harmonijos, vienybės su pasauliu ir šventa visuotine jėga arba energija, sudarančia visos gyvybės šerdį, pojūtis.

 

Dvasingumą, pasak naujojo amžiaus sekėjų, didina dvasinės praktikos: meditacija, joga, masažas, aromaterapija ir pan. Dvasinių potyrių ieškoma dominantis antgamtiniais reiškiniais, pasiekiant transo būsenas, tiesiogiai bendraujant su anapusiniu pasauliu. Tikima, kad visatoje gausu įvairių dvasinių būtybių, energijų, su kuriomis įmanoma susisiekti. Jų neretai šaukiamasi asmeninės gerovės tikslais, tarkime, tam, kad padėtų priimti teisingą sprendimą, pasiekti karjeros aukštumų ar atsipalaiduoti.

 

Naujojo amžiaus dvasingumas žmonėms patrauklus tuo, kad išvaduoja nuo religinių dogmų ir ragina gilintis į save, siekti savirealizacijos bei asmeninės laimės. Tačiau nesunku pastebėti, kad toks individualizuotas dvasingumas neretai virsta savanaudiškumu. Tiesa, sakoma, kad tik laimingas žmogus gali padėti kitiems tapti laimingiems, tačiau esminis klausimas – ar padeda? Kai kurie autoriai naujojo amžiaus dvasingumą netgi vadina savotišku dvasiniu narcisizmu ir laiko jį vartotojišku. Nes dvasingumas pradedamas suvokti ir kaip neva dvasingų produktų vartojimas, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę. Tarkime, orientalistinės arba klasikinės muzikos klausymasis, populiarių knygų skaitymas, jogos pamokos, asmeniniai gyvenimo mokytojai, masažai, auros valymosi seansai, ekologiška mityba ar vegetarizmas, astrologija ir pan.

 

Dvasingumas kaip žmogiškumas

 

Apie 8 % lietuvių nepriskiria savęs nė vienai religinei bendruomenei. 2012 m. apklausoje save ateistais (netikinčiais jokiais dievais) įvardijo 2 % mūsų tautiečių, 6 % save vadino agnostikais, t. y. manančiais, kad neįmanoma žinoti, ar Dievas, dieviškosios būtybės ar kiti antgamtiniai reiškiniai egzistuoja, ir kokie jie yra. Ar Dievo, sielos, pomirtinio gyvenimo egzistavimu stipriai abejojantis arba visiškai netikintis jais žmogus gali būti dvasingas?

 

Žymiausias prancūzų filosofas ir ateistas AndreComte-Sponville tvirtina, kad religija yra tik viena iš dvasinio gyvenimo formų, o ateistas neabejotinai gali būti dvasingas. Pasak jo, dvasingumo šaknų reikia ieškoti ne religijoje, o realiame gyvenime. Žmonių dvasingumą galima ugdyti tik sprendžiant realias gyvenimiškas problemas – artimo žmogaus, kaimyno, savo šalies ar pasaulio. AndreComte-Sponville netiki jokiais dievais, tačiau yra ištikimas krikščioniškos moralės principams. Jis teigia, kad Vakarų visuomenės moralės normos grindžiamos krikščionių ir žydų tradicija, tad netikėjimas į Dievą nėra pretekstas atsisakyti humanistinių vertybių: teisingumo, taikos, meilės, užuojautos, atleidimo, atsakomybės, harmonijos… Norint tikėti šių vertybių svarba nebūtina bijoti dievų, garbinti kažkokią antgamtinę jėgą, netgi nebūtina tikėti, kad žmogaus siela yra nemirtinga, taip pat užsiimti dvasinėmis praktikomis. Ko gero, pati svarbiausia dvasinė praktika – nesavanaudiška pagalba kitiems, kurią skatina meilė ir pagarba žmogaus vertybei, t. y. humaniškumas.

 

Tačiau mūsų visuomenė ne tik netoleruoja netradicinių religijų atstovus. Lietuviai nėra pakantūs ir netikintiesiems. Žodis „ateistas“ vis dar turi neigiamą atspalvį, o viena mūsų šalyje vykdyta jaunų asmenų apklausa atskleidė, kad tik 15 % jaunimo pripažįsta ateistų pilietines teises, t. y. teisę skelbti savo pažiūras žiniasklaidoje, dirbti mokytojais ar dėstytojais. Kur kas palankiau jaunimas vertina itin religingus asmenis, nes jų teises skelbti savo pažiūras ir mokyti mokyklose bei universitetuose pripažįsta daugiau nei 50 % apklaustųjų.

