Antanas Smetona – vienas iš prieštaringiausiai vertinamų Lietuvos prezidentų. Kai kas jo vadovavimo metus prisimena kaip aukso amžių („O prie Smetonos… “), tačiau, istorikų teigimu, jis buvo diktatorius, kuriam valdant Lietuvoje buvo paminama daug žmonių teisių ir laisvių.

 

smetona

Antanas Smetona

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvoje, Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime

Mirė 1944 m. sausio 9 d., JAV, Klivlando mieste

 

Augo daugiavaikėje šeimoje

 

Antano Smetonos tėvai buvo neturtingi ūkininkai. Šeimoje, be Antano, buvo dar šeši vaikai. Tėvai matė, kad vaikas gabus, todėl leido lankyti mokyklą. 1893 m. Antanas įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, tačiau netrukus mokslus metė, nes nejautė pašaukimo. Tada įstojo į Mintaujos (dabar Jelgavos) gimnaziją. Šioje mokykloje mokėsi ne vienas būsimas žymus visuomenės veikėjas. Lietuvių kalbą A. Smetonai dėstė lietuvių kalbos klasikas Jonas Jablonskis. Vėliau A. Smetona Sankt Peterburgo universitete baigė teisės studijas.

 

Mokytojas pamilo mokinę

 

Jauną, išsilavinusį Antaną Smetoną Jonas Jablonskis rekomendavo kaip lietuvių kalbos repetitorių bajorų Chodakauskų vaikams. Taip susitiko būsimieji prezidentas ir pirmoji ponia. Jam buvo 21 m., o jai – 10 m.

 

Nors Sofija Chodakauskaitė buvo labai jauna, tačiau Antaną iš karto sužavėjo jos užsidegimas mokytis, susidomėjimas lietuvių kultūra, draugiškas būdas. Tarp jų užsimezgė labai graži draugystė. A. Smetona mergaitei pažadėjo, kai ji baigs gimnaziją, jis ją būtinai vesiąs. Sofija buvo iš kilmingos šeimos, o Antanas – iš mažažemių valstiečių. Įprastai jų santuoka nebūtų įmanoma, tačiau A. Smetona buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą, tad merginos tėvai sutiko, kad jie būtų drauge. Būsimasis jaunikis mokėjo patikti žmonėms. Jis dailiai atrodė, buvo malonaus charakterio, rimtas ir ramus.

 

Chodakauskai buvo lenkų kilmės bajorai, tarpusavyje kalbėjo lenkiškai. O Sofija save laikė lietuve, kalbėjo lietuviškai, jai buvo svarbūs tautinio Lietuvos atgimimo idealai. Kai Sofija baigė gimnaziją, A. Smetona ištesėjo pažadą ir ją vedė. Jai tuo metu buvo 19 m., o Antanui – 30 m.

 

Pirmasis Lietuvos Prezidentas

 

Atšokusi vestuves pora išsyk persikėlė į Vilnių. Vyras dirbo Žemės banko tarnautoju, tačiau, daugiausia dėl įpročio laisvai gyventi, šeimai vis trūkdavo pinigų. Situaciją sunkino ir labai silpna vaikų sveikata. Pirmagimė Marija Danutė nuolatos sirgdavo, antroji dukra Birutė mirė nuo meningito. Vėliau gimė dar sūnus Julius Rimgaudas. Sofijos tėvai bajorai Chodakauskai buvo pusbrolis ir pusseserė. Gali būti, kad dėl tokios artimų giminaičių santuokos vaikaičius vargino įvairios ligos.

 

Vėliau materialinė padėtis pagerėjo. A. Smetona įsitraukė į Tautininkų partijos veiklą, tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriumi. 1919 m. balandžio 4 d. jis tapo pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Šias pareigas pirmąkart ėjo daugiau nei metus – iki 1920 m. birželio 19 d.

