Gamta turi nuostabią savybę – atsigauti. Tačiau kai žmonių veiksmai peržengia ribas, net stipriausia ekosistema ima braškėti. Per istoriją pasaulis patyrė daugybę ekologinių katastrofų – nuo naftos išsiliejimų iki branduolinių sprogimų, nuo pramoninių nelaimių iki sisteminio gamtos alinimo. Šios tragedijos ne tik sunaikino aplinką – jos tapo žmogaus abejingumo ir pažangos kainos simboliais. Prisiminkime kelias didžiausias ekologines katastrofas istorijoje.

 

Creative,Artwork,Decoration.,Chernobyl,Nuclear,Power,Plant,At,Night.,Layout

 

Černobylio katastrofa – radioaktyvus žaizdras Europos širdyje

 

1986 m. balandžio 26-osios naktį, vykdant eksperimentą ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės reaktoriuje (tuometinėje Ukrainos TSR), įvyko sprogimas, kurio metu sunaikinta reaktoriaus šerdis ir į atmosferą pasklido milžiniški kiekiai radioaktyviųjų medžiagų. Tai buvo viena iš dviejų avarijų pasaulyje, kuriai Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) priskyrė aukščiausią 7 lygio pavojų (kita – Fukušima 2011 m.).

 

Vykdant eksperimentą siekta patikrinti, ar nutrūkus elektros energijos tiekimui būtų įmanoma aušinti reaktorių vien tik iš inercijos veikiančiais generatoriais. Tačiau eksperimentas buvo blogai suplanuotas, operatoriai nevisiškai suprato reaktoriaus fiziką, o jo konstrukcija turėjo esminių defektų – visa tai sukėlė nekontroliuojamą reakciją.

 

Pirmomis katastrofos valandomis žuvo du žmonės. Dar 29 mirė per artimiausias dienas nuo ūminio radiacinio sindromo. Ilgainiui poveikį pajuto šimtai tūkstančių – daugelis susirgo vėžiu, patyrė nevaisingumą, genetinių pakitimų. Artimiausias miestas Pripetė evakuotas, vėliau tas pats padaryta ir su kita „uždraustąja zona“, apimančia apie 30 km spindulį nuo nelaimės židinio. Pripetė taip ir liko miestu vaiduokliu iki šiol. Į atmosferą išmesta radioaktyviųjų medžiagų apie 400 kartų daugiau nei būta Hirošimos atominėje bomboje. Tarša palietė didžiąją dalį Europos – nuo Baltarusijos iki Skandinavijos, net Jungtinės Karalystės. Radioaktyvusis debesis keletą kartų apskriejo visą Šiaurės pusrutulį.

 

Visa tai sukėlė ilgalaikes pasekmes: dešimtys tūkstančių vaikų, gimusių netoli avarijos vietos, turėjo įvairių sveikatos sutrikimų. Pastebėtas ženklus skydliaukės vėžio išaugimas tarp vaikų ir paauglių Baltarusijoje ir Ukrainoje. Į avarijos likvidavimo darbus mobilizuota apie 600 tūkst. žmonių – karių, medikų, inžinierių. Daugelis jų vėliau kentėjo nuo lėtinių ligų, daugybė mirė. Sovietų Sąjunga išleido šimtus milijardų rublių valymo ir kompensacijos darbams. Po katastrofos išaugo nepasitikėjimas valdžia, o pati avarija laikoma viena iš veiksnių, paskubinusių SSRS griūtį.

 

Černobylis tapo įspėjimu visam pasauliui, kad net pažangiausios technologijos dėl aplaidumo ar sistemos klaidų gali sukelti ilgalaikių tragedijų. Tai ne tik ekologinė, bet ir socialinė, psichologinė, politinė katastrofa, kurios atgarsiai jaučiami iki šiol. Net po 39 m. žmonės vis dar diskutuoja – ar pasaulis tikrai pasimokė?

 

Bopalo dujų nuotėkis – tylus nakties žudikas

 

1984 m. gruodžio 3-iosios naktį Indijos mieste Bopale įvyko viena didžiausių pramoninių avarijų istorijoje. Iš „Union Carbide India Limited“ pesticidų gamyklos į atmosferą pateko apie 40 tonų metilo izocianato (MIC) – ypač toksiškų dujų, naudojamų pesticidų gamyboje. Dujos prasiskverbė į miesto gyvenamuosius kvartalus. Incidentas įvyko naktį, kai daugelis žmonių miegojo – tūkstančiai mirė dar neišlipę iš lovų Iškart žuvo apie 3000 žmonių, tačiau per kelias ateinančias dienas mirusiųjų skaičius išaugo iki 20 tūkst. (kai kurie šaltiniai mini dar didesnius skaičius). Dar apie 500 tūkst. žmonių patyrė sveikatos sutrikimų – nuo kvėpavimo problemų iki ilgalaikių nervų ir reprodukcinės sistemos pažeidimų. Nėščiosios neteko kūdikių, o gimę vaikai turėjo įvairių apsigimimų, aklumą, smegenų pažeidimus. Tūkstančiai žmonių iki šiol kenčia nuo lėtinių ligų – astmos, vėžio, neurologinių ir imuninių sutrikimų.

 

„Union Carbide“ (dabar priklausanti „Dow Chemical“) buvo kaltinama saugumo normų pažeidimais, bet atsakomybė liko miglota. 1989 m. įmonė sumokėjo 470 mln. JAV dolerių kompensaciją, kuri, daugelio nukentėjusiųjų akimis, buvo simbolinė ir neadekvati. Iki šiol gamyklos teritorija nėra visiškai išvalyta – dirvožemis ir vanduo liko užteršti, kenksmingųjų medžiagų sklinda į požeminius vandenis.

 

Didysis Kinijos potvynis: vanduo pasiglemžė milijonus

 

1931 m. Kinijoje po itin lietingos vasaros ir staigių sniego tirpsmų Jangdzės, Geltonoji ir Huaihės upės patvino – įvyko vienas mirtingiausių gamtos kataklizmų istorijoje. Potvynis nebuvo staigus, jis truko mėnesius, apsemdamas milijonus hektarų. Tai buvo ne tik natūrali, bet ir ekologinė katastrofa, nes dalis jos padarinių kilo dėl perdėtos melioracijos, iškirstų miškų, neatsakingos žemdirbystės. Oficialiais duomenimis, ištikus tragedijai žuvo iki 4 mln. žmonių – dauguma nuo bado, ligų ir potvynių sukeltų nelaimių. Tai didžiausias žmonių aukų skaičius iš visų ekologinių katastrofų istorijoje. Katastrofa lėmė žemės ūkio žlugimą: buvo apsemta 24 mln. ha žemės, žuvo milijonai galvijų, sunaikintos atsargos. Dėl badmečio daugybė žmonių valgė žoles, šaknis, net mirusiųjų kūnus. Išplito ligos – dizenterija, cholera ir kt. Potvyniai išprovokavo vidinius migracijos srautus, žmonių išvarymą iš gimtųjų vietų. Pamokyta skaudžios nelaimės Kinijos vyriausybė ėmėsi griežtų potvynių kontrolės reformų, įskaitant didžiulių užtvankų ir kanalų sistemą.

 

Naftos išsiliejimas Meksikos įlankoje. Užnuodyta jūra

 

2010 m. balandžio 20 d. „Deepwater Horizon“ naftos platformoje, priklausančioje „BP“, įvyko sprogimas, žuvo 11 darbuotojų, o po kelių dienų į Meksikos įlanką pradėjo tekėti nafta. Tai vienas didžiausių išsiliejimų žmonijos istorijoje. Į jūrą išsiliejo apie 4,9 mln. barelių naftos (maždaug 780 mln. litrų). Ji dengė dešimtis tūkstančių kvadratinių kilometrų jūros paviršiaus, pateko į pakrantes, mangroves, pelkes. Žuvo šimtai tūkstančių paukščių, delfinų, jūrinių vėžlių ir kitų rūšių. Nafta sutrikdė žuvų ir planktono veisimosi ciklus, ilgam pažeisdama visą mitybos grandinę. Žvejybos ir turizmo sektorius patyrė milijardinių nuostolių. „BP“ sumokėjo apie 65 mlrd. dolerių kompensacijų, baudų, valymo darbų išlaidų.

 

Amazonės miškų naikinimas. Nuolatinis katastrofos režimas

 

Žemės plaučiais vadinami Amazonės atogrąžų miškai kasmet vis labiau niokojami dėl neteisėtos miškininkystės, ganyklų plėtros, kasybos. Amazonėje gyvena apie 10 % visų pasaulio rūšių, bet dešimtys jų kasmet išnyksta. Nelieka buveinių nei gyvūnams, nei vietos tautoms. Išstumiamos indėnų tautos, nyksta tradicinės žinios. Daugėja konfliktų tarp valstybės, korporacijų ir bendruomenių. Neatsakinga veikla Amazonės miškuose prisideda ir prie klimato kaitos. Amazonės miškai sugeria apie 2 mlrd. tonų CO₂ per metus – jų nykimas reiškia mažesnę anglies absorbciją. Kai kuriose vietose miškas jau išskiria daugiau CO₂, nei sugeria. Dėl klimato kaitos dažnėja gaisrai: 2019 m. Amazonėje per vieną mėnesį užfiksuota daugiau nei 30 tūkst. gaisrų. Vieni jų kilo natūraliai, kiti sukelti sąmoningai.

 

Įdomu

 

  • Po Černobylio katastrofos pasikeitė net gyvūnų elgsena – pastebėta, kad vabzdžiai beveik išnyko, o kai kurios rūšys (pvz., vilkai, briedžiai) sugrįžo stipresnės.
  • Apleista Černobylio avarijos zona – viena iš retų vietų pasaulyje, kur gamta vystosi be žmogaus įtakos, nors radiacija vis dar pavojinga.
  • 2016 m. Černobylyje įrengtas milžiniškas sarkofagas – 36 tūkst. tonų apsauginė konstrukcija, skirta radiacijos iš senojo reaktoriaus nutekėjimui apriboti.
  • MIC dujos neturi kvapo, bet Bopale įvykusios tragedijos metu žmonės pasakojo jautę aštrų česnakų ar degančių aitriųjų paprikų kvapą.
  • 2022 m. duomenimis, Bopale vis dar gyvena tūkstančiai žmonių, kenčiančių nuo antroje ar trečioje kartoje pasireiškusių ekologinės katastrofos padarinių.
  • Likviduojant naftos išsiliejimo katastrofą Meksikos įlankoje, naudotas „Corexit“ chemikalas irgi turėjo kenksmingą poveikį ekosistemai.
 

Autorė Jūratė Survilė