 

Dvasinės praktikos: maldos, narkotikai, kovos menai, seksas…

 

Dvasinės praktikos – reguliariai praktikuojama veikla, skatinanti dvasines patirtis arba dvasinį tobulėjimą. Įvairiuose tikėjimuose manoma, kad dvasinės praktikos padeda keliauti dvasinio išganymo, išsilaisvinimo arba vienybės su Dievu link.

 

Malda. Kreipimasis į Dievą, bendravimas su juo ir šlovinimas, prašymas atleisti ir padėti bei padėka už tai. Meldžiasi įvairių religijų ir dvasinių judėjimų atstovai. Krikščionybėje, judaizme ir islame malda – svarbiausia dvasinė praktika. Hinduizme ir budizme tik papildoma.

 

Rožinis. Meditacinė kartotinė malda, skirta apmąstyti Kristaus gyvenimą, naudojant rožinį. Daugelyje kultūrų maldos karoliukai buvo žinomi tūkstančius metų.

 

Pasninkavimas. Tam tikrą laiko tarpą trunkantis susilaikymas nuo kai kurių gėrimų ir maisto produktų, pramogų. Tyrimai rodo, kad pasninkaujant mažėja širdies ligų rizika ir krinta svoris.

 

Piligrimystė. Tradicinės kelionės, lankant religinę reikšmę turinčias vietas. Tokia kelionė – tai simboliškas atsidavimas Dievui. Krikščionys keliauja į Jėzaus Kristaus aplankytas vietas, musulmonai – į Meką, induistai – į Benaresą prie Gango upės.

 

Celibatas. Lytinio asketizmo forma, privaloma katalikų kunigams. Tai visiškas lytinis susilaikymas, skaistumas, neleidžiama net masturbuotis ir galvoti apie seksą. Hinduizme ir budizme taip pat praktikuojamas celibatas.

 

Salat. Musulmonų malda, kurią visi privalo atlikti 5 kartus per parą, atsisukę į Mekos pusę. Tikslas – jausti baimę, paklusti, nusižeminti, stiprinti tikėjimą.

 

Ramadanas. IX mėnuo pagal Islamo Mėnulio kalendorių. Jo metu musulmonai susilaiko nuo valgymo, gėrimo, rūkymo, sekso (nuo aušros iki saulėlydžio). Taip lavėja dvasia.

 

Mantra. Garsinių skiemenų seka, tariama arba giedama kartojant daug kartų. Naudojama Rytų religijos praktikose medituojant ar kitų dvasinių praktikų metu. Naujojo amžiaus judėjimai taip pat naudoja mantras dėmesiui sutelkti ir galioms įgyti. Mantros gali būti tariamos mintyse, pašnibždomis ar giedant.

 

Meditacija. Proto sutelkimas, gilus pasinėrimas į apmąstymus dvasiniais tikslais, atsipalaidavimo būdas. Meditacijos ištakos siejamos su budizmu. Plačiai naudojamos naujojo amžiaus sekėjų. Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas.

 

LSD. XX a. 6-ajame dešimtmetyje dvasine praktika laikytas ir LSD (sintetinių narkotinių medžiagų) vartojimas. Vartojantys LSD išgyvendavo ypatingas dvasines būsenas: matydavo savo gimimo vaizdus, persikeldavo į laikus, kai dar nebuvo gimę, ir pan. 1967 m. LSD buvo uždraustas ir priskirtas narkotinėms medžiagoms.

 

Holotropinis kvėpavimas. Psichiatro sukurta kvėpavimo technika, kurios metu intensyviai kvėpuojant patiriama pakitusios sąmonės būsena. Sveikatos specialistų teigimu, tai pavojingas užsiėmimas, nes gali sutrikti smegenų kraujotaka.

 

Joga. Praktika, skirta pasitelkiant koncentraciją, meditaciją ir askezę nuraminti dvasią, išsivaduoti iš materialumo ir pasiekti gilesnę įžvalgą. Vakaruose pradėjo sklisti XIX a. pradžioje. Krikščionys ir musulmonai šią praktiką vertina neigiamai.

 

Tantrinis seksas. Sekso praktikos, siejamos su ezoterine tantrizmo tradicija Indijoje. Jo esmė – vyriškos lytinės energijos neeikvojimas, kaupimas, siekiant kuo ilgiau pratęsti sekso teikiamus malonumus. Skirtingos tantrinio sekso mokyklos praktikuoja mylėjimąsi meldžiantis, seksą su nepažįstamais partneriais, grupinį seksą ir kt.

 

Čigongas. Senovės kinų sveikatingumo ir savireguliacijos metodų sistema, skirta pusiausvyrai išlaikyti, sąmoningumui ugdyti, harmonijai su aplinka rasti. Atliekami dinaminiai ir statiniai pratimai, kvėpavimo kontrolė, dėmesio sukaupimas į įvairias kūno vietas.

 

Taiči. Kinų kovos menas, pasižymintis lėtais ir švelniais judesiais. Laikomas sveikatingumo, savigynos, fizinio poilsio ir dvasinio nušvitimo visuma. Teisingai atliekami Taiči judesių sistemos pratimai padeda atsipalaiduoti, nuraminti mintis, gerina kraujotaką, kūno laikyseną, stiprina imuninę sistemą ir vysto vidinę energiją či.

 

Religinis fanatizmas

 

  • XVIII–XIX a. Rusijoje buvo žinoma religinė sekta, vadinama „Skoptsy“. Joje praktikuota vyrų kastracija ir moterų krūtų nupjovimas. Taip elgtasi tam, kad sektos nariai netektų lytinio potraukio ir apsisaugotų nuo nuodėmių. Lytiniai organai būdavo nupjaunami peiliais, skustuvais, stiklo šukėmis ar kitais aštriais daiktais be jokių skausmą malšinančių vaistų. Kastruoti vyrai šlapinimui naudodavo karvės ragus.

 

  • Viena ekstremaliausių Dievo garbinimo formų katalikų pasaulyje – ritualiniai nukryžiavimai. Tikintieji Filipinų šiaurės kaimuose kiekvienų metų Didįjį penktadienį leidžiasi prikalami prie medinių kryžių, stebint tūkstančių smalsuolių miniai. Taip tikintieji atvaizduoja Jėzaus Kristaus nukryžiavimą. Ritualo dalyviai prikalti prie kryžių būna keletą minučių. Paskui nuimami, o kraujuojančios žaizdos sutvarstomos. Ši tradicija, nepaisant Katalikų Bažnyčios ir sveikatos specialistų nepritarimo, gyvuoja jau daug metų.

 

  • 1997 m. Kalifornijoje (JAV) nuomotame name buvo aptikti 39 apirę kūnai. Visos aukos buvo apsirengusios vienodai ir avėjo naujus „Nike“ sportbačius. Ant rankų buvo raiščiai su užrašais „Dangaus vartų komanda“. Visos aukos mirė išgėrusios skausmą malšinančių vaistų ir alkoholio bei galvas apsirišusios polietileno plėvelėmis. Šios sektos nariai tikėjo, kad žmogaus kūnas yra transporto priemonė, sukurta tam, kas siela patektų į aukštesnį lygmenį.

 

  • Ugandos (Centrinė Afrika) katalikišką Paskutiniosios teismo dienos judėjimą įkūrė trys ugandiečiai XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Ši grupė griežtai laikėsi 10 Dievo įsakymų. Bijodami pažeisti 9 įsakymą „Nemeluok“, netgi liovėsi kalbėti. Neišsipildžius pranašystei apie 2000 m. sausio 1 d. pasaulio pabaigą, bendrija pradėjo byrėti, jos nariai pradėjo reikalauti grąžinti pinigus ir turtą. Sektos lyderiai išpranašavo naują pasaulio pabaigos datą – kovo 17 dieną. Tądien grupės nariai atvyko į bažnyčią melstis ir giedoti. Bažnyčia buvo padegta. Per gaisrą žuvo apie 500 žmonių. Policija išsiaiškino, kad visi langai ir durys buvo užblokuoti iš vidaus.

 

Įdomu

 

  • Apie 25 % europiečių laiko save ateistais arba agnostikais. 2012 m. Eurobarometro duomenimis, Čekijoje yra 20 % ateistų, Prancūzijoje – 16 %, Slovėnijoje – 16 %, Estijoje – 15 %. Agnostikų – Nyderlanduose 41 %, Čekijoje – 39 %, Švedijoje – 30 %, Jungtinėje Karalystėje – 27 %, Latvijoje – 21 %, Estijoje – 22 %.
  • Lietuvoje apie 80 % gyventojų save priskiria Romos katalikams, apie 4 % stačiatikiams, apie 1 % kitoms religinėms bendruomenėms, apie 6 % savęs nepriskiria jokiai religijai.
  • Apklausos rodo, kad daugiau nei 60 % krikščionių tikėjimo klausimais nesidomi, nes mano, kad jiems užtenka to, ką žino.
  • Apie 30 % katalikų lietuvių tiki reinkarnacija ir dar tiek pat ja abejoja. Likusieji reinkarnacija netiki. Dažniau reinkarnacija tiki moterys, 18–24 m. jaunimas, taip pat Kauno, Klaipėdos ir kiek mažesnių miestų gyventojai.
  • Įrodyta, kad nuoširdžiai tikintys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir gyvena ilgiau.
  • Naujojo amžiaus judėjimo pasaulėžiūrai būdingas dvasingumo suvokimas artimas psichologiniam požiūriui į dvasingumą. Psichologai dvasingumą sieja su asmens vidine harmonija, teigiamu santykiu su pasauliu, laimės ir gyvenimo prasmės pajautimu.
  • Psichologai įvardija dvasingumo paieškų pavojus. Tai godumas dvasinei praktikai (tarkime, nuolatinis meldimasis), taip pat neapykanta kitoms praktikoms ar ne tokiems dvasingiems asmenims, augantis pranašumo jausmas (puikybė), fanatizmas ir pan.
  • Istorijoje užfiksuota 1763 karai. 123 iš jų kilo dėl religinių priežasčių.
  • Kryžiaus žygių metu buvo nužudyta apie 3 mln. žmonių.
  • Inkvizicijos pasiglemžė apie 3000 gyvybių.
  • Tyrimai rodo, kad religingi asmenys padaro daugiau nusikaltimų nei netikintieji.
  • Beveik visi 50 saugiausių miestų yra nereligingose valstybėse.
  • JAV tyrimai atskleidė, kad religingos šeimos skiriasi dažniau nei ateistų.
  • Katalikų šeimose dažniau nei netikinčiose pasitaiko prievartos prieš moteris atvejų.
  • Tyrimai rodo, kad netikintieji, lyginant su religingais žmonėmis, rečiau pasižymi nacionalizmu, rasizmu, antisemitizmu.

 

Specialistės komentaras

Astrologė Daiva Markauskienė

 

Tapti laimingesniems, labiau džiaugtis gyvenimu ir jį praturtinti gali padėti dvasinis tobulėjimas. Nuo antikos laikų buvo akivaizdu, kad žmogus gyventi ir tobulėti turi įvairiapusiškai: tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek mentališkai, tiek dvasiškai. Tik tada galima sakyti, kad asmuo gyvena visavertį gyvenimą. Juk jeigu, pavyzdžiui, puoselėjamas fizinis kūnas, bet neugdomas protas, akivaizdu, kad žmogus bus ribotas, neišprusęs, kiek primityvus. Taip pat nutinka, jeigu ugdomas protas, bet pamirštami dvasiniai poreikiai. Taip tarsi eliminuoja didelė ir pati ilgaamžiškiausia žmogaus dalis.

 

Dvasiškai tobulėti – tai siekti realizuoti dorybes: tiesą, meilę, sąmoningumą. Tai atradimas gilesnės savasties negu tik fizinis, emocinis ar mentalinis kūnas. Dvasinis tobulėjimas neatsiejamas ir nuo didesnės brandos, didesnio aiškumo, geresnės įžvalgos, aiškesnio būties dėsnių suvokimo. Dvasingus žmones mažiau veikia nuotaikų kaita, aplinkinių nuomonė, atsiranda daugiau savarankiškumo ir išminties. Tai labai padidina žmogaus galimybes ir kelia būties kokybę. Svarbiausia – dvasiškai tobulėjantis žmogus stengiasi nedaryti veiksmų, kurie ateityje sukeltų blogų pasekmių.

 

Galima išskirti du dvasinio tobulėjimo būdus – religinį (tradicinį) ir nereliginį. Gerai tai, kad šioje epochoje yra sąžinės ir tikėjimo laisvė, tad kiekvienas gali pasirinkti tokį kelią, koks artimiausias pagal temperamentą, prigimtį, auklėjimą ar kitus dalykus. Kiekvienas dvasinio tobulėjimo būdas yra geras, jeigu vadovaujamasi žmogiškomis moralės normomis. Tradicinis būdas yra saugesnis, tačiau kai kurie jį taikydami jaučiasi ribojami. Netradicinis yra laisvesnis, tačiau ir rizikingesnis. Jis reikalauja didesnės brandos, įžvalgos ir atsakomybės arba gero, patikimo mokytojo.

 

Yra įvairių dvasinio tobulėjimo praktikų. Gana saugios ir universalios – jogos, čigongo, taiči praktikos, kurios vadovaujasi senomis, laiko patikrintomis sistemomis, savidisciplina, laipsniškumu. Labai perspektyvios ir universalios yra kvėpavimo praktikos, kitaip sakant, Praną joga, arba sąmoningasis kvėpavimas. Daugelis žmonių vienaip ar kitaip yra praktikavę maldas (arba mantras). Tai svarbi dvasinio gyvenimo dalis, kurią derėtų prisiminti ne tik užklupus nelaimei. O meditacija turbūt netrukus jau bus dėstoma universitetuose. Jos kai kuriose valstybėse jau mokosi net policininkai, kad gebėtų nusiraminti ir atkurti pusiausvyrą po sunkios darbo dienos.