 

Diktatorius, užgrobęs valdžią

 

A. Smetona troško valdžios. Deja, Tautininkų partija rinkimuose gaudavo mažai balsų, užimdavo nedaug vietų Seime. To meto Europoje autoritariniai režimai nebuvo retenybė. Italijoje po perversmo į valdžią atėjo B. Mussolinis, o Lenkijoje – J. Pilsudskis. 1926 m. kilo mintis ir Lietuvoje paimti valdžią perversmu. Tuo metu A. Smetoną palaikė kariuomenės vadovybė, jis atrodė patikimas vadovas. 1926 m. gruodžio 17-osios naktį Seimą ir Prezidentūrą užėmė kariuomenė, įvyko valdžios perversmas.

 

Netrukus be Seimo sutikimo buvo priimta nauja Konstitucija. Ji Prezidentui suteikė didžiulių galių. Antanas Smetona tapo tikru diktatoriumi. Iš karto buvo uždraustos visos politinės partijos, išskyrus Tautininkų. Stengdamasis nuraminti visuomenę, A. Smetona vis kartojo, kad valdžia rūpinasi tikrais krašto reikalais, o ne politiniais žaidimais. Tautą prezidentas teigė laikantis valstybės pagrindu.

 

Sekė savo priešus

 

A. Smetona turėjo daug priešų. Per visą valdymo laiką net keliolika kartų bandyta jį nuversti, kėsintasi į jo gyvybę. Visi pasikėsinimai buvo nesėkmingi, nes dažniausiai būdavo išaiškinami iš anksto.

 

Tapęs šalies vadovu A.Smetona rėmė slaptosios policijos veiklą ir leido išvystyti milžinišką sekimo aparatą. Jis siekė išlaikyti valdžią, ir jam tai puikiai sekėsi. Per pirmuosius A.Smetonos vadovavimo metus Valstybės saugumo departamento šnipų tinklas labai išsiplėtė. Būdavo sekami visi bent kiek aktyvesni žmonės, kultūros veikėjai, politikai, tarp jų Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, Povilas Plechavičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris. Buvo stebimi ir kai kurie kunigai, nes jie per pamokslus neretai agituodavo balsuoti už įvairius politikus. Saugumas žinodavo viską, apie ką telefonu kalbėdavosi sekamieji, skaitydavo jų laiškus, stebėdavo, su kuo jie susitikinėja.

 

Stebimos buvo netgi ateitininkų organizacijos gimnazijose, mokyklose. Neretai saugumas užverbuodavo bendraujančius su sekamais asmenimis. Pagal statistiką, kas dešimtas to meto Komunistų partijos narys buvo užsimaskavęs saugumo seklys. Netgi Komunistų partijos pirmininko žmona buvo užverbuota slaptosios policijos ir perduodavo visą informaciją, kurią tik galėdavo gauti.

 

Steigė koncentracijos stovyklų

   

Pasisakantys prieš A. Smetoną ar jo režimą galėdavo patekti į koncentracijos stovyklas. Lietuvoje nuo 1918 m. veikė Karo padėties įstatymas, politines bylas spręsdavo karo teismai. Sprendimus jie priimdavo greitai, nereikalaudami daug įrodymų. Kalėjimo trukmė dažniausiai būdavo trys mėnesiai arba iki karo padėties pabaigos. O kada pasibaigs karo padėtis, niekas nežinojo.

 

Pati pirmoji koncentracijos stovyla Lietuvoje buvo įsteigta jau 1919 m. Kaune, Aukštojoje Fredoje. Vėliau politiniams kaliniams bausti buvo skirtos daugiausia trys stovyklos: Varniuose, Dimitrave, Pabradėje. Kauno fortai taip pat veikė kaip kalėjimai, juose buvo laikoma ir A. Smetonos režimui nepalankių asmenų.

 

Paprastai stovyklose kalėdavo politiniai oponentai, pvz., Krikščionių demokratų arba Socialdemokratų partijų nariai. Įkalinami buvo netgi aktyvesni kunigai, kurie ką nors pasakydavo prieš valdžią. Komunistai irgi greitai patekdavo į koncentracijos stovyklas. Kartu su politiniais kaliniais būdavo kalinami ir kriminaliniai nusikaltėliai, valkatos.

