Amazonės – vyrų ego pramanas?

Graikų mituose pasakojama, kad tai galingiausios visų laikų moterys, maištavusios prieš vyrų dominavimą. Deja, rasti tik keli istoriniai faktai, įrodantys jų egzistavimą. Legenda apie amazones iki šiol gyva kino filmuose ir knygose.

Vienintelis tikslas – kariauti

Remiantis graikų mitu, amazonės gyveno Themiscyra mieste, prie Termodono upės Mažojoje Azijoje. Jų visuomenę griežtai ir išimtinai valdė tik galingos karės, skirtingai nei įprastame pasaulyje, kur dominavo vyrai. Šiems neleisdavo tapti moterų bendruomenės nariais, nebent jų prireikdavo poravimosi ar vergovės tikslais. Graikų poetas Homeras „Iliadoje“ jas apibūdino kaip moteris, kurios kariauja kaip vyrai, o istorikas Herodotas vadino androktonais – vyrų žudikėmis.

Ši moterų gentis gyveno kaip kareiviai, jų gyvenimo tikslas – kariauti. Nuo vaikystės mergaitės mokytos karybos paslapčių. Tuo metu įprasti ginklai, kuriuos moteris imdavo į susirėmimus, buvo lankas ir strėlė, dviašmenis kirvis ir pusmėnulio formos skydas. Šių ginklų pakako, kad žiaurumu pelnytų įspūdingų ir aršių moterų vardą. Amazonės demonstravo neprilygstamus jojimo įgūdžius ir žirgų tramdymo meistriškumą.

Žudė savo sūnus

Amazonių kultūroje buvo įprasta pašalinti dešinę krūtį, kad netrukdytų tiksliai naudoti lanką ir tinkamai įtempti strėlę. Mergaitėms krūtį pašalinama tiesiog iki raudonumo įkaitintu bronziniu įrankiu. Medicinine prasme tai turėjo sukelti didžiulį kraujavimą ir baigtis mirtimi. Šiai teorijai dar labiau prieštarauja tai, kad amazonės visada vaizduojamos su abiem krūtimis.

Amazonės negalėjo rodyti jokios silpnybės. Paveiksluose ir skulptūrose išliko kaip moteriškos, stiprios ir karingos deivės. Manyta, kad gyveno uždarose ir nuo netikėtų vyrų išpuolių saugomose stovyklose, kūną menkai dengė odiniais rūbais. Tačiau ant senovinių keraminių indų vaizduojamos vilkinčios ilgas suknias.

Amazonių kultūra reikalavo susikaupimo, drąsos, ryžto, todėl garsiai aidintis juokas vertintas kaip vergija vyrui. Dažniausiai mylėdavosi su karo belaisviais, kaimyninių klanų atstovais ar atsitiktiniais vyrais. Kaliniai tapdavo vergais arba būdavo nužudomi. Vyriškosios lyties palikuonių dažniausiai negailėta, juos ištikdavo tėvo likimas. Šį makabrišką darbą atlikdavo pačios motinos. Tiesa, kartais berniukus išsiųsdavo iš genties arba augindavo ateities seksualiniam malonumui ir giminės pratęsimui. Gimus mergaitėms, amazonės ypač rūpindavosi mažylėmis.

(Ne)tramdomi seksualiniai troškimai

Amazonės nepalankiai vertino santuoką. Tikėjo, kad vedybos tik priverstų tapti nuolankiomis, todėl galvojo apie santuoką kaip apie vergijos formą: vergiją vyrui, jo šeimai ir vaikams. Nepaisant to, jos užsiėmė seksualine veikla, kad pratęstų savo giminę. Dėl laukinės ir nepaklusnios egzistencijos jų seksualumas buvo panašus į gyvūnų. Karas ir aistra ėjo išvien. Herodotas teigė, kad amazones ir senovės skitus (senovės iranėnų tauta) siejo intymūs ryšiai. Graikų istorikas Plutarchas manė, kad amazonių seksualumas veda į pagrindinius moters instinktus, t. y. natūraliai trokšti būti su vyru ir jam paklusti.

Karo metu amazonės vengdavo lytinių santykių. Tai buvo nerašytas įstatymas, kad galėtų įrodyti, jog vertos poruotis su priešingos lyties asmeniu. Pasakojama, kad užgniaužtas pyktis dėl nepatenkintų seksualinių troškimų skatindavo kovingumą, kurį demonstruodavo mūšyje. Kita vertus, nekaltybės išsaugojimas kariuomenėje galėjo būti tam tikra savęs išsižadėjimo forma, dėl kurios jos buvo mažiau linkusios į erotinius troškimus ir prilygino save vyrams.

Įrodymų paieškos

Amazonių kilmė vis dar nežinoma, netgi kyla didelių abejonių, ar jos apskritai egzistavo. Greičiausiai gyveno Libijoje, šiuolaikinės Turkijos teritorijoje, netoli Anatolijos plokščiakalnio, arba Juodosios jūros regione. Amazonės galėjo būti grynas pramanas, sugalvotas senovės graikų, kad dar labiau sustiprintų išpūstą vyrų ego. Keista, tačiau niekada neužsiminta apie amazones, laimėjusias bent vieną mūšį ar pergales. Nors aiškinančių ir norinčių diskutuoti apie karingų moterų egzistavimą buvo daug, tačiau tik froidistai, kuriems amazonių idėja buvo daug įdomesnė abstrakčiai, o ne tik kaip paveikslėlis keramikos fragmente ar strėlės antgalyje, pateikė neįtikėtiną versiją. Jie aiškino, kad mitai apie amazones – raktas į slapčiausias Atėnų vyrų neurozes. Visos savimi pasitikinčios moterys, paveiksluose sėdinčios ant žirgų, iš tiesų sėdėjo ant falo.

Sibiro Altajaus kalnuose, kurie šimtmečius saugojo savo paslaptis, kol 1990-aisiais prasidėjo kasinėjimai, rasta senovės žmonių, žinomų kaip pazyrykai (geležies amžiaus archeologinė kultūra), kapinės. Kurganuose (tam tikra pilkapių forma), kur jie palaidoti, aptikta keletas mumifikuotų moterų palaikų. Viename tokių kurganų gerai išsilaikę moters, kuri palaidota su nuostabiais plunksniniais galvos apdangalais, įmantriais kūno piešiniais ir šventais artefaktais, palaikai. Nuo tada ji vadinama Sibiro ledo mergele. Kituose kurganuose rasta mumifikuotų moterų su randais ir žaizdomis, galbūt likusiomis nuo mūšių. Dauguma palaikų yra sulenktomis kojomis, o tai rodo faktą, kad buvo nuolat jodinėjama. Šiuose kurganuose aptikta arklių palaikų – paaukoti ir susmeigti ant kuolų, o tuomet palaidoti kartu su mirusiais. Atidesni tyrimai atskleidė nepaprastus pazyrykų ir senovės skitų panašumus. Herodotas teigė, kad amazonės – skitų gentis, atkeliavusi į Temisirą ir klestėjusi VIII–V a. pr. Kr. Daroma išvada, kad pazyrykų moterys galėjo būti amazonėmis, mat buvo įgudusios raitelės, žirgų tramdytojos ir kovotojos. Viename skitų kape, esančiame prie Dniestro upės šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, rasti moters palaikai su žaizda kaukolėje, kurią tikriausiai padarė kovos kirvis, o į kelį tvirtai įstrigo bronzinis strėlės antgalis. Velionę supo dvi geležinės ietys, 20 strėlių su bronziniais antgaliais, taip pat šarvų detalės.

Autorius Monika Budnikienė