Mokausi gyventi ne kaip „reikia“, o kaip noriu
2026-11-16 09:31Žurnalistė, TV laidos apie ilgaamžiškumą „Atominiai žmonės“ redaktorė ir vedėja Jūratė Bratikienė pasinėrė į kitą, ne mažiau prasmingą veiklą – vadovauti paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ komunikacijai. „Abi veiklos reikalauja daug energijos ir širdies, todėl dabar mokausi dar vieno svarbaus dalyko: laiku sustoti ir pasirūpinti savimi“, – sako pašnekovė.

Jūratė Bratikienė, nuotrauka Gretos Skaraitienės.
KAIP kiekviena jūsų veikla papildo viena kitą?
Iš pirmo žvilgsnio šios veiklos labai skirtingos, tačiau abi jos – apie žmogų ir gyvenimo vertę. Televizijoje kalbinu žmones, kurie ieško būdų gyventi ilgiau, sveikiau ir kokybiškiau, o „Mamų unijoje“ sutinku šeimų, kurių didžiausia svajonė – kad jų vaikas tiesiog pasveiktų ir gyventų. Toks kontrastas stipriai keičia požiūrį į tai, kas iš tiesų svarbu. Mane nepaprastai jaudina sergančių vaikų mamos, kurios net sunkiausiomis aplinkybėmis geba pastebėti mažus gyvenimo stebuklus. Kartais didžiausia laimė joms – vaiko šypsena arba diena be skausmo. Būtent todėl fondas organizuoja mamoms atokvėpio renginius, suteikiančius galimybę bent trumpam atsikvėpti ir pasijusti ne tik slaugančiomis mamomis, bet ir moterimis. Šios dvi veiklos mane kasdien moko to paties: gyvenimo kokybė matuojama ne vien nugyventais metais, bet ir gebėjimu džiaugtis kiekviena diena.
KODĖL jus traukia darbas su žmonėmis?
Nes žmonės yra didžiausi mano mokytojai, jie įkvepia ir motyvuoja. Televizijos pašnekovai skatina labiau rūpintis fizine ir emocine sveikata, o jų istorijos primena, kiek daug galime padaryti dėl savo gyvenimo kokybės. Tačiau kuo daugiau sužinau, tuo aiškiau suprantu, kad nesame visagaliai. Esu tikinti ir gyvenime dažnai jaučiu Dievo vedimą – kartais jo planas pasirodo esantis kur kas išmintingesnis už mūsiškį. Todėl ir savo vaikams kartoju: neskubėkite nusiminti, kai kažkas nepavyksta, nes niekada nežinote, į kokį gėrį tai gali nuvesti. Man gyvenimas susideda iš pamokų ir dovanų. Kai nepasiseka – ieškau, ko galiu išmokti, o kai nutinka kažkas gražaus – nepamirštu padėkoti. Toks požiūris padeda išsaugoti vidinę ramybę net tada, kai gyvenimas pateikia netikėtų išbandymų.
KOKIŲ vertingiausių pamokų esate išmokusi iš vedamų laidų pašnekovų?
Turbūt svarbiausia pamoka – neatidėlioti gyvenimo. Daugelis mano pašnekovų pastebi, kad pasaulis neįtikėtinai pagreitėjo, todėl kaip niekada svarbu mokėti atsirinkti, kam skiriame savo laiką ir energiją. Mes taip dažnai gyvename laukdami: kol bus mažiau darbų, daugiau pinigų, geresnės aplinkybės ar tinkamesnis metas. Bet tas „tinkamesnis metas“ gali taip ir neateiti. Vis labiau tikiu, kad laimė nėra prizas, kurį gausime atlikę visus darbus. Tai gebėjimas leisti sau gyventi, džiaugtis, mylėti ir pildyti svajones jau šiandien. Būtent to dabar sąmoningai mokausi ir pati.
KO šiuo metu mokotės arba norėtumėte išmokti?
Mokausi dažniau gyventi ne kaip „reikia“, o kaip noriu. Atrodo paprasta, tačiau mums, ypač moterims, užaugusioms aplinkoje, kurioje buvo vertinamas pareigingumas, ištvermė ir gebėjimas aukotis, tai nemenkas iššūkis. Kartais net nepastebime, kiek daug savų norų nutildome, kiek įtampos ir neišsakytų emocijų nešiojamės savyje. Todėl man vis svarbesnis tampa vidinės laisvės pojūtis – galimybė rinktis ne vien tai, kas naudinga ar būtina, bet ir tai, kas teikia džiaugsmo. To mokausi ir keliaudama, stebėdama skirtingų tautų gyvenimo būdą. Mane žavi ispanų atsipalaidavimas, prancūzų pagarba sau, italų gebėjimas mėgautis gyvenimu ir be kaltės save palepinti. Norėčiau, kad ir mes dažniau sau tai leistume.
AR jums lengva keistis, išsiugdyti naujų įpročių?
Manau, kad viena pavojingiausių būsenų – sąstingis, todėl stengiuosi nuolat augti ir mokytis. Žinoma, keistis ne visada lengva, ypač kai reikia atsisakyti senų, patogių įpročių. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, o šiandien pokyčiai vyksta neįtikėtinu greičiu. Štai dirbtinis intelektas jau keičia mūsų profesijas, todėl smalsumas ir gebėjimas prisitaikyti tampa būtinybe. Vis dėlto anksčiau būčiau sau sakiusi „privalai išmokti“, o dabar vis dažniau klausiu: „Kaip galėčiau tai padaryti su malonumu?“ Pastebėjau, kad kai naujus dalykus priimu kaip įdomų nuotykį, o ne dar vieną pareigą, viskas vyksta gerokai lengviau. Man labai patinka mintis, kad augti galima ne tik per pastangas, bet ir per džiaugsmą.
KOKIUS kasdienius ritualus laikote svarbiais?
Esu tikra ritualų mėgėja – jie suteikia mano gyvenimui ramybės ir stabilumo net intensyviausiais laikotarpiais. Keliuosi anksti, dažniausiai tarp šeštos ir septintos ryto, nes labai branginu pirmąsias dienos valandas, kai galiu pabūti tik su savimi. Mano rytas prasideda nuo stiklinės šilto vandens, mankštos ir čigongo pratimų. Kai turiu galimybę sau skirti porą valandų, visa diena būna sklandesnė, o aš – ramesnė ir geriau nusiteikusi. Nemėgstu rytinio skubėjimo, nes jis tarsi išmuša iš vidinės pusiausvyros. Vakare turiu dar vieną ypatingą ritualą – atsigulusi prisimenu tris gerus tos dienos dalykus ir už juos padėkoju. Ši paprasta dėkingumo praktika išmokė pastebėti, kiek daug gražaus nutinka net sunkiausiomis dienomis. Tikiu, kad ten, kur nukreipiame savo dėmesį, pamažu ima krypti ir visas mūsų gyvenimas.
KAIP rūpinatės fizine ir emocine sveikata?
Vis labiau įsitikinu, kad fizinė ir emocinė sveikata – neatsiejamos. Užtenka kelias naktis neišsimiegoti, ir iškart pajuntu, kaip keičiasi nuotaika, kantrybė, gebėjimas ramiai reaguoti į kasdienius iššūkius. Todėl man svarbi disciplina: stengiuosi užmigti iki vienuoliktos vakaro, kasdien judėti, kokybiškai maitintis. Jau dvejus metus visiškai nevartoju alkoholio, mėsą valgau maždaug du kartus per savaitę, riboju saldumynus ir pieno produktus. Tačiau rūpintis savimi man reiškia ne tik sveikai gyventi, bet ir pažinti savo emocinius poreikius. Nuolat stebiu, kokie žmonės, aplinka ar veiklos mane įkvepia, o kas išsekina – pavyzdžiui, po intensyvios bendravimo dienos labai gera kitą dieną ramiai dirbti iš namų. Supratau, kad nėra vieno visiems tinkamo sveiko gyvenimo recepto, nes tai, kas vienam suteikia energijos, kitą gali varginti. Todėl svarbiausia – pažinti save, gerbti savąjį ritmą ir nustoti lyginti savo galimybes su kitų.
SU KUO siejate garsiąją sąvoką „longevity“?
Apie ilgaamžiškumą kalbu jau ketvirtą televizijos sezoną, todėl ši tema tapo ne tik profesinio, bet ir asmeninio gyvenimo dalimi. Man „longevity“ – ne siekis bet kokia kaina sulaukti šimto metų. Kur kas svarbiau, kokie tie metai bus: ar galėsime judėti, keliauti, džiaugtis, mylėti, būti savarankiški ir smalsūs. Noriu ne tiesiog ilgai gyventi, o kuo ilgiau jaustis gyva visomis šio žodžio prasmėmis. Man labai artima ajurvedos filosofijos mintis, kad žmogus negali būti iš tiesų sveikas, jeigu nėra laimingas. Juk kokia prasmė turėti tobulus sveikatos rodiklius, jei nemokame džiaugtis gyvenimu?
KAIP vertinate augantį visuomenės susidomėjimą sveika gyvensena?
Labai džiaugiuosi, kad rūpintis sveikata tapo ne tik madinga, bet daugeliui ir savaime suprantama. Žmonės sąmoningiau renkasi maistą, daugiau juda, domisi emocine savijauta, o sporto klubai pilni įvairaus amžiaus žmonių. Tačiau matau ir kitą šios tendencijos pusę – kartais sveika gyvensena virsta dar vienu griežtų taisyklių rinkiniu. Kai žmogus paniškai bijo suvalgyti net mažą gabalėlį mamos su meile iškepto pyrago, man kyla klausimas, ar tai vis dar sveikata. Esu įsitikinusi, kad kraštutinumai retai atneša tikrą gerovę. Sveikas gyvenimas turėtų suteikti daugiau laisvės, energijos ir džiaugsmo, ne nuolatinę kaltę. Juk emocinis malonumas – geros savijautos dalis.
AR jums visada pavyksta gyventi pagal sveiką gyvenseną?
Tikrai ne. Tiesą sakant, net nesiekiu būti tobula. Apie sveiką gyvenseną žinau nemažai, tačiau nenoriu, kad gyvenimas virstų nuolatiniu taisyklių laikymusi. Esame žmonės, ne robotai, o spontaniškumas, malonumai ir maži nukrypimai nuo rutinos gyvenimui suteikia spalvų. Ypač keliaudama leidžiu sau daugiau: paragauti vietinių patiekalų, net jei nėra patys sveikiausi, ar ilgiau pavakaroti, nors įprastai anksti einu miegoti. Man atrodo, kad ilgaamžiškumo esmė – ne tobulai vykdomas protokolas, o gebėjimas rasti pusiausvyrą. Jei didžiąją laiko dalį rūpinamės savimi, kartais suvalgytas desertas ar vėlyvas vakaras tikrai neturėtų tapti sąžinės graužaties priežastimi. Gyvenimą juk reikia ne tik saugoti, bet ir juo mėgautis.
KĄ laikote didžiausia silpnybe ir stiprybe?
Mano stiprybė – gebėjimas nuoširdžiai domėtis žmonėmis, juos išgirsti ir užmegzti ryšį. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi istoriją, iš kurios galime kažko išmokti, todėl man vienodai įdomu kalbėtis ir su žinomu mokslininku, ir su mama, kuri kasdien kovoja už savo vaiko sveikatą. Esu smalsi, nebijau iššūkių, mėgstu greitai ieškoti sprendimų net sudėtingose situacijose. O silpnybė, ko gero, yra kita šių savybių pusė: kartais pernelyg daug prisiimu, nes sunku likti abejingai, kai matau, kad galiu padėti ar nuveikti kažką prasmingo. Vis dar mokausi brėžti ribas ir prisiminti, kad net mėgstamiausia veikla neturėtų užgožti poilsio. Juk norint ilgai dalytis energija su kitais, pirmiausia reikia mokėti jos pasilikti ir sau.
KAIP bėga jūsų laisvalaikis?
Pastaraisiais metais laisvalaikio buvo mažiau, nes sąmoningai pasirinkau nemažai dirbti ir savaitgaliais. Tačiau žinau, kad tai laikinas etapas, o netgi intensyviausiu metu stengiuosi susikurti mažų atokvėpio salelių. Man nereikia ypatingų pramogų, kad pasijusčiau laiminga: kartais pakanka geros knygos, koncerto, vakarienės jaukiame restoranėlyje ar ilgo pasivaikščiojimo miške. Labai mėgstu čigongo praktikas, kurios padeda nuraminti mintis ir grįžti į save. Labiausiai branginu laiką su artimaisiais ir draugais, nes būtent santykiai gyvenimui suteikia tikrąją prasmę. Vis dažniau sau primenu, kad poilsio nereikia užsitarnauti: jis toks pat svarbus, kaip ir darbas.
KOKIAS tradicijas puoselėjate šeimoje?
Svarbiausia mūsų šeimos tradicija – kuo dažniau būti kartu ir kurti bendrus prisiminimus. Tikiu, kad artimas ryšys neatsiranda savaime, jį reikia puoselėti skiriant vieni kitiems laiko ir dėmesio. Visi keturi – mudu su vyru, sūnus ir dukra – dieviname keliones, todėl net trumpiausias atostogas stengiamės išnaudoti naujiems atradimams. Tačiau man labai svarbus ir individualus ryšys su kiekvienu vaiku. Praėjusiais metais pusantro mėnesio praleidome su sūnumi prie vandenyno, o su dukra stengiamės kasmet surengti bent vieną mergaitišką kelionę. Tokiose kelionėse atsiranda daugiau erdvės nuoširdiems pokalbiams ir mažiems, tik mūsų bendriems ritualams. Man tai viena gražiausių dovanų, kurias galime vieni kitiems padovanoti: ne daiktai, o laikas ir dėmesys.
KOKIA svarbiausia gyvenimo tiesa vadovaujatės?
Man labai artimas posakis „esame vieni dėl kitų“. Jame, regis, telpa visa mano gyvenimo filosofija – tikėjimas, kad mūsų buvimas įgauna gilesnę prasmę tada, kai galime kažkuo pasidalyti, padėti, išklausyti ar tiesiog būti šalia. Tuo vadovaujuosi ir profesinėje veikloje, ir asmeniniame gyvenime. Galbūt todėl mano darbe tiek daug žmonių istorijų, emocijų ir tikro ryšio. Nemanau, kad sėkmę galima matuoti vien pasiekimais, pareigomis ar uždirbtais pinigais. Man daug svarbiau, kokį pėdsaką paliekame kitų žmonių gyvenimuose. Kartais vienas nuoširdus pokalbis, padrąsinimas ar laiku ištiesta ranka gali reikšti daugiau nei didžiausi darbai.
APIE KĄ pasvajojate?
Labiausiai svajoju, kad niekada neprarasčiau smalsumo gyvenimui, noro pažinti, atrasti ir kurti. Profesinėje srityje turiu dar vieną gražią svajonę – naują, išskirtinį televizijos projektą: jau kuriame kartu su prodiuseriu ir, tikiu, netrukus išvys dienos šviesą. Tačiau metams bėgant vis aiškiau suprantu, kad didžiausios svajonės nebūtinai susijusios su karjera ar pasiekimais. Labiausiai noriu, kad mano šeima, artimieji ir draugai būtų sveiki, laimingi, praleistume kuo daugiau kokybiško laiko kartu. Dirbdama „Mamų unijoje“ kasdien matau, kokios trapios gali būti įprastos laimės akimirkos. Todėl dažnai svajoju ir apie fondo globojamus vaikus: kad jie kuo greičiau pasveiktų, patirtų kuo mažiau skausmo, o jų tėvai pagaliau galėtų lengviau atsikvėpti. Kartais atrodo, kad didžiausia svajonė yra tokia paprasta – jog kuo daugiau žmonių galėtų ramiai džiaugtis gyvenimu.
Autorė Laima Samulė

























