Muzikos kūrėja ir atlikėja, vokalo mokytoja Girmantė Vaitkutė šiuo metu didžiąją laiko ir dėmesio dalį skiria pusantrų metukų sūneliui Motiejui. Žinoma moteris jau dabar jaučia, kad į darbus ir muzikos terapijos magistro studijas grįš pasikeitusi. „Motinystė yra didelis virsmas, įvairiomis patirtimis pildantis asmenybės indą“, – sako pašnekovė.

 
Girmante Vaitkute DSC01741 Martyno Vitėno nuotrauka _m

Girmantė Vaitkutė, Martyno Vitėno nuotrauka.

Kokių naujų spalvų jumyse ir kūryboje atskleidė motinystė?

 

Dienotvarkės pokyčiai, ko gero, ryškiausi (šypteli). Diena prasideda 7–8 ryto, kas iki vaikelio man būtų atrodę labai ankstyvas metas. Teko susipažinti su savimi kaip mama, nes iki tol ši mano versija neegzistavo. Nežinau, ar motinystė mane smarkiai pakeitė, bet pradžioje buvo daug baimių, neužtikrintumo. Kilo klausimas, kodėl man niekas nepasako, ar viską gerai darau, juk muzikoje esu įpratusi, kad kažkas vis pataria, paklausia, pagiria ar sukritikuoja. O čia staiga nevertinamas toks procesas (juokiasi). Patyriau, ką reiškia stresas, kylantis iš noro būti gera mama, nors niekas nežino, ką tai tiksliai reiškia. Tik kai suvokiau, kad motinystė – visą gyvenimą truksiantis procesas, pasidarė ramiau ir priėmiau šitą naują vaidmenį, kuris šiuo metu užima reikšmingiausią gyvenimo pyrago dalį.

 

Dar vienas dalykas, kurį supratau, kad viskas labai greitai keičiasi: po pusmečio ar metų sūnus išeis į darželį, grįšiu į darbus ir studijas – viskas bus kitaip. Tad, kol galiu, džiaugiuosi lėtesnėmis apsukomis. Tačiau muzikos neapleidau – įrašėme šešias naujas dainas, kurios šiuo metu yra paskutiniame leidybos procese.

 

Ar jūsų kasdieniame gyvenime daug muzikos?

 

Turiu kelis vokalo mokinius, tai norėdama „Youtube“ platformoje parodyti kokios nors dainos versiją, gaunu vien vaikiškų dainelių pasiūlymus (šypsosi). Motiejus jau geba paprašyti norimos dainos. Mūsų favoritai – LRT vaikų dainelės, Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus lopšinės. Man mama vaikystėje dainuodavo lopšines, dabar aš dainuoju sūnui. Kartais smagiai improvizuoju, kokį nors sūnaus žodį išauginusi iki nedidelio kūrinuko. Nesitikiu, kad ateityje tai virs dainomis, tiesiog natūraliai esame nuolatinėje muzikinėje tėkmėje.

 

Ar tai, kad jums nuo mažens dainuodavo mama, pažadino meilę muzikai?

   

Abu mano tėvai muzikantai, iš abiejų pusių šeimoje daug muzikuojančių, dainuojančių. Nuo mažų dienų mano, brolio ir sesės pagrindinė užklasinė veikla buvo muzika. Net nebuvo tokios kalbos, kad negrosime. Aš pati pasiprašiau griežti smuiku, parodžiusi pirštu į instrumentą – „šitu“. Su mama abi dainuodavome tas pačias lopšines ir dainas. Būdavo, prieš miegą ji sudainuoja visą programą, išeina ir uždaro duris, kad migdyčiausi. Tada aš dar kartą tas pačias sudainuoju. Tiesa, muzikos mokykloje mokiausi ne vokalą.

 

Kada pasukote į dainavimą?

 

Gana vėlai. Neplanavau būti profesionali muzikantė, nors lankydama muzikos mokyklą grojau smuiku ir fleita, kartu su Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoniniu orkestru „Simfukai“ gastroliavome ir po užsienį. Planavau studijuoti gamtos mokslus, todėl dvyliktoje klasėje užklasines veiklas atidėjau ir susikoncentravau į mokslus. Visgi greitai ėmė trūkti muzikos ir kolektyvo, todėl prisijungiau prie gospelo choro „Sounds in G“. Pradžioje buvo baisu atlikti solo partijas, būdavo, sudainuoju viską, bet tarsi neprisimenu, kas čia ką tik įvyko (šypsosi). Dabar, daugiau nei 10 metų būdama vokalo mokytoja, galiu pasakyti, kad toji baimė praeina su praktika, kai atsiranda pasitikėjimas savo instrumentu, tvirtas žinojimas, kaip juo atlikti tam tikrus dalykus, o juk balsas irgi yra instrumentas. Kai pramokau jį valdyti, atsirado ramybė. Maždaug po 2–3 metų chore.

 

Kokia yra jaunoji būsimų dainininkų karta?

 

Siaubo istorijų neturiu (šypsosi). Muzikos mokykloje dirbau su įvairiais vaikais. Įdomu tai, kad esant nemažam amžiaus skirtumui tarp mūsų nesijaučiau esanti labai vyresnė, neturinti su vaikais bendrų temų ar aktualijų. Žinoma, muzikos pamokose rečiau gvildenome socialines aktualijas, o jei tai ir pasitaikydavo, tai mokytojo balsas yra labiau patariamasis, ne auklėjamasis ar drausminantis. Didžiulis komplimentas – kai kuris nors vaikas pasakydavo, kad su manimi gali atviriau pasikalbėti nei su tėvais. Tai didžiulio pasitikėjimo ženklas.

 

Vokalo mokymasis – jautrus dalykas, tik vaikai dėl gyvenimiškos patirties trūkumo ne taip giliai viską supranta. Kai dirbu su studentais, suaugusiais žmonėmis, atsiranda jautresnių temų, nes pastebime kūne įvairias užslėptas stigmas, traumas, nes kažkada kažkas pasakė, kad jis negali dainuoti ar pan. Per daugiau nei 10 metų išsigryninau, kad man labiau patinka mokyti vyresnius, nes jau kitoks vokalinis instrumentas, susiformavusi pasaulėžiūra, muzikinis skonis ir kt.

 

Po vaiko auginimo atostogų sugrįšite ne tik mokyti vokalo, bet ir į muzikos terapijos studijas. Kodėl pasirinkote šią kryptį?

 

Vokalo pamokos vyksta individualiai, tad visada pamatai ir pajauti, koks mokinys šiandien pas tave atėjo, kokia buvo jo diena ir kas dar laukia. Ar jis nervingas, liūdnas, o gal išsigandęs? Jei emocinė būklė bloga, tai pamokos pradžioje dainavimą pasitelkiame nusiraminti, sielai apvalyti. Tai, kad dainavimas per kvėpavimą raminamai veikia mūsų psichiką, pastebėjau dar nepradėjusi studijuoti muzikos terapijos (šypsosi), dabar labiau gilinsiuosi į šią sritį.

 

Koncertai taip pat labai veikia žmones. Dažnai mėgstu nuo scenos pasakyti, kad tikiuosi, jog žiūrovai ką nors išsineš su savimi: įsiminusią melodiją, žodžių nuotrupą, pažadintą prisiminimą, gerą emociją ir t. t. Man pačiai labai patinka pajausti koncertų poveikį, todėl mėgstu lankytis įvairiuose –nuo operos iki džiazo. Labai daug įkvėpimo surandu matydama ir girdėdama, kaip kiti žmonės kuria ir atlieka gražiausius sąskambius.

 

Kokios kertinės patirtys jus labiausiai suformavo?

 

Turbūt kiekvienas etapas, žingsnis pildo žmogaus asmenybės indą. Išskirčiau muzikos mokyklą, kur grojau įvairiuose kolektyvuose su nuostabiais žmonėmis. Dar tebepriklausau Lietuvos skautų sąjungai, kuri išmokė mane išbūti dvi savaites miške be dušo ir kitų patogumų (šypsosi). Žinoma, reikšmingos buvo studijos, kūryba, koncertai, repeticijos, išvykos į užsienį, festivalių programų ruošimas ir tas ypatingas keitimasis energija scenoje. Tu mokaisi klausytis, būti dermėje ir tuo pat metu gebėti iš jos išeiti, jei kalbame apie džiazą, improvizacijas. Be muzikantų pritarimo ir susiklausymo tai nevyktų. Tada dar, žinoma, mano šeima, mano žmogus. Tai tik keli esminiai momentai, o smagiausia, kad mano indas dar tikrai nepilnas.

 

Ką konkretaus norėtumėte į jį įpilti, išmokti, o galbūt keisti savyje?

 

Visi turime neigiamų savybių, bet kažko konkretaus nenorėčiau keisti. Šiuo etapu noriu pabaigti mokslus. Galvoju, į darbus ir studijas grįšiu pasikeitusi, kitaip viską matydama, keldama kitokius klausimus, atsinešdama naujų patirčių, juk motinystė yra didelis virsmas. Žinoma, noriu ir toliau dainuoti scenoje. Per karantiną bandžiau dirbti kitokius darbus – kūrybinius, bet nesusijusius su scena ir dainavimu. Visai įsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kažką kitą, bet ne viena. Galbūt komandinius, socialinius darbus? Bet man niekas nepatinka taip, kaip dainavimas. Norėčiau, kad jis niekada nedingtų iš gyvenimo. Jau dabar klausydamasi įrašytų naujų šešių dainų, kurios paskutiniame leidybos etape, matau, ką noriu daryti toliau, norisi nuo jų atsispirti ir vėl kurti.

 

Kaip gimsta jūsų dainos?

 

Vienas įsimintinesnių paskutinių kūrybinių momentų buvo daina „Aš tikiu Lietuva“, parašyta specialiai „Dainų šventei“. Nuostabi garbė dalyvauti tokioje šventėje su savo daina. Beje, ji gimė labai greitai. Tiesiog reikėjo dainos ir prisėdusi sukūriau gal per valandą. Matyt, tikrai genialumas slypi paprastume, kai nėra kančios, kai nebraukai, ką parašai, nedvejoji, ką nori pasakyti. Man ta kūryba iš godų niekada nepavyksta (šypsosi). Viskas ateina lengvai, greitai, ištisomis eilutėmis, posmais. Labai norėčiau to nepamesti ir dar ne vieną dainą sukurti Lietuvai. Labai patiko būti soliste „Dainų šventėje“, tikrai norėčiau jos dalimi būti ir ateityje.

 

Kaip kūrybišką asmenybę veikia ruduo, besikeičiantys metų laikai?

 

Besikeičiančias spalvas labiau pastebiu ne kūryboje, bet muzikoje, kurią klausausi automobilyje ar dirbdama. Rudenį norisi kitokio muzikinio fono, bet nieko neigiamo nematau, kai keičiasi metų laikai. Savaip patinka kiekvienas jų. Žinoma, kaip ir visi, kartais pavargstu nuo lietaus ar šalčio, pasiilgstu saulės, bet esu linkusi džiaugtis tuo, ką turiu, nes viskas greitai pasikeičia. Tą ypač pastebiu matydama augantį sūnų.

 

Grįžtant prie kūrybos, man didesnę įtaką daro ne metų laikai, o interakcijos su žmonėms, jų santykių spalvingumas: įsikvepiu pamačiusi ar paskaičiusi, kaip bendrauja kiti žmonės.

 

Autorė Laima Samulė