Vis daugiau žmonių į augintinius žiūri kaip į kompanionus, todėl praktiškai nėra nė vienos viešos vietos, kur nebūtų galima sutikti šunų. Gatvės, parkai, prekybos centrai, kavinės, net biurai atviri keturkojams draugams. Tačiau asmenys, turintys jiems fobiją ar alergiją, nesidžiaugia pokyčiais. Kaip rasti ribą tarp tolerancijos ir asmeninių poreikių?

 

Tamsioji draugystės pusėWoman,Eating,Pasta,With,Her,Cute,White,Dog,At,The

 

Nėra abejonių, kad šunys turi terapinį poveikį, draugija suteikia naudos ne tik šeimininkams, bet ir aplinkiniams žmonėms. Užtenka pažiūrėti į draugišką gyvūną, pašnekinti, paglostyti – laimės hormonai iššluoja iš galvos nerimą ir rūpesčius. Gal todėl žmonės nenori skirtis su keturkojais, vedasi į miestą ir net darbą. Kita vertus, prekybos centrai, kavinės prisitaiko prie lankytojų poreikių, keičia taisykles ir vadina save draugiškais gyvūnams. Galima ne tik užsukti apsipirkti ar išgerti kavos, karštą dieną šuniui siūloma atsilakti vandens. Tokiomis sąlygomis – pramogauti ir leisti laisvalaikį su augintiniu – naudojasi vis daugiau žmonių (remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, 72 %). Keičiasi darbdavių politika – kai kuriose įmonėse penktadienį galima ne tik dėvėti džinsus, bet ir atsivesti į biurą keturkojį augintinį.

 

Tačiau tie, kurie yra alergiški arba patiria kinofobiją – didžiulę šunų baimę – reiškia susirūpinimą dėl besiplečiančio draugiškų gyvūnams vietų sąrašo. Moksliniai tyrimai rodo, kad keturkojų paprastai bijo autizmo sutrikimu sergantys ir sensorinių sutrikimų turintys, pavyzdžiui, jautrūs garsams, asmenys. Žmonės jaučiasi įkaitais, nes išėję į miestą nuolat susiduria su problemų šaltiniu. Pasigirsta nuogąstavimų, kad didmiesčiuose trūksta kavinių ir parkų, kuriuose būtų draudžiama pasirodyti su šunimis.

 

Kinofobija būdinga milijonams žmonių. JAV duomenimis, baimę šunims jaučia 1 iš 3 suaugusiųjų. Būseną dažniausiai lemia neigiama patirtis vaikystėje ar suaugusiame amžiuje. Išgąstis, užpuolimas, įkandimas, net matytas agresyvus gyvūno elgesys, nukreiptas prieš kitą asmenį, palieka emocinių randų, lemia nepasitikėjimą ir nesaugumą. Šunys kelia stresą ir interpretuojami kaip pavojus, net jei nėra realios grėsmės. Pagalvojus apie susitikimą su keturkoju ar pamačius savo akimis, kūne aktyvuojasi išlikimo mechanizmas „Kovok. Bėk. Sustink“ bei išsiskiria kortizolis. Reakcija prasideda automatiškai, be sąmoningo proto suvokimo, todėl yra sunkiai kontroliuojama. Kartais kinofobiją lemia ne traumuojanti patirtis, o išmoktas elgesys ar kultūrinis poveikis. Tėvai, kurie nemėgsta, bodisi ar bijo šunų, perduoda mąstymo modelį vaikams.