 

Vis dėlto, istorikų nuomone, Lietuvos koncentracijos stovyklų negalima lyginti su to meto Vakarų Europos koncentracijos stovyklomis. Tai labiau buvo sunkiųjų darbų kalėjimai. Pabradėje kaliniai kasdavo durpes, kirsdavo mišką, Dimitrave skaldydavo akmenis.

 

Priešus siųsdavo į dujų kameras

 

Vadovaujant A. Smetonai, 1937–1938 m. įprastinė mirties bausmė sušaudant buvo pakeista mirties bausme dujų kameroje. Manyta, kad ši bausmė yra humaniškesnė. Dujų kamera buvo Kauno I forte.

 

Nunuodyti dujų kameroje būdavo laidojami netoliese, to paties forto griovyje. Šaltiniai mini, kad 1938 m. nusekus dumblui forto griovyje pasirodė negyvėlio ranka ir galva. Spėjama, kad palaikai buvo Aleksandro Maurušaičio – vieno iš suvalkiečių ūkininkų streiko dalyvių. Jis buvo kaltinamas antivalstybine veikla ir teroristiniais veiksmais. Vėliau aukų kūnai buvo perlaidoti forto šlaite.

 

Tiesa, mirties bausmė už antivalstybinę veiklą nebuvo skiriama dažnai. Daug dažniau būdavo skiriama kalėti sunkiųjų darbų kalėjime.

 

Karo cenzūra

 

Lietuvoje nuo 1919 m. buvo prižiūrima spauda, viešojo informavimo priemonės. Visa skelbiama informacija buvo šiek tiek cenzūruojama.

 

A. Smetonai užgrobus valdžią, jau 1927 m. pasirodė Krašto apsaugos ministerijos paskelbtas „Sąrašas žinių, draudžiamų spaudoje skelbti karo cenzūrai veikiant“.  Tai žinios, kurios „gali sudrumsti viešąją rimtį“, taip pat kurstančios nesantaiką, prieštaraujančios dorovei žinios. Buvo parengtas labai abstraktus sąrašas, ko negalima viešai skelbti. Apskritai būdavo draudžiama skelbti visas mintis, kuriomis abejojama A. Smetonos valdžia ar nors kiek kritikuojama esama valstybės santvarka.

 

Spaudos ir viešosios erdvės cenzūra sustiprėjo 1935 m., stiprėjant A. Smetonos režimui. Galima pastebėti, kad tarpukariu leistų knygų pirmuosiuose puslapiuose yra užrašas „Karo cenzūros leista“. Ypač daug tokių užrašų vadovėliuose, leistuose 1937–1939 m.

 

Perbrido upelį?

 

Į Lietuvą žengiant sovietų armijos daliniams A. Smetona suprato, kad reikia trauktis. 1940 m. birželio 15 d. apie 16 val. A. Smetona su vaikais ir vaikų šeimomis automobiliu paliko Kauną. Į Kybartų pasienio postą Smetonos atvyko apie 22 val., tačiau paaiškėjo, kad Ministro Pirmininko įsakymu jų negalima praleisti pro sieną. Šeima pasiliko laukti prie pasienio posto, o Prezidentui apsaugininkai padėjo aplinkiniais keliais pasiekti Vokietijos pasienio postą kitoje vietoje. Tuo metu valstybės siena ėjo per upelį, tad Prezidentui, norinčiam ją kirsti, greičiausiai teko bristi.

 

Šeima per naktį laukė prie pasienio posto. Leidimas kirsti sieną buvo gautas tik paryčiais. Kitą dieną apie 12 val. Vokietijos pasieniečiai sulaukė žinios, kad A. Hitleris asmeniškai leido A. Smetonai atvykti į Vokietiją.

 

Berlyne Prezidentas su šeima apsistojo viešbutyje. Juos akylai saugojo kariai ir niekur neleido išeiti. Vėliau A. Smetona išvyko į Šveicariją, iš jos – į Lisaboną ir galiausiai laivu pasiekė Braziliją. Iš Brazilijos vėl teko plaukti laivu į Niujorką. Visa kelionė truko apie metus, Prezidentas su šeima JAV pasiekė pervargę.

 

Gėdingas pabėgimas ar vienintelė išeitis?

 

Sovietų propaganda teigė, kad Prezidentas pabėgo slėpdamasis nuo įtūžusios liaudies. Jam išvykus pasirodė propagandinių sovietų plakatų, kuriuose A. Smetona vaizduojamas pasiraitojęs kelnes ir brendantis per upelį. Pats Prezidentas buvo įsitikinęs, kad geriau užsienyje atstovauti Lietuvai, negu tapti sovietų įrankiu ar netgi auka. Toks sprendimas atrodo logiškas. Visgi iki šiol pasigirsta nuomonių, kad Prezidentui nederėjo palikti savo šalies likimo valiai.

 

Estijos ir Latvijos prezidentai, atėjus sovietams, niekur nesitraukė. Jie buvo priversti pasirašinėti sovietų įsakymus, o vėliau buvo tiesiog ištremti ir žuvo. Ne itin pasisekė ir dr. Aleksandrui Stulginskiui, buvusiam Lietuvos Prezidentui. Sovietai jį ištrėmė į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą jis dirbo Žemės ūkio akademijoje šiltnamių prižiūrėtoju.

 

Prezidentas užsienyje

 

1941 m. kovo 10 d. A. Smetona išlipo iš laivo Niujorke. Čia jį pasitiko giminės ir vietiniai lietuvių bendruomenės nariai, žurnalistai. Priimdamas JAV vizą, jis turėjo oficialiai pareikšti, kad atvyksta kaip privatus asmuo, tačiau viešų politinių pareiškimų nevengdavo. Po keleto dienų oficialioje šventėje jis ištarė: „Gelbėdamas save ir savuosius gelbėjau Lietuvos garbę ir vardą.“

 

A. Smetona buvo vadinamas „Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas“, „Lietuvos Prezidentas egzilyje“. Jis bendravo su JAV gubernatoriais, buvo susitikęs su to meto JAV Prezidentu F. D. Rooseweltu. Aktyviai dalyvavo viešojoje veikloje, susitikinėdavo su lietuvių benduomenėmis, dalyvaudavo reginiuose.

 

Paslaptinga mirtis

 

Prezidentas apsigyveno Ilinojaus valstijoje, Springfildo miestelyje. Netrukus baigėsi atsivežtos santaupos. A. Smetona tikėjosi įsidarbinti kalbos redaktoriumi arba dėstytoju, tačiau niekas nenorėjo priimti jo į darbą.

 

1943 m. JAV ėmė aktyviai dalyvauti II pasauliniame kare ir tapo Rusijos sąjungininke. A. Smetoną ėmė stebėti specialiosios tarnybos. Sklido kalbos, kad SSRS norėjo atsikratyti labai aktyviai besireiškiančio ir dėl to nepatogaus Lietuvos Prezidento.

 

1944 m. sausio 9 d. A. Smetonos namuose mįslingomis aplinkybėmis kilo gaisras, per kurį Prezidentas žuvo. Oficiali mirties priežastis – apsinuodijimas dūmais. Pagal gandus, namas buvo padegtas, o visi išėjimai užrakinti, kad nebūtų galima išeiti. Tikrieji tragedijos kaltininkai taip ir nebuvo surasti.

 

Įdomu

 
  •  A. Smetona buvo katalikas, tačiau neaktyviai praktikuojantis. Jam labai nepatiko, kai religija imdavo pretenduoti į valstybės valdymą, todėl jis nemėgo krikščionių demokratų.
  • Jo valdymo metais imtas kurti „tautos vado“ kultas.
  • Tarpukario Kaune kino teatruose apie pusė visų rodomų filmų buvo erotiniai. Žiūrėti tokius filmus buvo visiškai socialiai priimtinas. Į erotinius filmus eidavo ir to meto aukštuomenė – Sofija Smetonienė, Ministras Pirmininkas su žmona ir kiti politiniai ir visuomenės veikėjai.
  • Sofija Smetonienė, amžininkų teigimu, buvo gana arogantiška, žinojo savo vertę, apie aplinkinius atsiliepdavo ironiškai. Ji mėgdavo lošti kortomis iš gana didelių pinigų sumų.