Mėgaujuosi lėtesniu buvimu

Serialo „Rimti reikalai“ aktorė ir dainininkė Eglė Ancevičiūtė šiuo metu kiek atsitraukusi nuo profesinių veiklų – visą dėmesį skiria šešių mėnesių sūneliui. Žinoma moteris pasakoja, kad šis laikotarpis kupinas įvairiausių emocijų – nuo nuovargio iki pačių džiaugsmingiausių akimirkų. „Tai pirmas mano vaikelis, todėl noriu išsemti viską, ką suteikia ši patirtis“, – sako pašnekovė.

Eglė Ancevičiūtė, Jovitos Balčiūnaitės nuotrauka.

Kokių spalvų jumyse atskleidė motinystė? Galbūt sugriovė tam tikrus įsitikinimus?

Dabar net šiek tiek ironiškai žvelgiu į tai, kiek buvau prisikūrusi planų, kaip tapusi mama viską derinsiu, visur važiuosiu ir t. t. (šypsosi). Šis įsivaizdavimas greitai išblėso, nors iš pradžių dar tikėjau, kad man pavyks viską įgyvendinti. Paskui pagalvojau, ką aš čia bandau apgauti? Vaiko charakteris ir jo būsenos diktuoja kasdienybę, o tam nepasiruoši ir tikslių planų nesusidėliosi. Turėjau tam tikrų lūkesčių, tačiau tapus mama viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Ar spėjote pasiilgti darbų, o gal šį tą šiek tiek veikiate?

Šiuo metu ilsiuosi nuo darbų, nes prisitaikymas prie naujo gyvenimo ritmo ir taip reikalauja daug jėgų. Kartu tarsi ilsiuosi ir nuo ankstesnės savęs – tos, kuri profesinėje srityje buvo orientuota į rezultatus, mėgo aktyvumą ir vienu metu stengėsi aprėpti penkiolika veiklos sričių: filmavimus, muziką, mokymus ir t. t. Dabar jaučiu, kad išgyvenu tam tikrą transformaciją. Ne visada lengva, bet pamažu suprantu, kad gyvenimas gali būti kitoks ir kad lėtesniu tempu gali gimti net geresnių idėjų. Kartais nereikia taip plėšytis, lėkti ir gyventi tokiu dideliu tempu.

Vis dėlto noras siekti rezultatų ir kelti sau iššūkių niekur nedingo. Šiek tiek rašau dainų tekstus, truputį groju gitara. Nėštumas prasidėjo įpusėjus albumo leidybai, todėl liko vienas didelis nebaigtas darbas. Taigi profesinis gyvenimas visiškai nesustojo, tačiau dabar jis gerokai ramesnis.

Kaip jūsų gyvenime atsirado scena? Kuo ji patraukė?

Turbūt į šį klausimą kaskart atsakyčiau vis kitaip, nes iškyla vis naujų prisiminimų. Viskas prasidėjo paauglystėje, kai pradėjau mokytis groti gitara ir per muziką pajutau bendrystę su žmonėmis. Pirmieji žingsniai scenoje buvo susiję su dainuojamąja poezija, o vėliau mano gyvenime atsirado ir kitų kultūros formų. Mama – dailės mokytoja – mane auklėjo labai laisvai ir leido išbandyti įvairias veiklas bei patirti sceninio gyvenimo įvairovę. Lankiau teatro būrelį, dalyvavau skaitovų konkursuose. Taip pamažu scenos menai tapo mano tapatybės dalimi. O apsispręsti profesionaliai siekti aktorystės ir stoti į aktorinio meistriškumo studijas paskatino vienas režisierius.

Kaip studijų metu ir vėliau, jau dirbant, keitėsi santykis su aktoryste?

Beveik kasdien dėkoju likimui, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) teko studijuoti pas puikius pedagogus Veltą Anužienę ir Vytautą Anužį. Rožiniai aktorystės akiniai nukrito gana greitai, nes dėstytojai turėjo aiškų ir struktūruotą požiūrį į šią profesiją. Jie išmokė nuosekliai ir disciplinuotai dirbti, analizuoti vaidmenis, suprasti dramaturgiją ir perprasti, iš ko susideda vaidyba. Esu jiems be galo dėkinga, kad padėjo į aktorinį meną pažvelgti sistemiškai ir suprasti, jog visko išmokstama dirbant, jei iš tiesų to nori ir jauti, kad aktorystė yra tavo kelias.

Pradėjus dirbti teatre ir televizijoje, mano santykis su aktoryste ir toliau keitėsi. Kartais atrodo, kad statome smėlio pilis, o kartais apima jausmas, jog nieko reikšmingesnio už kūrybą nėra, nes būtent ji ir menas suteikia žmonių gyvenimui turinį. Bėgant laikui kyla vis naujų asmeninių klausimų apie aktorystės prasmę: ką kuriu, kam to reikia, kodėl renkuosi šį kelią, kuris tikrai ne visada būna lengvas ar stabilus.

Kas iki šiol sudėtingiausia jūsų darbe?

Sunkiausia išgyventi pauzes, kai nėra darbų ir jauti, kad neišnaudoji savo potencialo. Tačiau prieš kelerius metus radau būdą, kaip tai spręsti – ėmiausi muzikos kūrybos ir edukacinės veiklos. Kai negaunu aktorinių pasiūlymų, kuriu dainas, vedu vaidybos užsiėmimus ir viešojo kalbėjimo mokymus.

Kitas iššūkis – noras giliau pažvelgti į vaidmenį, jį išgryninti ir geriau pasiruošti, tačiau dažnai tenka dirbti tokiu tempu, kad viską reikia atlikti labai greitai. Bėgant laikui išmoksti dirbti efektyviai, nes ne visada gali ilgiau pasėdėti, pakontempliuoti, kol iki galo išieškosi personažą. Rezultatą reikia pateikti net tada, kai jis dar nėra natūraliai subrendęs. Su kolegomis ne kartą kalbėjome, kad tai vienas didžiausių mūsų profesijos iššūkių. Vis dėlto tenka susitaikyti su tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje visur skubama, o scenos menai – ne išimtis.

O kas maloniausia?

Visa kita (šypsosi). Nuostabus jausmas ruoštis vaidmeniui, vykti į filmavimą ar su kolegomis leistis į gastroles. Tai tiesiog magiška! Kartais net pagalvoju: „Mums už šį darbą dar ir pinigus moka?!“ (Juokiasi.)

Dirbant aktoriumi visada supa ypatingi žmonės – įdomūs, kupini idėjų ir gyvybingi. Be to, šis darbas niekada neleidžia įklimpti į rutiną. Nuolat turi ieškoti, atsinaujinti, atrasti naujų būdų pažvelgti į tą patį personažą, kad vaidmuo, net ir kartojamas, netaptų mechaniškas. Ši profesija reikalauja nuolatinio vidinio augimo.

Galėčiau vardyti ir vardyti, nes dabar, būdama atitrūkusi nuo darbų, jų pasiilgau, todėl viskas atrodo dar romantiškiau (šypsosi).

Paraleliai vingiuoja ir jūsų, kaip muzikos kūrėjos bei atlikėjos, kelias. Kas įkvepia kūrybai, kuo dalijatės su klausytojais?

Kūrybai įkvepia pats gyvenimas. Jame tiek daug medžiagos, kad kartais visko neįmanoma sutalpinti savyje, todėl norisi išrašyti. Dainų tekstuose kalbu apie mūsų pažeidžiamumą, trapumą, gyvenimą, jausmus ir santykius. Apibendrinant, mano kūryba – kvietimas neįstrigti įsitikinimuose ir griežtuose santykių apibrėžimuose. Žinoma, daugiausia rašau apie meilę, nes žmonių santykiai man atrodo vienas sudėtingiausių dalykų pasaulyje – tiek poroje, tiek bendraujant su tėvais ar draugais.

Beje, gimus sūnui supratau, kad kai kurias anksčiau parašytas dainas, skirtas tarsi antrajai pusei, galiu dainuoti ir savo vaikeliui. Juk jose kalbama apie besąlygišką meilę.

Laikoma, kad kūrėjai iš prigimties yra jautresni žmonės. Ar tai visada geras dalykas?

Mūsų šeima nemažai laiko praleidžia Neringoje, prie jūros, kur mažai žmonių ir tvyro ramybė. Kartais grįžusi į Vilnių pajuntu, kad automobiliai važiuoja per garsiai ar žmonės pernelyg garsiai kalba… Manau, tai viena neigiamų jautrumo pusių – visu kūnu reaguoji į aplinkos pokyčius. Dar vienas sunkumas tas, kad jautrumo negali išjungti tarsi mygtuku, nors kartais norėtųsi atsiriboti nuo varginančių dalykų. Vis dėlto manau, kad visi žmonės yra jautrūs, tik vieniems geriau nei kitiems sekasi tai paslėpti.

Kokiais žmonėmis stengiatės save apsupti? Ar jums lengva įsileisti naujus žmones?

Taip susiklostė, kad mane supa labai geri ir įdomūs žmonės. Tapusi mama tuo įsitikinau dar labiau, nes turiu kam paskambinti, su kuo pasidalyti vaikonuotraukomis ar įdomiais išgyvenimais. Supratau, kad mano aplinkoje išties daug gerumo, supratingumo ir sąmoningo dėmesingumo vienas kitam. Tuo labai džiaugiuosi.

Kalbant apie naujų žmonių įsileidimą, neseniai su vyru kaip tik diskutavome, kad bėgant metams užmegzti naujų artimų ryšių darosi vis sunkiau. Vis dėlto laikau save gana atviru žmogumi ir tikrai neužveriu durų tiems, su kuriais pajuntu ryšį. Tiesiog bėgant laikui žmonių gyvenimo keliai natūraliai išsiskiria: vieni išvyksta, kiti nutolsta, tačiau jų vietoje atsiranda naujų žmonių.

Bendravimas man atrodo labai prasmingas, nes būtent per ryšį su kitais augame. Jei apsupsime save vien panašiai mąstančiais žmonėmis, turinčiais tokias pačias vertybes, interesus ir užsiėmimus, neturėsime tokios palankios terpės tobulėti.

Kuriantis žmogus neišvengiamai yra vertinamas, kritikuojamas aplinkinių. Kokių iššūkių tai kelia?

Su kai kuriaisbendrakursiais esame užmezgę labai sveiką santykį su kritika – net prašome vieni kitų atviro vertinimo ir objektyvaus žvilgsnio iš šalies, nes kūrybiniame procese tai labai svarbu. Tačiau taip pat reikia mokėti atskirti konstruktyvią kritiką nuo komentarų, kuriais žmonės tiesiog išlieja savo kompleksus, pavyzdžiui, slėpdamiesi už netikrų paskyrų socialiniuose tinkluose. Tai iškreipė mūsų bendravimą: nebereikia sukaupti drąsos, susitikti su žmogumi ir pasakyti jam į akis ką nors konstruktyvaus – galima tiesiog išlieti negatyvias emocijas. Nuo tokios informacijos reikėtų saugotis, nes ji gali emociškai nuvesti visai ne ten, kur norėtum.

Kritika kūrybos procese neišvengiama. Jei niekas tavęs nepakritikuoja, galiausiai pats imi save vertinti kritiškai. Man, kaip kuriančiam žmogui, skaudžiausia yra ne kritika, o abejingumas. Kai ką nors sukuri, tavo profesiniame gyvenime įvyksta svarbus pokytis, o artimiausi žmonės elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, – tai skaudina labiausiai.

Kur slypi jūsų ramybės ir stiprybės šaltinis?

Pokalbiai su vyru ir santykiai su šeima yra vienas didžiausių mano stiprybės šaltinių. Kartais pamirštu, kiek daug šiuo klausimu esu apdovanota, ir tuomet trumpam prarandu vidinę ramybę. Stiprybės suteikia ir draugai, buvimas gamtoje, tačiau ne skubus pralėkimas per mišką, o tikras jos pajautimas. Sąmoningai sustoju, pabūnu, pakvėpuoju.

Man padeda ir disciplina. Pavyzdžiui, nusprendžiu, kad sportui ar skaitymui skirsiu penkias minutes, ir šventai laikausi šios taisyklės. Žinoma, kartais nuo jos nukrypstu, tačiau kai pavyksta grįžti prie įpročių, padedančių pasirūpinti savimi, pajuntu saugumą ir tvirtesnį pagrindą po kojomis. Suvokiu, kad didelė mano gyvenimo dalis priklauso nuo manęs pačios.

Autorė Laima Samulė