 

Šunų baimė – reali

 
  • Fizinės reakcijos kiekvienam žmogui skiriasi. Vieni patiria lengvą diskomfortą, kiti – panikos atakas.
  • Bene dažniausi simptomai – greitas širdies plakimas, pulsas smilkiniuose, gumulas gerklėje, pilvo spazmai.
  • Būna stiprus noras bėgti arba sustingti vietoje.
  • Sunku kvėpuoti, svaigsta galva, aptirpsta galūnės.
  • Pila prakaitas ir šąla delnai.
  • Žmogus tikslingai vengia parkų, gatvių ar namų, kuriuose gali būti šunų.
  • Būnant viešoje vietoje nuolat stebima aplinka, nerimaujama dėl galimo susidūrimo su baimės objektu.
  • Nerimas kyla vien nuo minties apie šunis.
  • Fobija gali lemti socialinę izoliaciją ir apriboti gyvenimo kokybę.

 

Terapija moko išbūti

 

Kreiptis į psichoterapeutą. Noras įveikti baimę rodo stiprybę, o ne silpnumą. Padeda kognityvinė elgesio terapija ir hipnoterapija, tačiau reikia kantrybės ir struktūrizuoto požiūrio. Vienas efektyviausių metodų – laipsniška ekspozicijos terapija. Kontroliuojamoje aplinkoje lėtai didinamas kontaktas su baimės objektu. Asmuo kartu su palaikančiu psichoterapeutu žiūri šunų nuotraukas, vėliau – vaizdo įrašus. Rodomi tik draugiški ir linksmi keturkojai. Kiekvienas mažas žingsnis ugdo pasitikėjimą savimi ir mažina automatinę baimės reakciją. Terapija vyksta klientui optimaliu tempu. Vėliau seka kitas etapas – saugus atstumas realiame gyvenime. Stengiamasi būti viešose vietose ir stebėti keturkojus gyvai. Darbas tęsiamas su terapiniu šunimi, kuris išmokytas elgtis ramiai ir klauso komandų. Asmuo skatinamas priartėti ir užmegzti akių kontaktą su gyvūnu, palaipsniui mažinant atstumą. Motyvuojama prisiliesti ir įsitikinti, jog šuo nekelia grėsmės. Reikia ilgai praktikuotis, kad pasikeistų smegenų reakcijos ir sąveika nekeltų streso.

 

Mokytis šunų kalbos. Žinios sumažina baimę daugelyje situacijų. Supratimas, kaip šunys bendrauja kūno kalba, padeda numatyti jų elgesį. Vizganti uodega, atpalaiduotos ausys ir laisva laikysena paprastai rodo draugiškumą. Štai sustingęs kūnas, pašiaušti plaukai ar tiesiog spoksojimas gali rodyti diskomfortą, net agresiją. Šių ženklų žinojimas suteikia kontrolės jausmą, neutralizuoja bejėgiškumą ir nerimą. Yra daugybė būdų, kaip tyrinėti šunų elgesį. Taip pat verta atsiminti, kad gyvūnai gerai perpranta žmonių kūno kalbą ir energiją. Jeigu žmogus elgiasi ramiai, vengia staigių judesių ir nešaukia, šuo atsipalaiduoja ir pasitiki. Tai kuria sąlygas draugiškam ryšiui ir sumažina baimę.

 

Ugdyti ilgalaikį pasitikėjimą. Praktikuojantis laikina pažanga virsta nuolatiniais pokyčiais. Tačiau terapija ir įvairaus pobūdžio kontaktas su šunimis turi būti reguliarus. Praleidus kelias savaites, gali iškilti senos baimės. Psichologai siūlo girti save už bet kokią pažangą. Progresas yra svarbesnis, nei suvokia dauguma žmonių. Kiekvieną kartą išsaugojus ramybę, kai šuo yra netoliese, pripažinti kaip pasiekimą. Šios sėkmės akimirkos palaipsniui pakeičia neigiamas asociacijas teigiamomis.

 

Kliautis artimųjų parama. Supratingų draugų ir šeimos narių palaikymas paspartina sveikimą. Nereikia gėdytis savo baimės. Atvirkščiai – pranešus apie planus, galima sulaukti padrąsinimo ir pagalbos. Artimieji ir draugai gali palaikyti kompaniją viešose erdvėse. Sąjungininkai sumažina vienišumo jausmą ir sustiprina jausmų kontrolę. Stebint, kaip artimi žmonės glosto ir bendrauja su keturkoju, lengviau atkurti pasitikėjimą. Terapijos tikslas – ne įsimylėti šunis, o netrukdomai gyventi savo gyvenimą atsikračius varžančios baimės.

 

Šeimininkų atsakomybės

 

Laikyti šunį už pavadėlio. Net jei augintinis klauso komandų, viešose vietose būtina prisegti pavadėlį, vesti sau prie kojos ir neleisti blaškytis tarp praeivių. Tai užtikrina tiek šuns, tiek žmonių saugumą. Kelią gali pastoti vaikas ar pravažiuojantis dviratininkas. Gyvūno judėjimo trajektorija turi būti apribota. Geriausia naudoti odinius arba sintetinių medžiagų dirželius, o ne automatinį pavadėlį. Sureguliuoti antkaklio ar petnešų apimtį taip, kad šuo nesugebėtų išsinerti, jei išsigąsdintas imtų blaškytis.

 

Gerbti aplinkinių ribas. Klaidinga manyti, kad visi žmonės nori susipažinti su augintiniu. Net jei šuo – draugiškas ir puikiai sutaria, ne visi pageidauja artimo kontakto. Geriausia būti atsargiems. Rekomenduojama laikytis prielaidos, jog norintis pakalbinti žmogus prieis pats, o minioje išsaugoti saugią erdvę. Drausti uostinėti praeivių rūbus ir batus. Neleisti svetimiems vaikams bendrauti su šunimi be tėvų priežiūros. Pasišalinti pajutus, kad asmuo gali sudirginti augintinį, pavyzdžiui, trenkia alkoholiu, mosikuoja rankomis, garsiai kalba.

 

Stebėti reakciją. Praeivių reakcija į šunį pastebima pirmosiomis minutėmis. Žmonės, kurie bijo ir jaučiasi nejaukiai, nerodo jokio susidomėjimo, nuleidžia žvilgsnį, spaudžia rankas prie šonų, pasitraukia iš kelio. Jeigu šeimininkas nuramina ir kontroliuoja keturkojį, asmens baimė nesumažėja, tačiau tai padeda jaustis gana patogiai, kad būtų galima praeiti pro šalį arba būti netoliese. Šeimininko pareiga – užtikrinti, kad augintinis nekeltų nepatogumų aplinkiniams.

 

Valdyti augintinį. Sutikus žmogų, kuris aiškiai parodo, kad bijo arba nenori artintis prie šuns, svarbu ištarti komandą, prilaikyti augintinį prie savęs ir sukoncentruoti dėmesį į skanėstą ar žaislą. Galima pasodinti keturkojį ir leisti stebėti praeinantį asmenį. Apdovanoti, jei gyvūnas elgėsi ramiai ir kantriai. Turint jauną šunį, kuris yra reaktyvus ar greitai susijaudina, nukreipti ėjimo trajektoriją 45 laipsniu kampu, kad prasilenkiant su praeiviu susidarytų didesnis atstumas.

 

Pasirūpinti socializacija. Daugelis dresuotojų patvirtins, kad šuns elgesys mieste labai priklauso nuo socializacijos. Jei gyvūnas nuo mažų dienų turi galimybę susipažinti su gatvės triukšmu, garsais, kvapais, bendrauja su skirtingais žmonėmis, užaugęs elgiasi ramiai ir prognozuojamai. Puiki išeitis – dresūra viešose vietose, kur daug dirgiklių. Šuo mokomas klausyti, net jei aplink yra kitų keturkojų, važinėja dviračiai, kvepia maistu. Praverčia komandos „vieta“, „gulėk“, „sėdėk“, „lauk“. Su savimi visada reikėtų turėti skanėstų, kurie motyvuoja šunį susivaldyti ir nereaguoti į nepažįstamas situacijas.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė