Pasidalinus būsto išlaikymo kaštais su draugu, giminaičiu ar net mažai pažįstamu kambarioku, įmanoma ne tik sutaupyti, bet ir padidinti socialinį aktyvumą. Gyvenimas po vienu stogu – vis dar neįprasta, tačiau vis labiau populiarėjanti praktika.

 

Vienatvės epidemijaSimple,Living.,Young,Lesbian,Couple,,Two,Woman,In,Relationship,,Sitting

 

Visoje Europoje 20–30 metų žmonės susiduria su ta pačia problema. Nuomos kainos kyla sparčiau nei atlyginimai, komunaliniai mokesčiai ir maistas brangsta, o būsto pirkimas be šeimos palikimo ar banko paskolos atrodo kaip pasaka. Daugelis jaunų suaugusiųjų, baigę studijas ir išsikraustę iš bendrabučių, grįžta pas tėvus arba išleidžia didžiulę dalį pajamų, kad gyventų vieni mažose studijose.

 

Apie būsto krizę, klimato kaitą ir vienatvės epidemiją kalbama tarsi apie atskiras problemas. Sociologė dr. Tullia Jack iš Lundo universiteto (Švedija) įsitikinusi, kad šiuos iššūkius pavyktų palengvinti, jei žmonės (net visai svetimi) pradėtų dalytis namais. Statistikos duomenimis, dideles pajamas gaunančiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, pusė gyventojų gyvena vieni. Amžius neapsiriboja jaunuoliais, kurie tik pradeda kloti pagrindą po kojomis.

 

Dauguma vieniši ne savo noru. Dažniausios aplinkybės, kodėl tenka gyventi tuščiuose namuose, yra persikėlimas į kitą miestą dėl studijų ar darbo, skyrybos arba nesėkmingos partnerio paieškos, tuščio lizdo sindromas išsikrausčius užaugusiems vaikams, senėjimas mirus sutuoktiniui ir pan. Įdomu, kad moterys į individualų būstą žiūri kaip į emancipaciją, o vyrus kankina socialinės stigmos. Pasak T. Jack, daugelis vienišų žmonių mielai dalintųsi namais, tačiau bijo visuomenės reakcijos.

 

Finansiškai neapsimoka

 

Visuomenėje vyrauja nerašyti socialiniai scenarijai. Atrodo normalu nuomotis būstą su kambarioku studijų laikais ar bent karjeros pradžioje. Tačiau vėliau tikimasi, kad asmuo surimtės: apsigyvens su romantiniu partneriu arba persikels į nuosavą būstą. Visa kita būtų kaip žingsnis atgal, nebrandumo, atsakomybės stokos požymis. 40-metis, kuris vis dar nuomojasi butą su draugais, nelaikomas patikimu ir sėkmės lydimu.

 

Lūkestis tam tikru gyvenimo momentu apsigyventi vienam labiausiai pastebimas išsivysčiusiose šalyse, kuriose stipriai išreikšti gerovės, būsto rinkos, kultūrinės nepriklausomybės idealai. Tiek JAV, tiek Skandinavijoje gyventi vienam yra socialinė norma. O Viduržemio jūros regiono šalyse, tokiose kaip Italija ar Graikija, įprasta ilgiau likti tėvų namuose. Tačiau grįžkime prie pasaulinių tendencijų, kurios rodo, kad namų ūkių dydis (gyventojų skaičius ir plotas) drastiškai mažėja.

 

Pasak Lundo universiteto mokslininkės, tai brangu, netvaru, kenkia aplinkai ir stiprina atskirtį. Namai, kuriuose gyvena tik vienas asmuo, sunaudoja daugiau energijos ir išteklių. Juk reikia nuosavos skalbyklės, elektrinės viryklės, šaldytuvo, kavos aparato, kondicionieriaus, dulkių siurblio, televizoriaus ir pan. Jeigu kartu gyvena 2–4 žmonės, visi naudojasi tais pačiais buitiniais prietaisais.

 

Vienišiai didžiąją dalį pajamų – algos ar pensijos – išleidžia komunaliniams mokesčiams. Jie moka aukščiausią kainą už gyvenimo būdą, kurio sąmoningai nepasirinko.

 

Įdomu ir nenuspėjama

 

Norėdama išsiaiškinti, su kokiais iššūkiais susiduria bendru būstu besidalijantys asmenys, T. Jack apklausė dešimtis 30–70 m. respondentų, kurie dalijasi erdve, išlaidomis ir kasdieniu gyvenimu.

 

Bene labiausiai paplitęs modelis – kai kambariokai dalijasi bendra virtuve ir svetaine, tačiau kiekvienas turi privačią erdvę pailsėti ir pabūti vienumoje. Kai kurie taip susidraugavo, jog pakaitomis gamino valgyti ir vakarieniavo kartu. Kiti asmenys bendrai investavo į seną sodybą ir įrengė kelis butus su atskirais įėjimais. Jie turėjo savo būstus, tačiau dalijosi bendra kiemo erdve. Apklaustieji nurodė, kad didžiausias gyvenimo kompanijoje privalumas – galimybė pabendrauti, pasivaikščioti, patirti bendrų akimirkų išsaugant asmeninį privatumą.

 

Žinoma, neišvengiama konfliktų. Barnius dažniausiai išprovokuoja skirtingi įpročiai ir poreikiai. Jautriausios sritys – švaros ir tvarkos palaikymas, skirtinga triukšmo tolerancija, ypač ryte ir vakare, vaikų ir gyvūnų keliamos problemos. Nepaisant būtinybės prisiderinti ir ieškoti kompromisų, daugelis įžvelgė nemažai pranašumų. Respondentai nurodė, jog kambariokai palaikė sunkiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, netekus darbo, susilaužius koją ar pagimdžius vaiką. Konfliktas ir socialinis indėlis – lyg dvi monetos pusės.

 

Tyrime dalyvavę žmonės ignoravo stereotipą, esą kambariokus reikia išaugti po 20-ies. Pasak tyrimo autorės, respondentai buvo labiau patenkinti kasdienybe, palyginti su bendraamžiais, gyvenančiais vienatvėje. Įdomu, kad partnerio neturintys, tačiau su kambariokais gyvenantys žmonės nustojo idealizuoti partnerystę ir nebelaukė „vienintelio tinkamo kandidato“, kuris suteiktų gyvenimui stabilumo. Draugiška kaimynystė gali užpildyti tuščią nišą.

 

Senos stigmos

 

Būsto ir pragyvenimo išlaidų krizės susijusios ne tik su skaičiais, bet ir su tuo, kas socialiai priimtina. Pasak T. Jack, šiuo metu daugelis darbingo amžiaus žmonių mieliau susiveržtų diržą, bet pasistengtų mokėti nuomą ar paskolą už mažą studijos tipo būstą, nei svarstytų persikelti į didesnį butą, kurį dalintųsi su kitais.

 

Žinoma, yra struktūrinių kliūčių. Daugelis nuomos ir paskolų teikimo reglamentų remiasi prielaida, kad potencialūs klientai – standartinė šeima arba pavieniai asmenys. Būstų savininkai įtariai žvelgia į grupeles, kurios nori gyventi po vienu stogu. Gąsdina miglotas atsakomybės atsekamumas. Vis dar gajus mitas, jog draugai skirti linksmybėms, o šeima garantuoja ramybę. Tad nugali socialinės normos, kaip turėtų gyventi suaugusieji.

 

Būsto krizės Europoje kontekste mažėjantis namų ūkių dydis reiškia, kad reikia dar daugiau butų, kuriuose žmonės galėtų gyventi po vieną. Kita vertus, daugėja asmenų, turinčių papildomų laisvų kambarių, o nepakankamas užimtumas labai prisideda prie būsto trūkumo.

 

T. Jack įsitikinusi, kad norint išspręsti sistemines problemas, tokias kaip klimato kaita, aukštos energijos kainos ar neįperkamas būstas, reikia bendros infrastruktūros ir susitarimų, kurie paskirstytų išlaidas ir suteiktų galimybę pertvarkyti visuomenės gerovę. Dalijimasis namu – vienas paprasčiausių susitarimų. Sprendimas tinka ne visiems ir niekada neapsieina be trinties. Tačiau įsitraukimas į santykius – su visais neišvengiamais konfliktais – yra daug geriau psichinei sveikatai ir gerovei, nei būti visiškai atskirtiems nuo kitų žmonių.

 

5 naudingi patarimai

 
  • Burtis po vienu stogu lygiomis teisėmis kaip bendranuomininkai
  • Ieškoti kambariokų, su kuriais sieja kuo daugiau sąlyčio taškų: amžius, lytis, darbas, pomėgiai
  • Iš anksto apibrėžti atsakomybes už buities darbus ir bendras išlaidas
  • Nustatyti bendrų erdvių naudojimosi tvarką ir jos laikytis
  • Gerbti kitų ir saugoti asmenines ribas.
 

Autorė Jurgita Ramanauskienė