Grybų keliais po Varėnos šilus

Varėnos kultūros centro nuotrauka

Ar patyrėte rytą, kai žadintuvas suskamba gerokai prieš saulėtekį, o keltis visai nesunku? Kava termose, pintas krepšys automobilio bagažinėje, o galvoje sukasi klausimas – kažin, ar šiandien pasiseks? Varėnos apylinkėse dažniausiai sekasi, būna dienų, kai grybai, rodos, patys sulipa į krepšį. Ypač vietiniams, kurie grybauti mokosi nuo vaikystės.

Miestus pamažu keičia pušynai, asfaltą – smėlėti miško keleliai: Varėna atvykėlius pasitinka gražiausiais gamtos vaizdais ir kviečia dalyvauti žaidime, kurį per amžius mums išsaugojo protėviai. Iš pradžių miške matai tik samanas ir spyglius, vėliau akys apsipranta ir, štai, prašom, iš po pilkų samanų kupstelio išnyra tamsi baravyko kepurė, po beržo lapu slepiasi raudonviršis, ant samanų lyg karoliai pabirusios voveraitės, smėliuku apsibarsčiusios žaliuokės, kepuraitės lanką atsargiai rodo ruduokės. Pirmasis laimikis – jau krepšyje!

Tikram Varėnos rajono gyventojui tokie radiniai nėra atsitiktinė sėkmė. Grybavimo vietiniai mokosi nuo vaikystės: kada keltis, kur ieškoti, kokiais takeliais eiti ir kaip laimikį parsinešti namo, kad išliktų sveikas ir tinkamas valgyti. Geriausios grybų vietos saugomos kaip didžiausios šeimos paslaptys, o vidinė ieškotojų ir rinkėjų nuojauta, regis, perduodama iš kartos į kartą. Vietiniai sako: ne žmogus grybą randa, o grybas savo grybautojo laukia.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo specialistė Dalia Blažulionytė pasakoja, kad grybavimo, kaip ir kiekvieno darbo, pradžia buvo pažymima kryžiaus ženklu ar malda, o baigus grybauti – atsisveikinama.

„Kalbant su grybautojais susidaro įspūdis, kad miškas yra tarsi dieviškas grybų daržas ir ganykla tuo pačiu metu, tik prižiūrėt nereikia, kartais lietaus paprašyt burtais ar maldom, nuo svetimų kenkimo patausot, neišbaidyt, pakalbint, nuo blogos akies apsaugot ir pažint, perprast būdą. Čia net vaikus simboliškai po grybais rasdavo. Senojoje Varėnoje teko užfiksuoti posakį apie netekėjusias merginas, susilaukusias nesantuokinio vaiko: „Vaikus gandrai atneša ar po grybu randa, pas dzūkus po grybu, po dzideliu baravyku. – Iš kur parsinešei vaiką? – mergina jeigu netekėjusi, tai… po dideliu baravyku radau“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Grybavimą Dzūkijoje visada lydėjo nerašytos taisyklės. Pirmo pamatyto grybo kai kas neskubėdavo rauti, kad kiti grybai nenusigąstų ir nepasislėptų. Radę pirmą baravyką grybautojai tris kartus nusispjaudavo per petį ir palinkėdavo sau pilno krepšio.

Varėnos kultūros centro nuotrauka

Rašytiniai šaltiniai – dvarų, seniūnijų inventoriai, sąskaitos liudija, kad grybai jau buvo perkami karaliaus Jogailos ir karalienės stalui. D. Blažulionytė pasakoja, kad 1557 metų Valakų reformos įstatyme įtvirtinta kunigaikščio girių naudojimo tvarka, čia kalbama ir apie grybavimą: moterims ir vaikams leista nemokamai rinkti miško gėrybes – uogas, grybus, riešutus, apynius ir kitas gamtos gėrybes.

XVII–XVIII a. istoriniuose šaltiniuose randama daugiau žinių apie grybus, nes dalis duoklės kunigaikščiui, dvarams, girininkijai buvo atiduodama džiovintais grybais. Kaniavos girininkijos palivarke buvo pastatyta krosnis, virimui sumūryti katilai, sūdyti ir rauginti paruoštos statinės, džiovinti – žardai su stogeliu. Paruošti grybai būdavo gabenami didžiojo kunigaikščio dvaran.

„Merkinę kaip vieną svarbiausių grybų prekybos centrų 1850 metais aprašė keliautojas, etnografas Stanislovas Moravskis. Iš šio aprašymo galima suprasti, kad pirkliai iš Rusijos jau buvo atradę Merkinės grybų turgų. O XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva, Marcinkonys tampa vienu pagrindinių grybų pardavimo centrų Rusijos imperijoje“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Tarpukario spaudoje randamas dzūkų posakis „daugiausia gyvename iš grybo“ nebuvo tik graži metafora – nuo grybų derliaus išties priklausė daugelio dzūkų metų pajamos. Smėlingose Dzūkijos žemėse derlius ne visada būdavo dosnus, todėl miškas tapdavo šeimų maitintoju.

Iš grybų ypač vertinti baravykai: dėl tvirtų kotų ir tamsių kepurių jie vadinti Varėnos pušynų pulkininkais. Grybus šeimininkės virė, sūdė, raugino, tačiau ypatingą vietą užėmė džiovinimas.

„Baravykus suverdavo ant plonų iešmų, dzūkiškai vadintų šypais, apdžiovindavo duonkepėje krosnyje, o vėliau surišdavo į pynes ir baigdavo džiovinti šalia krosnies. Vakarais ištisi kaimai pakvipdavo sodriu džiovintų baravykų aromatu. Šis kvapas man iki šiol yra Dzūkijos simbolis“, – pasakoja Varėnos rajono meras Algis Kašėta. Vaikystėje jis su šeima net kelis kartus per dieną eidavo į mišką grybų rinkti.

Grybavimo krepšiai skirtingose Varėnos vietose turėjo skirtingas formas ir pavadinimus. Aplink Marcinkonis į mišką neštasi balanines kašeles, kitur – iš vytelių ar šaknų pintus kašikus, o prie Senosios Varėnos naudoti vienašaliai krepšiai, vadinti rybackais. Krepšys buvo pritaikytas grybautojo ūgiui ir ilgiems vaikščiojimams miške.

Patyręs dzūkas grybautojas po miškus ne laksto, o eina lėtai, akimis šukuodamas samanas, pušelių pakraščius ir vos matomus iškilimus. Jaunas baravykas, sako, gali būti ir visas pasislėpęs smėlyje, reikia patikrinti. Dzūkai renka tik gerai pažįstamus grybus. Beje, grybu jie nuo seno vadina baravyką – pačią vertingiausią miško dovaną.

Iš kitų kraštų į Varėną atvykusiam grybautojui didžiausia dovana gali tapti net ne baravykas, o smagus pasivaikščiojimas po pušyną, pietūs gryname ore ir galimybė atrasti Varėną – miškų, ežerų ir grybų kraštą. Grybavimo esmė juk ne visada – vakarienė.

Jeigu norisi Dzūkijos grybavimo pasaulį patirti per vieną dieną, geresnės progos už tarptautinę Varėnos Grybų šventę vargu ar rasite. Rugsėjo 12-ąją varėniškiai kviečia į „Miško pasaką“. Joje įsikurs seniūnijų kiemeliai, kur galima paragauti dzūkiškų valgių, pasiklausyti dzūkiškų kaimų istorijų ir pamatyti, kad grybavimo tradicija Varėnos krašte nedulka muziejaus lentynoje.

Grybas Dzūkijoje – ne vien rudens laimikis. Šimtmečius grybai maitino šeimas, mokė klausytis miško, kūrė papročius ir tradicijas. Rugsėjo 12-ąją gyvą grybavimo tradiciją, azartą ir malonumą bus galima patirti 23-iajame Lietuvos grybavimo čempionate. Startas jam bus duotas Dainavos girioje, unikaliame Žiūrų kaime. Registracija vyksta.

Tekstas Laisvės Radzevičienės