Rašytojos Šarlotės Brontės gyvenimas – viena didelė tragedija. Vaikystėje praradusi mamą, brolį ir seseris buvo daugiau nei sugniuždyta. Šaltame tamsiame kambaryje, kuriame kažkada aidėjo brolio ir seserų juokas, gimė pirmieji jos kūriniai. Tiesa, 1800-aisiais rašančios moterys buvo nesuprastos, todėl pasirinkusi slapyvardį Currer Bell sukūrė ją visame pasaulyje išgarsinusius romanus.

 

Išgyventa motinos mirtisCharlotte,Bronte,English,Novelist,And,Poet

 

Šarlotė gimė 1816 m. balandžio 21 d. mažame Jorkšyro grafystės miestelyje Torntone. Gyveno įdomiai, netrūko nei juoko, nei skaudžių akimirkų. Tiesa, su skausmu mergaitė susipažino anksti – sulaukus penkerių mirė mama Marija Branwell. Ši buvo klestinčio arbatos pirklio ir bakalėjos parduotuvės pardavėjo dukra, užaugo Penzanse, Kornvalyje. 1812 m. ištekėjo už Patriko Brontės ir per septynerius metus pagimdė šešis vaikus – Mariją (1813 m.), