Galinga charizma ir įtaiga, neišmatuojamas ego, pranašumo jausmas, lyderystė lipant per galvas ir aukojant etiką – tik keli narcisistinių vadovų bruožai, kurie skamba kaip sėkmės fanfaros, tačiau tik ne pavaldiniams. Nesunku atpažinti toksišką bosą, daug sunkiau su juo dirbti.

 

Galios žaidimaiDiscussion,,Boss,And,Employee,With,Ideas,,Office,And,Documents,With

 

Vienas po kito demaskuojami skandalai, į kuriuos įsipainioja garsūs pramogų industrijos, verslo ir politikos atstovai, rodo, kad vadovo pareigas dažnai užima narcisistinės asmenybės, linkusios naudotis padėtimi, pasitikėjimu, resursais. Tokie žmonės pasižymi savybėmis, kurios naudingos kylant karjeros laiptais, o atsidūrę valdžioje sukuria pavaldiniams pragarą.

 

2007 m. Arijitas Chatterjee ir Donaldas C. Hambrickas atliko vieną pirmųjų vadybinio narcisizmo tyrimų – nustatė, kaip iš tolo atpažinti garbėtroškas. Narcisistiniai vadovai oficialiuose dokumentuose, interneto svetainėse ir kitose viešose platformose itin aktyviai naudoja savo atvaizdą, pabrėžia asmeninę svarbą siekiant rezultatų, kalboje vartoja pirmojo asmens vienaskaitos įvardžius (aš, mano). Kiti tyrėjai atskleidė, kad narcizą išduoda neadekvačiai ilgas CV ir nuopelnų sąrašas, net platus, ryškus ir netradicinės formos parašas. Vokiečių komunikacijos ekspertai, išanalizavę paskyras „LinkedIn“ platformoje, paskelbė, jog toksiškumą rodo vadovo nuotraukų skaičius, ilgas profesinės patirties, įgūdžių, laimėjimų, apdovanojimų sąrašas.

 

Tai spektro asmenybės sutrikimas. Kraštutiniu atveju piktybinis narcizas sabotuos pavaldinių karjerą, jausis visagalis, turintis teisę bausti, skaudinti ir kontroliuoti. Mažiau išreikštas narcizas atrodys kaip atsiribojęs, egocentriškas, kritikos ir kitokios nuomonės nepriimantis bosas, kuris dažniau nuvertina, nei giria. Toksiški žmonės elgiasi kaip energetiniai vampyrai – kuria dramas, intrigas, skatina pavaldinius pataikauti, įtikti, meistriškai permeta kaltės, gėdos, nepakankamumo jausmus. Vagia idėjas ir savinasi nuopelnus, greitai supyksta ir pavydi. Jeigu adekvatus vadovas stengiasi įžvelgti darbuotojų potencialą, palaiko augimą ir tobulėjimą, būdamas reiklus išsaugo empatiją, tai narcizui kitų žmonių sėkmė kelia tiesioginę grėsmę. Šalia tokių vadovų iškyla tik pavaldiniai, kurie paklūsta nesąžiningoms taisyklėms ir palaiko toksišką aplinką.

 

Raudonos vėliavėlės

 

Vadovas visada teisus. Narcizai pasižymi nepasotinamu patvirtinimo ir dėmesio poreikiu, deda daug pastangų, kad įrodytų, jog yra teisūs, net jei taip nėra. Komunikacija primena kovą, kurią pavaldinys visada pralaimi. Net jei darbuotojas pateikia svarių įrodymų, neginčijamų faktų, atsiveda liudininkų, vadovas gali sakyti: „Nepasitikiu tavo žodžiais“, „Tiesiog rodai savo principus“, „Nesvarbu, kas teisus, daryk, kaip sakau.“

 

Prisiima svetimus nuopelnus. Tai patologiniai idėjų vagys, nejaučiantys ribų ir pagarbos. Darbuotojus mato ne kaip asmenybes, o kaip naudingus įrankius ego palaikyti. Be sąžinės graužaties pasisavina idėjas, sprendimus, nuopelnus, nors tai kito žmogaus ar komandinio darbo rezultatas. Realybėje frazės gali skambėti taip: „Nusprendėme pradėti naują projektą. Man kilo idėja“ (iš tiesų tai darbuotojo idėja, kurią jis įvardino prieš mėnesį) arba „Kalbėjausi su investuotojais ir jie pritarė mano minčiai“ (iš tikrųjų tai pavaldinio mintis, išsakyta anksčiau).

 

Nerūpi jausmai. Narcizai taip susitelkę į savo poreikius ir norus, kad nepaiso aplinkinių ir stokoja empatijos. Priima sau naudingus sprendimus kitų sąskaita arba tiesiog ignoruoja jausmus, nuvertina ir pašiepia. Toksinį bendravimą rodo reakcijos: „Stebiuosi, kad šiandien neverkėte“, „Didžiausia problema – tavo emocijos“, „Tu negali sirgti, nes esi reikalingas darbe“.

 

Siekia dėmesio. Kalba daug, garsiai, emocingai, pertraukia kitus ir dominuoja pokalbyje. Narcizai greitai keičia temą, pasitelkia vaidybą ir charizmą. Jautruoliai, kurie gėdijasi dėmesio ir vengia pasisakyti viešai, mieliau prisiima teisėjų ir komentatorių vaidmenį. Aplinkiniai jaučiasi nustumti į šoną ir nublankę.

 

Niekada neatsiprašo. Narcizai retai pripažįsta klydę, nes laiko silpnumo ženklu. Jei atsiprašo, tai nenuoširdžiai, norėdami užglaistyti situaciją ir atgauti įvaizdį. Galimos frazės: „Na, atsiprašau, kad taip jautiesi“, „Negaliu patikėti, kad tau nepatiko mano komentaras“, „Tiesiog nesusikalbėjome“, „Tu ne taip mane supratai“, „Viskas dėl bendro reikalo“.

 

Meluoja ir manipuliuoja. Narcizai naudoja emocinį smurtą, kuri verčia auką suabejoti sveiku protu, jausmais, praeityje nutikusiais įvykiais. Taktika naudinga kontroliuojant ir permetant atsakomybę. Realybėje tai skamba taip: „Nepamenu, kad sakiau“, „Niekada taip nesielgiu“, „Aš visada atsižvelgiu“, „Niekur kitur nerasi geriau“, „Nesitikėjau tokio nusivylimo“.

 

Šališki ir neobjektyvūs. Narcizo vadovavimo principas „Skaldyk ir valdyk“. Kolektyve išsirenka favoritus, kurie pataikauja ir aklai paklūsta, todėl tampa marionetėmis asmeniniams tikslams. Darbe tvyro neteisybė, apkalbos, iškreipta konkurencija. Paaukštinimą lemia ne kompetencijos ir pasiekimai, o draugystė su bosu.

 

Menkina kitus. Tam, kad jaustųsi pranašesni, žemina aplinkinius. Viešai kritikuoja, nuvertina sugebėjimus, nevengia asmeniškų pastabų, gali apšmeižti. Tikslas – sutrypti savivertę ir palaužti psichologiškai. Galimos frazės: „Man reikia žmonių, kurie dirbtų, o ne miegotų“, „Kas sakė, kad užduoties neįmanoma atlikti per naktį?“, „Klysta tik silpni“, „Ši idėja neverta nė cento“.

 

Niekada neprisiima atsakomybės. Nesvarbu, ar įmonė patiria finansinių sunkumų, ar tenka spręsti komunikacijos problemas, vargina personalo stygius, nepavyksta konkuruoti rinkoje, vadovas nesijaučia kaltas. Permeta atsakomybę aplinkybėms arba vienam iš pavaldinių, neigia savo indėlį ar veiksmų pasekmes. Darbuotojai supranta: kad ir ką darytų, niekada nebus gerai.

 

Išlikimo strategija

 

Nuasmeninti narcizo elgesį. Neigiama ir toksiška atmosfera vargina, eikvoja daug energijos. Ilgainiui gresia perdegimas, depresija ir sveikatos problemos. Idealu ieškoti kito darbo. O iki to laiko saugoti savo ramybę. Keisti požiūrį į disfunkcinį vadovą, kurio žodžiai kalba apie jį patį, o ne apie darbuotoją. Praktikuoti sąmoningumo, meditacijos ir kvėpavimo technikas. Bendrauti su palaikančiais ir empatiškais žmonėmis, nesusijusiais su darbo kolektyvu. Tinka viskas, kas padeda pasirūpinti savimi.

 

Nustoti bijoti. Lėtinis nerimas ir stresas kenkia sveikatai. Būtina didinti savivertę ir ištrūkti iš toksiškų vaidmenų, neva darbuotojai yra menkesni, o bosas lyg dievas. Naudinga konsultuotis su psichologu ir išgyventi baisiausią scenarijų, pavyzdžiui, kas nutiktų, jei nepatenkinus lūkesčių atleistų iš darbo. Galbūt tai geriausia išeitis iš situacijos, nors permainos ir nežinomybė gąsdina.

 

Nesitikėti, kad pasikeis. Nesvarbu, kaip sunkiai dirba ir kiek stengiasi darbuotojas, narcizas reikalaus daugiau. Ne pavaldinio pareiga parodyti vadovui jo klaidas. Neverta ieškoti bendraminčių ir organizuoti kolektyvinį pasipriešinimą. Kova gali atsisukti prieš iniciatorių. Atvirkščiai, tikslas – išgyventi dieną ir dėti pastangas ieškant kito darbo.

 

Nepersistengti. Nepaisant toksiško spaudimo, maksimaliai atsiriboti, likti nuošalyje, nepersidirbti, nepasiduoti provokacijoms, nerodyti iniciatyvos, neprieštarauti, nesiginčyti, atsisakyti viršvalandžių, išnaudoti laisvadienius ir pietų pertraukas. Taupyti energiją ir sutelkti dėmesį į pasitraukimo strategiją. Vertinti turimą darbą kaip tramplyną į geresnę ateitį.

 

Nesidalinti informacija. Narcizai bet kokią žinią panaudos savo labui iškraipydami faktus, todėl kalbėti trumpai, aiškiai, glaustai. Nereaguoti į negatyvą ir pasyvią agresiją, nors gali kilti pagunda atsikirsti ir apginti save. Svarbu atsiminti, kad vadovas elgiasi ne kaip suaugęs brandus žmogus, todėl neveikia įprasti argumentai. Narcizai tiksliai žino, ką daro, ir kenkia tyčia.

 

Bendradarbiai nėra draugai. Dirbant su toksišku vadovu, kuris skirsto pavaldinius į „privilegijuotus“ ir „nevykėlius“, nevalia apkalbėti. Natūralu pasiguosti, tikėtis pagalbos, ieškoti bendrystės, tačiau kyla rizika įsipainioti į intrigas ir likti kaltam. Deja, negalima pasitikėti nė vienu, net jei kolega elgiasi draugiškai.

 

Nelaukti empatijos ir padėkos. Nepatenkantys į išrinktųjų gretas yra išnaudojami: verčiami dirbti nemokamus viršvalandžius, tvarkyti asmeninius vadovo reikalus, naudoti savo išteklius (automobilį, degalus, pinigus). Mažai tikėtina sulaukti pagyrimo. Neverta švaistyti energiją ir laiką siekiant gauti pritarimą. Atvirkščiai, sėkmė gali būti suprasta kaip grėsmė ir iššūkis.

 

Rinkti įrodymus. Patiriant akivaizdų piktnaudžiavimą, išsaugoti dokumentus: elektroninius laiškus, SMS, vaizdo įrašus. Fiksuoti kenkėjišką elgesį nurodant datas, vardus, aplinkybes. Duomenys gali apsaugoti ateityje kilus konfliktų ar ginčų. Būtina apriboti prieigą prie asmeninių failų.

 

Užsiimti saviugda. Įstrigus smurtinėje situacijoje, klausti savęs ne „Kodėl tai vyksta su manimi?“ arba „ar mano viršininkas narcizas?“, o „kodėl toleruoju toksinį elgesį?“. Psichologai rekomenduoja paanalizuoti, kokie ribojantys įsitikinimai leidžia likti nesaugioje aplinkoje, kodėl priimtina, kad aplinkiniai negerbia, išnaudoja, žemina. Dažniausia kalta maža savivertė, galbūt vaikystės traumos ar ankstesnės patirtys, kurias galima įveikti lankant psichoterapiją.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė