Šunys dažnai tampa tikrais šeimos nariais, tačiau jų elgesio problemos, kurias sunku suvaldyti dėl žinių, laiko ar patirties stokos, gali kelti psichologinį diskomfortą ir nusivylimą. Situaciją dar labiau apsunkina visuomenės spaudimas – tikimasi, kad augintinis bus „patogus“ ir tinkamai besielgiantis. Priešingu atveju dažniausiai kaltinamas ne kas kitas, o šeimininkas.

 

„Sunkus“ šuoBad,Dog,Sitting,On,The,Torn,Pieces,Of,Important,Documents.

 

Elgesio problemos – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių šeimininkai nusprendžia atsisakyti augintinio: jį parduoda, atiduoda, nustoja rūpintis ar net kreipiasi į veterinarus dėl eutanazijos. Prieš dvidešimt metų didžiausio pasmerkimo sulaukdavo agresyvūs šunys. Šiandien tokių atvejų sumažėjo, tačiau vis dažniau fiksuojami elgesio sutrikimai, susiję su baime ir nerimu – drebulys, vengimas, nuolatinis lojimas, urzgimas, puolimas ar kandimas. Pastaruoju metu ypač išryškėjo kitas kraštutinumas – išsiskyrimo nerimas. Šuo nenori likti vienas namuose, niokoja daiktus, tuštinasi ne vietoje, garsiai loja ar inkščia, taip trikdydamas ne tik šeimininkų, bet ir kaimynų ramybę.

 

Tyrimai rodo, kad vaikų, sergančių psichikos ligomis, priežiūra neigiamai veikia tėvų gyvenimo kokybę – dėl nuolatinės priežiūros naštos, sudėtingo planavimo, finansinių iššūkių, apriboto socialinio gyvenimo ir sumažėjusios fizinės bei emocinės gerovės. Visa šeimos sistema patiria pokyčius. Šunys vis dažniau laikomi visaverčiais šeimos nariais, todėl augintinio elgesio problemos sukelia labai panašius iššūkius. Panašūs rezultatai gauti apklausus šeimininkus, kurie rūpinasi lėtinėmis, nepagydomomis ligomis sergančiais augintiniais – jie dažnai išgyvena emocinį stresą ir susiduria su kasdienio gyvenimo pokyčiais.

 

Neigiamos patirtys

 

Papildoma priežiūra. Augintinio, turinčio elgesio problemų, priežiūra reikalauja daug daugiau laiko ir pastangų. Tiek namuose, tiek viešose vietose kyla sunkumų – reikia nuolat planuoti, vengti situacijų, kurios gali sukelti augintinio baimę ar agresiją, nuolat išlikti budriems dėl savo, kitų žmonių ir gyvūnų saugumo. Problema dar labiau gilėja, kai šeimininkas neturi finansinių galimybių kreiptis į dresuotoją ar elgesio specialistą. Tuomet situacija ima atrodyti beviltiška – žmogus tarsi tampa savo šuns įkaitu. Neklusnus keturkojis kelia įtampą namuose, apsunkina tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, šuns negalima palikti vieno, neįmanoma su juo lankytis viešose vietose ar priimti svečių namuose. Tai gali lemti socialinę izoliaciją. Jei šeimos nariai nesutaria dėl auklėjimo metodų ar nesilaiko nuoseklumo, kyla konfliktai.

