Apgamas, netiksliai sukalbėta malda ar gebėjimas išsilaikyti vandens paviršiuje – kadaise tokių požymių galėjo pakakti, kad žmogus būtų paskelbtas ragana. Raganų medžioklių laikais buvo sugalvota daugybė šiandien sunkiai suvokiamų išbandymų, turėjusių padėti atskirti nekaltuosius nuo tariamų blogio tarnų. Tačiau ar šie išbandymai iš tiesų veikė?

 

1 Velnio žymės paieškosHalloween,,Witch,Use,Magic,Book,And,Cauldron,Prepare,Poison,Or

 

XV a. buvo tikima, kad apgamas, pigmentinė dėmė, įgimta žymė ar senas randas gali rodyti, jog žmogus sudarė sutartį su velniu. Ieškant tokių ženklų, kaltinamieji galėjo būti viešai nurengiami, o jų kūno plaukai nuskutami, kad neliktų vietų, kuriose būtų galima ką nors paslėpti.

 

XVII a. Anglijoje pagarsėjęs raganų medžiotojas Matthew Hopkinsas ieškojo tariamų velnio ženklų. Savo knygoje jis aprašė moterį, ant kurios krūtinės, jo teigimu, aptiko „tris spenelius“. M. Hopkinsas tikėjo, kad juodąja magija užsiimančios moterys galėjo turėti papildomą spenelį, kuriuo maitindavo savo šėtonišką šeimininką arba piktąsias gyvūnų pavidalo dvasias.

 

Problema buvo ta, kad niekas tiksliai neapibrėžė, kaip turėtų atrodyti velnio žymė. Įtarimą galėjo sukelti net odos ataugos, o ypač pavojingomis laikytos žymės, primenančios gyvūnus, pavyzdžiui, rupūžes. Raganų medžioklių įkarštyje žmonės, turintys apgamų, įgimtų žymių ar senų randų, net mėgindavo jų atsikratyti dėl baimės būti apkaltintiems raganavimu.

 

2 Prisilietimo testas

 

1692 m. Salemo raganų teismuose buvo naudojamas vadinamasis prisilietimo testas. Jo logika paprasta: jeigu žmogus susirgdavo ar jį ištikdavo priepuolis po kontakto su tariama ragana, o šiai jį palietus dar kartą simptomai staiga išnykdavo, tai laikyta raganavimo įrodymu. Jei antrasis prisilietimas nepadėdavo, kaltinamasis galėjo būti laikomas nekaltu. Vis dėlto šio išbandymo taisyklės nebuvo griežtos ir galėjo priklausyti nuo teisėjų bei kaltintojų sprendimų.

 

Viena kaltinamųjų, su kuria siejamas šis testas, buvo Abigail Faulkner. Keli žmonės tvirtino sunegalavę po kontakto su ja, o jų priepuoliams pasibaigus po pakartotinio A. Faulkner prisilietimo įtarimai tik sustiprėjo. Viena tariamų aukų, Mary Warren, patyrė traukulių priepuolį, kuris nurimo A. Faulkner ją palietus. Salemo teisėjams to pakako kaip kaltės įrodymo.

 

A. Faulkner neigė esanti ragana. Ji prisipažino tik kartais linkėjusi blogo iš jos besityčiojusiems žmonėms, tačiau tvirtino, kad jos piktomis mintimis pasinaudojo velnias. Moteris buvo įkalinta ir nuteista mirti, tačiau egzekucijos išvengė, nes buvo nėščia. Vėliau Masačusetso valdžia ją išteisino.

 

Vien Salemo procesuose prisilietimo testas buvo pritaikytas mažiausiai 18 žmonių.

 

3 Malda be klaidų

 

Dar vienas būdas tariamai raganai atpažinti – reikalavimas atmintinai pasakyti maldą ar Šventojo Rašto žodžius. Tikėta, kad su blogio jėgomis susijęs žmogus negali taisyklingai tarti šventų žodžių. Todėl gebėjimas nepriekaištingai pasakyti maldą turėjo rodyti nekaltumą, o bet koks suklydimas, užsikirtimas ar praleistas žodis galėjo tapti kaltės įrodymu.

 

XVII a. Naujosios Anglijos puritonų dvasininkas Cottonas Matheris maldos testą laikė vienu iš būdų raganoms nustatyti. Kaltinamiesiems toks išbandymas buvo ypač sudėtingas. Dalis jų nemokėjo skaityti, o net ir mintinai mokėję maldas galėjo suklysti dėl didžiulės įtampos.

 

1712 m. raganavimu apkaltinta Jane Wenham buvo pasmerkta po to, kai tardymo metu jai esą sunkiai sekėsi ištarti maldos frazes apie nuodėmių atleidimą ir nevedimą į pagundą. Tačiau net nepriekaištingai atliktas testas negarantuodavo išsigelbėjimo. Saleme raganavimu apkaltintas dvasininkas George’as Burroughsas, jau stovėdamas prie kartuvių, be klaidų pasakė maldą. Vis dėlto tai jo neišgelbėjo – buvo nuspręsta, kad tokį nepriekaištingą pasirodymą galėjo surengti pats velnias, ir G. Burroughsas buvo pakartas.

 

4 Svėrimas su Biblijomis

 

Viduramžių Europos miestų svėrimo namai paprastai turėjo visiškai praktišką paskirtį – juose prekybininkai sverdavo į turgų atvežamas prekes, derlių ar gyvulius. Tačiau XVII a. pradžioje, plintant raganų medžioklėms, svarstyklės pradėtos naudoti ir žmonėms tikrinti. Šis testas grįstas tikėjimu, kad raganos gali skraidyti ant šluotų ir nenuskęsti vandenyje. Vadinasi, jos turėtų būti neįprastai lengvos.

 

Kaltinamasis būdavo sveriamas, o jo svoris lyginamas su Biblijų svoriu. Jeigu žmogus pasirodydavo esąs pernelyg lengvas, tai galėjo būti palaikyta raganavimo įrodymu. Tačiau net svarstyklės ne visada išgelbėdavo. Rezultatus buvo galima klastoti, o svėrimą atliekančius žmones – papirkti.

 

Kitokią reputaciją įgijo Nyderlandų Oudewaterio miesto svėrimo namai. Pasakojama, kad Šventosios Romos imperatorius Karolis V kartą tapo nesąžiningo raganos svėrimo liudininku kitame kaime. Raganavimu apkaltinta moteris buvo pasverta ir paskelbta kalta, tačiau imperatoriui pasirodė neįtikėtina, kad ji galėtų sverti taip mažai. Jis liepė moterį dar kartą pasverti Oudewateryje, garsėjusiame sąžiningomis svarstyklėmis. Ten ji buvo išteisinta ir paleista.

 

5 Badymas adatomis

 

Jeigu ant žmogaus kūno nepavykdavo rasti nė vieno įtartino apgamo ar rando, tai dar nereiškė, kad jis bus išteisintas. Buvo tikima, kad velnio žymė gali slėptis po oda, todėl jai aptikti naudotas vienas žiauriausių raganų testų – badymas. Kaltinamasis būdavo išrengiamas, o jo kūnas specialia adata badomas įvairiose vietose. Raganų medžiotojai ieškodavo vietos, kurią pradūrus žmogus nejaustų skausmo arba iš kurios nepasirodytų kraujo. Tokia vieta laikyta paslėpta velnio žyme.

 

Metodas taip paplito, kad atsirado net profesionalių raganų badytojų. Jie apžiūrėdavo kaltinamųjų kūnus ieškodami mažiau jautrių ir prasčiau kraujuojančių vietų, kurias vėliau galėdavo paskelbti raganavimo įrodymu.

 

Škotijoje šiuo darbu užsiėmė Christian Caddell. Pinigų stokojusi moteris persirengė vyru ir 1662 m. kovą Elgine įsidarbino profesionalia raganų tikrintoja. Darbas buvo itin pelningas: už dienos darbą ji gaudavo šešis šilingus, o už kiekvieną nustatytą raganą – dar šešis svarus. Tuo metu įprastas dienos atlygis siekė maždaug vieną šilingą. Skaičiuojama, kad jos atlikti badymo testai pasmerkė mažiausiai šešis nekaltus žmones.

 

6 Vandens testas

 

Vienas žinomiausių XVI–XVII a. Europoje naudotų raganų išbandymų buvo vadinamasis vandens testas. Jo principas kaltinamajam beveik nepalikdavo jokios išeities: jeigu žmogus plūduriuodavo vandens paviršiuje, tai buvo laikoma raganavimo įrodymu, o jeigu skęsdavo – galėjo būti pripažintas nekaltu, tačiau rizikavo nuskęsti.

 

Raganavimu apkaltintas žmogus būdavo nuvedamas prie artimiausio vandens telkinio, išrengiamas iki apatinių drabužių, jo rankos surišamos, o tada įmetamas į vandenį. Šis išbandymas grįstas religiniu įsitikinimu, kad vanduo yra šventas, todėl atstumia blogio apsėstą žmogų ir neleidžia jam panirti. Tam, kad skęstantis, tačiau nekaltu laikomas žmogus nežūtų, aplink jo liemenį galėjo būti aprišama virvė. Jei kaltinamasis nugrimzdavo po vandeniu, jį turėjo ištraukti. Vis dėlto tokia apsauga ne visada padėdavo, todėl pasitaikydavo atvejų, kai žmonės nuskęsdavo.

 

Būdavo ir tokių atvejų, kai kaltinamieji iš tiesų išsilaikydavo vandens paviršiuje. 1613 m. aprašyta Anglijos Bedfordo mieste gyvenusios moters, vadintos Mother Sutton, ir jos dukters Mary istorija. Abi jos buvo apkaltintos raganavimu ir turėjo atlikti vandens testą. Pirmiausia moterys buvo nuvestos prie malūno užtvankos, išrengtos, jų rankos sukryžiuotos ant krūtinės ir surištos. Abi išsilaikė vandens paviršiuje, todėl tai buvo palaikyta jų kaltės ženklu.

 

Tuomet testas pakartotas, tik šį kartą jų rankos buvo pririštos prie kojų. Moterys ir vėl iškilo į paviršių. Po šių išbandymų jos buvo įkalintos, teisiamos, pripažintos kaltomis dėl raganavimo ir nubaustos mirtimi.

 

7 Raganos pyragas iš šlapimo

 

Vienas keisčiausių būdų raganavimui nustatyti buvo vadinamasis raganos pyragas. XVII a. Anglijoje ir Amerikoje jį kepdavo, kai žmogus susirgdavo ir kildavo įtarimų, kad jo negalavimus sukėlė raganos kerai. Tariamos aukos šlapimas būdavo sumaišomas su ruginiais miltais ir, kaip manoma, kartais pelenais. Iš šio mišinio iškeptas pyragas būdavo sušeriamas šuniui.

 

Šunys buvo siejami su raganų pagalbininkais ir velniu, todėl tikėta, kad gyvūno reakcija gali padėti nustatyti, ar žmogus iš tiesų užkerėtas. Jeigu suėdęs pyragą šuo susirgdavo, tai laikyta ženklu, kad žmogus, kurio šlapimas panaudotas kepiniui, tapo raganavimo auka. Taip pat tikėta, kad šuo gali padėti aptikti už kerus atsakingą raganą.

 

1692 m. sausį devynmetė Salemo dvasininko Samuelio Parriso dukra Elizabeth ir jo dvylikametė dukterėčia Abigail Williams pradėjo neįprastai elgtis. To meto gydytojams nepavyko nei nustatyti jų negalavimų priežasties, nei jų išgydyti. Kaimynui pasiūlius išbandyti raganos pyragą, mergaičių šlapimas buvo panaudotas jam iškepti. Pyragą, kaip skelbiama, pagamino du S. Parriso šeimos vergai – Johnas Indianas su žmona Tituba.

 

Tačiau bandymas nepadėjo išsiaiškinti, kas vyksta su mergaitėmis. Maža to, pats S. Parrisas tokį metodą griežtai pasmerkė ir pavadino mėginimu kovoti su velniu pasitelkiant patį velnią. Pyragą pasiūlęs kaimynas buvo nubaustas bažnyčios. Mergaičių būklė nesikeitė, o netrukus jos apkaltino Titubą ir dar dvi moteris jas užkerėjus. Tituba prisipažino, ir tai, tikėtina, padėjo jai išvengti egzekucijos.

 

Autorė Monika Budnikienė