Dainos „Living Next Door to Alice“, „Mexican Girl“ ir „Midnight Lady“ daugeliui klausytojų seniai tapusios asmeniškų prisiminimų dalimi. Vieniems jos primena jaunystę, kitiems – meilę, vestuves ar žmones, su kuriais kadaise klausėsi muzikos. Legendiniam dainininkui Chrisui Normanui tokios klausytojų istorijos – vienas maloniausių jo darbo įvertinimų. „Juk dainos tam ir skirtos“, – sako muzikantas, gruodį į Vilnių, Klaipėdą ir Šiaulius sugrįšiantis su naujuoju albumu „LIFELINES“.

Chris Norman, nuotraukos autorė Ina Kelitz.

Papasakokite daugiau apie naująjį savo albumą. Ar teisinga jį laikyti tam tikra muzikine autobiografija?

Muzikos pasaulyje pradėjau suktis prieš daug metų, dar mokydamasis mokykloje. Profesionaliu muzikantu tapau 1968-aisiais, vadinasi, šioje srityje esu jau tikrai daug metų. Todėl pagalvojau, kad atėjo laikas atsigręžti į daugelį dainų, kurias labai mėgau ir kurios man darė įtaką. Šiame albume yra daug dainų, kurios man labai asmeniškos. Svarbus kūrinys buvo „Strawberry Fields Forever“, nes buvau didžiulis „The Beatles“ gerbėjas. Ši daina pasirodė maždaug tuo pat metu kaip albumas „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“. Labai mėgau tą laikotarpį.

Iš kur po dešimčių metų kūrybos vis dar ateina įkvėpimas naujoms dainoms?

Manau, svarbu tai, kad klausausi daug skirtingos muzikos. Ji tarsi patenka į galvą, o vėliau, kai bandau parašyti dainą, kartais iškyla man pačiam to net nesuvokiant. Visa muzika, kurią esi girdėjęs, susimaišo, ir galbūt būtent taip gimsta naujas kūrinys. O kartais dainos pradžia tampa tai, ką galvoju apie pasaulį arba ką dėl jo jaučiu.

Rašyti dainas ir sukurti naują kūrinį tarsi iš nieko man labai malonu. Pats kūrimo procesas teikia daug džiaugsmo: pradedi nuo tuščio lapo, po truputį gimsta daina, kol galiausiai ją užbaigi ir ji tampa įrašu. Patirti visą šį kelią nuo pradžios iki pabaigos – nuostabus jausmas.

Kai šiandien dainuojate „Living Next Door to Alice“, „I’ll Meet You at Midnight“, „Mexican Girl“ ar „Midnight Lady“, ar šios dainos vis dar sugrąžina į laiką, kai jas įrašinėjote?

Kiekviena daina, kurią atlieku gyvai, primena, kada pirmą kartą ją išgirdau arba parašiau. Kartu sugrįžta ir prisiminimai apie įrašų sesijas, apie tai, kas vykdavo mums įrašinėjant. Anuomet mes labai smagiai leisdavome laiką.

Milijonams klausytojų jūsų balsas iki šiol neatsiejamas nuo klasikinio „Smokie“ skambesio. Kai šiandien atsigręžiate į tuos metus, koks jausmas stipriausias?

Tai buvo nuostabus laikas ir man, ir kitiems grupės nariams. Vienas kitą pažinojome jau daug metų, todėl, kai pagaliau sulaukėme sėkmės, buvo labai jaudinantis metas. Prisimenu, kaip smagiai visi leidome laiką 8-ajame dešimtmetyje. Buvome labai artimi ir tikrai geri draugai – veikiau kaip broliai. Kai atėjo sėkmė, likome savimi ir padėjome vieni kitiems tvirtai stovėti ant žemės. Žinoma, vėlesniais metais visi pasukome savais keliais, todėl nebesimatėme tiek, kiek anksčiau. Tačiau ryšį palaikome iki šiol, tebėra išlikusi mūsų draugystė.

Ką pasitraukimas iš „Smokie“ jums davė kaip žmogui ir kaip kūrėjui?

Palikti „Smokie“ buvo labai sunku, nes buvome artimi ir visada vienas kitą palaikydavome. Kai staiga tapau solo atlikėju, pasidarė gana vieniša. Reikėjo šiek tiek laiko prie to priprasti. Tačiau kartu solinė karjera suteikė galimybių imtis dalykų už grupės ribų – tokių, kurių būdamas grupėje paprastai nebūčiau daręs.

Vienu iš tokių tikriausiai galima laikyti bendradarbiavimą su Suzi Quatro ir legendinį judviejų kūrinį „Stumblin’ In“?

Iš tiesų mudviejų duetas buvo atsitiktinumas, o ne iš anksto suplanuotas dalykas. Susitikome apdovanojimų ceremonijoje, o vėliau, po renginio vykusiame vakarėlyje, su Suzi atsistojome ir drauge padainavome rokenrolo stiliumi. Kadangi kartu gerai atrodėme ir puikiai skambėjome, mūsų prodiuseris pasiūlė įrašyti bendrą dainą. Taip nuėjau į studiją su Suzi ir jos grupe. Kartu su muzikantais įrašant instrumentinį takelį grojau akustine gitara. O paskui abu tiesiog dainavome prie vieno mikrofono.

Klausantis „Stumblin’ In“ atrodo, kad jūsų balsai vienas kitą papildo be jokių pastangų. Kaip paaiškintumėte tokį natūralų jų derėjimą?

Tai nėra dalykas, kurį galėtum iš tiesų suprasti ar paaiškinti. Panašiai buvo ir su „Smokie“: mūsų balsai derėjo, o kartu dainuodami skambėjome labai natūraliai. Per pasirodymus su Suzi buvo juntama ypatinga chemija, kurios negali numatyti iš anksto. Kai įrašai dainą ir ji išleidžiama, visada sunku žinoti, ar jai pasiseks. O jeigu pasiseka, kaip mums pasisekė su šia daina, ji staiga išpopuliarėja ir sulaukia didžiulės sėkmės – tai nuostabu.

Kokia S. Quatro buvo tada, kai dirbote kartu? Ar jūsų keliai susikerta šiandien? 

Pažįstu ją daug metų, dar nuo tų laikų, kai abu buvome toje pačioje įrašų kompanijoje. Ji visada buvo puiki atlikėja ir muzikantė. O kartu mums būdavo labai smagu. Tiesa, dabar nelabai susitinkame. Ji gyvena Esekse ir Vokietijoje, o aš – Jorkšyre ir Meno saloje. Taigi tikrai nesame kaimynai: gyvename toli vienas nuo kito, todėl mūsų keliai susikerta ne taip dažnai.

Šią dainą vis atranda jaunesnės kartos, ji skamba naujomis versijomis. Kaip manote, kas leidžia „Stumblin’ In“ taip ilgai išlikti klausytojų gyvenimuose?

Nežinau. Man pačiam yra paslaptis, kaip ši daina, regis, ėmė gyventi savarankišką gyvenimą. Tačiau visada labai smagu išgirsti naują jos versiją arba skambant filme ar kt.

Greta sėkmingos karjeros galite pagrįstai didžiuotis ir šeimine laime – su žmona Linda kartu esate daugiau nei pusę amžiaus! Kokia tokio ilgaamžio ryšio paslaptis?

Nemanau, kad esu tas žmogus, kuris galėtų pasakyti, kokia yra ta paslaptis. Man atrodo, kiekvienam ji skirtinga. Tačiau jei reikėtų įvardyti svarbiausią dalyką, sakyčiau, kad viskas prasideda nuo tvirtos draugystės ir galiausiai į ją atsiremia. Draugystė apima ir atidumą kitam žmogui, gebėjimą su juo sutarti. Tačiau manau, kad tai galioja visiems santykiams. Tiesą sakant, niekada neskyriau pernelyg daug laiko meilei nagrinėti ar analizuoti. Tačiau vienas dalykas aiškus – jos reikia kiekvienam.

Kaip sekėsi suderinote profesinį gyvenimą, reikalaujantį tiek išvykų, su vyro ir tėčio pareigomis?

Man labai pasisekė, nes turėjau tvirtą užnugarį namuose ir supratingą šeimą. Artimieji suprato, kad mano karjerai svarbu daug keliauti. Visada stengiausi išlaikyti pusiausvyrą tarp laiko, praleisto išvykus, ir laiko namuose: jeigu ilgai būdavau išvykęs, paskui stengdavausi ilgiau pabūti namuose. O kai būdavau namuose, visą laiką skirdavau šeimai. Žinoma, būnant gastrolėse ir būnant namuose su šeima vyrauja visiškai kitokia atmosfera. Todėl gali reikėti poros dienų, kad vėl priprastum prie įprasto gyvenimo, prie kasdienių dalykų ir jų ritmo.

Koks jūsų kasdienis ritmas? Kaip atrodo paprasta Chriso Normano diena, kai kalendoriuje nėra nei koncerto, nei kelionės, nei suplanuotų įrašų studijoje?

Nesu ankstyvas žmogus, todėl atsikeliu tik vėlai ryte. Paskui paprastai einu pasivaikščioti arba pabėgioti, o kartais dar pasimankštinu namuose. Po to, maždaug pirmą valandą popiet, valgau ankstyvus pietus arba vėlyvus pusryčius.

Toliau viskas priklauso nuo to, ką tuo metu turiu veikti. Kartais einu į savo namų studiją rašyti dainų, o kartais tiesiog leidžiu sau tingią dieną ir žiūriu senus filmus per televizorių. Miegoti einu apie antrą arba trečią valandą nakties.

Sulaukęs 75 metų, turite gyvenimo patirties, apie kurią 25-erių turbūt nė nesusimąstėte. Ką šiandien žinote tokio, ką būtų buvę gera žinoti anuomet?

O, tiek daug dalykų! Manau, kiekvienas per tokį ilgą laiką tikrai daug sužino ir sukaupia gerokai daugiau gyvenimo patirties. Per tuos metus atrandi dalykų, kurių būdamas jaunas nežinojai. Tačiau jų tiek daug, kad visus išvardyti būtų sunku. Galbūt išskirčiau sėkmę. Dabar sėkmė man reiškia, kad galiu gyventi finansiškai ramiai, neturiu problemų dėl pinigų. Jaunystėje, kol dar nebuvau sulaukęs sėkmės, tokių rūpesčių turėjau daug. Taip pat malonu, kai žmonės mane atpažįsta, prieina ir bendrauja labai šiltai, draugiškai. Tačiau pati šlovė dabar man nebeatrodo tokia svarbi, nes ji iš tiesų trumpalaikė.

Šį gruodį vėl atvyksite į Lietuvą – surengsite tris koncertus Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Kokių prisiminimų apie mūsų šalį ir jos publiką parsivežėte iš ankstesnių apsilankymų?

Publikos reakcija visada būna puiki, dėl to pats jaučiuosi labai gerai. Prisiminęs savo pasirodymus Lietuvos gerbėjams pirmiausia galvoju apie džiaugsmą. Tai stipriausias jausmas, kurį patiriu jiems koncertuodamas.

Su jūsų muzika Lietuvoje užaugo kelios kartos: į koncertus tėvai kartais ateina su vaikais ar net anūkais. Ką jums reiškia matyti, kad jūsų dainos sujungia tokio skirtingo amžiaus žmones?

Nuostabus jausmas žinoti, kad mano dainos virto klausytojų gyvenimo ir prisiminimų dalimi. Visada labai malonu, kai kas nors pasako, kad kuri nors mano daina skambėjo per vestuves ar kitą svarbią progą ir dabar primena tam tikrą gyvenimo laikotarpį. Juk būtent tam dainos ir skirtos. Visiems gerbėjams norėčiau pasakyti, kad tikiuosi, jog galėsite ateiti į koncertus, kuriuos surengsiu Lietuvoje. Mes būsime ten tam, kad jus pradžiugintume ir padėtume puikiai praleisti laiką. Tad ateikite ir pasimėgaukite nuostabiu vakaru.

Chriso Normano koncertai Lietuvoje

2026 m. gruodžio 4 d. – Vilniuje, gruodžio 7 d. – Klaipėdoje, gruodžio 9 d. – Šiauliuose.

Bilietus platina bilietai.lt ir kakava.lt.

Autorė Laima Samulė