 

Slogios nuotaikos. Psichologinį diskomfortą kelia ne tik sudėtingas augintinio elgesys, bet ir aplinkinių nesupratimas. Šeimininkai dažnai išgyvena neigiamas emocijas:

 
  • Pyktį: „Pavargau stengtis be rezultato.“
  • Nusivylimą: „Kodėl kiti šunys – normalūs, o mano?..“
  • Stresą: „Esu įsitempęs, laukiu, kada jis pratrūks.“
  • Gėdą: „Nustojau bendrauti su kaimynais.“
  • Nerimą ir baimę: „Bijau, kad jis pakenks kitiems, ar kad kas nors jį išgąsdins.“
  • Liūdesį: „Mano šuo niekada nežais su kitais parke.“
  • Kančią: „Skaudu, kad jis kenčia vienas namuose.“
  • Nuovargį: „Gyvenimo ritmas priklauso nuo jo.“
  • Apatiją: „Nebetikiu, kad kažkas pasikeis.“
 

Šios emocijos kartais paveikia ir bendrą požiūrį į augintinius: „Atrodė, kad viską dariau teisingai. Anksčiau turėjau daug gyvūnų, bet tokio – niekada. Nežinau, ar dar kada įsigysiu šunį.“ Daugeliui sunku susitaikyti su tuo, kad turi taikyti drausminimo priemones: „Man gaila, kai atėjus svečiams turiu uždaryti jį kitame kambaryje. Niekas, išskyrus šeimą, nežino, koks jis iš tikrųjų linksmas.“ Visuomenės spaudimas dar labiau apsunkina situaciją: „Tai, kad mano šuo yra reaktyvus, įrodo, kad esu niekam tikęs šeimininkas.“ Baimė dėl ateities taip pat neretai kelia nerimą: „Neįsivaizduoju, kas juo pasirūpins, jei susirgsiu. Jis nieko neprisileidžia.“

 

Įveikos strategijos. Natūralu ieškoti pagalbos ir sprendimų. Daugelis šeimininkų domisi dresūra, bendrauja su kitais, turinčiais panašios patirties, lankosi pas elgsenos specialistus, dalyvauja užsiėmimuose: „Pasirodo, būna ir blogiau. Bet išgirdau sėkmės istorijų, kurios suteikė vilties.“ „Veterinarų ir trenerių pagalba padėjo susitvarkyti su problema arba bent pakeisti mąstymą. Dabar žinau, kad viską darau teisingai. Mano šuo loja, bet tai – jo dalis. Mokomės suvaldyti emocijas. Ir jis vis tiek – nuostabiausias.“ Psichologinę pusiausvyrą padeda išlaikyti artimųjų palaikymas, ypač kai dalijamasi priežiūros našta. Taip pat svarbu ugdyti pozityvų mąstymą ir mokytis valdyti stresą: „Primenu sau – nereikia rūpintis tuo, ką galvoja kiti. Aš darau, ką galiu, ir tai yra svarbiausia.“

 

Palaikymo ir supratimo stoka. Daugelis šeimininkų nežino, kur kreiptis pagalbos, susiduria su prieštaringa informacija, mitais ir neigiama visuomenės reakcija. Tokie žmonės dažnai jaučiasi nesuprasti, netgi pasmerkti, tarsi nesugebėtų suvaldyti situacijos. Aplinkiniai, net nesusidūrę su tokiomis problemomis, nesuvokia, kiek tai kainuoja nervų, pastangų ir pinigų. Kita problema – nepageidaujami patarėjai, kurie veržiasi mokyti, kritikuoti ar moralizuoti. Reaktyviam ar bailiam gyvūnui dažnai reikia daugiau erdvės, bet kritinėse situacijose jis spaudžiamas į kampą. Praeiviai kalba garsiai, mojuoja rankomis, taip dar labiau trikdydami augintinį. Atstūmimas kartais pasireiškia skaudžiais komentarais: „Tai tik šuo. Kam tiek vargo? Atiduok į prieglaudą ir nusipirk kitą.“ Kartais tokių vertinimų sulaukiama net iš tų, iš kurių tikimasi palaikymo – nekompetentingų veterinarų, dresuotojų, šeimos narių ar draugų, jau nekalbant apie nepažįstamus praeivius.

 

Kaip nepalūžti ir išsaugoti šunį?

 

Priimti situaciją. Svarbu pripažinti, kad sudėtingas šuns elgesys iš esmės keičia įprastą gyvenimo ritmą ir reikalauja prisitaikymo. Natūralu jausti įvairias – kartais prieštaringas – emocijas: meilę, prisirišimą, bet kartu ir liūdesį, pyktį, kaltę, gėdą ar bejėgiškumą. Svarbiausia – nekaltinti nei savęs, nei augintinio, o ieškoti konstruktyvių sprendimų ir neprarasti vilties.

 

Ieškoti bendruomenės palaikymo. Internete apstu forumų, kuriuose diskutuoja žmonės, susiduriantys su panašiomis problemomis. Kito žmogaus patirtis gali padėti kitaip pažvelgti į savąją situaciją. Labai vertingas yra nuoširdus supratimas tų, kurie žino, kaip sunku auginti reaktyvų, bailų ar probleminį šunį. Be to, tokiose bendruomenėse galima gauti rekomendacijų dėl specialistų, literatūros ar pasiteisinusių auklėjimo metodų.

 

Atskirti nepatikimą informaciją. Internete gausu patarimų, tačiau ne visi jie naudingi ar moksliškai pagrįsti – kai kurie netgi gali pakenkti, sustiprinti problemą ar sukelti naujų. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl universalūs sprendimai dažnai neveikia. Būtina atsižvelgti į visą šuns gyvenimo istoriją, elgesio dinamiką, dirgiklius ir šeimininkų reakcijas.

 

Kreiptis profesionalios pagalbos. Kuo anksčiau pradedamas koreguoti elgesys, tuo geresni rezultatai. Tačiau verta rinktis tik tuos specialistus, kurie naudoja humaniškus, mokslu pagrįstus metodus. Kalbantis su dresuotoju ar elgsenos specialistu svarbu aiškiai apibrėžti problemą ir aplinkybes, kuriose ji pasireiškia. Svarbu suprasti – joks specialistas neištaisys šuns vienas. Visų pirma dirbama su šeimininku, kuris, padedamas profesionalo, pats mokosi augintinį suprasti ir ugdyti.

 

Kalbėtis su šeima. Elgesio problemos vargina ne tik šuns šeimininką, bet ir visus šeimos narius. Su laiku ateina nuovargis, frustracija. Reikia ieškoti pusiausvyros tarp laiko, leidžiamo su šunimi, ir laiko be jo. Vis dėlto svarbiausia – vieningas požiūris. Visi šeimos nariai turi laikytis tų pačių elgesio keitimo taisyklių, būti nuoseklūs ir siekti bendro tikslo. Komandinis darbas – būtina sąlyga sėkmei.

 

Pasirūpinti savimi. Ramus šeimininkas – ramesnis šuo. Norint tinkamai rūpintis augintiniu, pirmiausia reikia rūpintis savimi. Jei kaupiasi stresas, kaltė, mažėja savivertė – verta kreiptis į psichologą. Deja, ne visi specialistai supranta žmogaus ir gyvūno ryšio gilumą, todėl gali būti sunku rasti tinkamą pagalbą. Kartais užtenka tiesiog atrasti laiko veikloms, kurios su šunimi nesusijusios – hobiams, draugams, poilsiui. Savipagalba taip pat svarbi.

 

Įvertinti galimybes. Norint ilgainiui susitaikyti su šuns elgesio ypatumais ir jų sukeltais rūpesčiais, verta sąžiningai peržiūrėti, ar gyvūnas atitinka šeimos gyvenimo būdą. Svarbu įvertinti gyvenimo sąlygas, savo užimtumą, sveikatą, vaikų skaičių. Dauguma šunų nenusipelno eutanazijos vien dėl elgesio problemų – nebent ekspertai nustato rimtas, nekoreguojamas agresijos apraiškas. Jei šeima nepajėgia susidoroti, humaniškesnis sprendimas – ieškoti gyvūnui naujų, patirtį turinčių šeimininkų, galinčių suteikti tinkamą priežiūrą ir aplinką.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė