Skaičiuojama, kad Žemėje egzistuoja daugiau nei milijonas vabzdžių rūšių. Nors skamba neįtikimai, tačiau šie mažučiai gyvūnijos pasaulio atstovai mums turi daugiau įtakos, nei galėtume pagalvoti. Dėl nesibaigiančių mokslinių tyrimų sužinome vis daugiau informacijos apie tai, kaip jie pakeitė ir toliau keičia mūsų gyvenimą, įkvepia kurti, projektuoti, statyti. Kuo ypatingi mus supantys vabzdžiai?

 
Į žmones panašios VAISINĖS MUSELĖS Isolated,Insects,,Butterfly,And,Caterpillars.,Beetle,Garden,,Funny,Decorative,Butterflies.

 

Iki XIX a. pabaigos jūrų kiaulytės ir žiurkės buvo mokslininkus dominę laboratoriniai gyvūnai. 1900-ųjų pradžioje amerikiečių genetikas Williamas E Castle’as suprato, kad vaisines muses (Drosophila melanogaster) lengviau ištirti, nes jos veisiasi daug greičiau nei jūrų kiaulytės ar pelės. Jas taip pat buvo patogu ir pigu išlaikyti, nes reikėjo tik kambario temperatūros išgyventi ir cukraus, mielių ar bananų misti. Vaisinės muselės turi trumpesnį gyvenimo ciklą nei didesni organizmai. Patelė per dieną gali padėti iki 100 kiaušinėlių, o iš jų per 10–12 dienų išsirita subrendusios musės. Šių muselių genomo paprastumas stebina: turi tik keturias chromosomų poras, palyginti su 23 žmonių chromosomų poromis. Maža to, patinus ir pateles lengva atskirti. Mokslininkai į tyrimus vaisines museles įtraukė, kad suprastų pagrindinius biologinius procesus, pvz., ląstelių dalijimąsi, taip pat įvairias genetikos koncepcijas, pvz., kaip tam tikri bruožai perduodami iš kartos į kartą. Thomas Huntas Morganas – vienas iš vaisinių muselių tyrėjų, 1933 m. apdovanotas Nobelio fiziologijos ir medicinos premija už atradimus apie chromosomų vaidmenį paveldimumui. Vaisinių muselių tyrimai nuo pat pradžių stebino mokslininkus, dar prieš pradėdami darbus jie nė nenutuokė, kad vaisinių muselių genai panašūs į žmonių. Tai ypač svarbu tiriant žmonių ligas, tokias kaip vėžys, cukrinis diabetas, Alzheimeris ir daugelis kitų. Anot mokslininkų, supratus šių muselių genetiką ir tai, kaip veikia jų smegenys, galima ne tik lengviau suprasti gamtos pasaulį, bet ir mus pačius, įskaitant tai, kaip genai „įjungiami“ ir „išjungiami“, kaip specifinių genų keitimas veikia ląstelių funkciją, kaip riebalai siunčia signalus į smegenis ir daug daugiau.

 

Nuo žmogaus priklausomi ŠILKVERPIAI

 

Pagal legendą, daugiau nei prieš 5000 metų Kinijos imperatorienei Leizu į garuojantį arbatos puodelį įkrito šilkverpių (Bombycidae) kandžių kokonas. Moteris jį atsargiai ištraukė ir pradėjo aplink pirštą vynioti šilko siūlą. Netrukus pajuto šilumą, o pasibaigus siūlui pamatė lervutę. Akimirksniu suprato, kad ši vikšro lerva yra šilko gamintoja. Nors kinai saugojo visą įmanomą informaciją apie šilką ir jo gavimą, pasakojama, kad apie 550 m. krikščionių vienuoliai nelegaliai iš Kinijos išgabeno tuščiavidurėje lazdoje paslėptų šilkverpių ir pardavė paslaptį Rytų romėnams. Nenuostabu, kodėl kinai taip saugojo šiuos vabzdžius. Jų gaminamas šilkas toks vertingas, kad buvo pagrindinė Šilko kelio, senovinio prekybos kelių tinklo, kuris pakeitė tautų ekonomiką, dalis. Šis pluoštas vertinamas dėl biologinio suderinamumo, stiprumo, elastingumo, lengvumo ir laidumo orui, taip pat už lygią tekstūrą ir blizgesį. Šios savybės ypač traukia inžinierius, norinčius sukurti sintetinių šio pluošto imitacijų, kad patobulintų audinių inžineriją, vaistų tiekimo sistemas, chirurginius siūlus, biologiškai skaidžias pakuotes ir biojutiklius. Šilkas taip pat skverbiasi į meno sritis ir mados industriją. Visgi šilkas yra žmonijos godumo atspindys, nes šį pluoštą gaminančios lervos visiškai priklausomos nuo žmonių. XX a. 6-ajame dešimtmetyje pradėti tyrimai su šilkverpiais nemaloniai nustebino mokslininkus. Pasirodo, šilkverpių uoslės funkcijos visiškai sutrikusios dėl kelių tūkstančių metų trunkančio jų veisimo nelaisvėje. Tai įrodyta, kai jų atsakas į kvapo stimuliavimą buvo lyginamas su giminingų laukinių rūšių šilkverpių atsakais. Morfologinė analizė atskleidė, kad nuo žmonių priklausomų šilkverpių patelių antenose esančių receptorių skaičius yra daug mažesnis, palyginti su laukinių šilkverpių.

 

Raudoną spalvą pasauliui dovanoję KOŠENILIAI

 

Košenilis – parazitas, kilęs iš atogrąžų ir subatogrąžių Pietų Amerikoje. Gyvena ant kaktusų, minta augalų drėgme ir maistinėmis medžiagomis. Aptinkami ant dygliuotųjų kaktusų pagalvėlių, surenkami nuvalius juos nuo augalų ir išdžiovinus. Ypatingi tuo, kad gamina karmino rūgštį, kuri atgraso nuo kitų vabzdžių plėšrūnų. Karmino rūgštis paprastai siekia 17–24 % džiovintų vabzdžių svorio. Sumaišius ją su aliuminio arba kalcio druskomis susidaro karmino dažai, dar žinomi kaip košenilis. Tobulos raudonos spalvos šaltinį tūkstantmečius kruopščiai augino actekai ir majai, kol ispanų konkistadorai pigmentą tonomis pradėjo eksportuoti į Europą. Žmonės buvo sužavėti jo sodriu atspalviu. Košenilio dažai plačiai naudoti ikikolumbinėje epochoje, jais dažyta apeiginė tekstilė ir valdovų vilkėti rūbai. Šie dažai geriausiai jungiasi su gyvūniniais, o ne su augaliniais pluoštais ir veiksmingiausi nudažo alpakų ir kitų kupranugarių, triušių kailius, plunksnas bei vilną. Žinoma, buvo naudojami ir medvilnei bei augaliniams audiniams dažyti. Ankstyvųjų audinių pavyzdžių išlikę itin sausose Peru vietose. Karmino dažai Amerikoje naudoti audiniams dažyti ir XVI a. kolonijiniu laikotarpiu tapo svarbia eksporto preke. XIX a. pabaigoje, išradus sintetinius pigmentus ir dažus, tokius kaip alizarinas, natūralių dažų naudojimas palaipsniui mažėjo. Dabar karminas daugiausia naudojamas kaip maisto ir lūpų dažų dažiklis. Nuogąstavimai dėl dirbtinių maisto priedų saugumo vėl sugrąžino košenilio dažų populiarumą, o dėl padidėjusios paklausos vabzdžių auginimas tapo pelningas.

 

Nepakeičiamosios BITĖS

 

120 mln. metų siekianti bičių istorija pakeitė žmonijos gyvenimą. Bitės išskiria vašką, iš kurio kuria architektūrinį stebuklą – lengvą, tačiau labai patvarų korį; renka nektarą iš gėlių ir jį paverčia ypatingo saldumo medumi. Iš bičių vaško gaminamos žvakės, kosmetika, vaistai ir klijai. Kai kurie didžiausi pasaulio meno kūriniai pagaminti naudojant bičių vašką. Manoma, kad įprastos mitybos papildymas medumi protėviams galėjo suteikti pranašumo ir energijos. Bitės atlieka svarbų vaidmenį apdulkindamos žydinčius augalus ir yra pagrindinės apdulkintojos daugelyje ekosistemų, kuriose yra žydinčių augalų. Apskaičiuota, kad trečdalis žmonių aprūpinimo maistu priklauso nuo vabzdžių, paukščių ir šikšnosparnių apdulkinimo, o didžiąją dalį apdulkina laukinės ir naminės bitės.

 

LAKINIAI VABZDŽIAI – universalių priemonių kūrėjai

 

Šelakas istoriškai naudotas beveik viskam padengti. Vienintelė komercinė gyvūninė derva yra vabzdžių produktas, kurį galima naudoti visur. Šelaką gamina nedideli Kerria lacca rūšies vabzdžiai, kilę iš Azijos. Skaičiuojama, kad šių lakinių vabzdžių auginimu užsiima milijonai žmonių, daugiausia Indijoje, kurioje per metus pagaminama apie 20 tūkst. metrinių tonų žaliavinio lako. Tai universalus produktas, naudojamas įvairiose srityse bei padedantis atsigauti skurdžių kalnų kaimų ekonomikai. Vabzdžių patelės apkrečia figmedžių šakas ir padengia jas išskyromis, kurios sukietėja į skydą. Pusei kilogramo lako pagaminti reikia 17–90 tūkst. vabzdžių. Dervos sumalamos, kad atsilaisvintų lako granulės, kurios vėliau susmulkinamos ir virinamos vandenyje. Plaukiojantis lakas nugriebiamas, išdžiovinamas ir dedamas į maišus, pakabintus virš ugnies. Kaitinant maišai susisuka ir išsilydęs lakas nuvarva. Prieš kietėjimą lakas ištempiamas kaip irisas. Sukietėjęs suskaidomas į gabalus ir parduodamas. Šelako dedama į nitrolakus, kad dangos labiau blizgėtų, geriau sukibtų su paviršiumi, būtų elastingos, į glajus (maisto priedas E 904) saldainiams, vaistų tabletėms ir piliulėms glazūruoti.

 

Autorius Monika Budnikienė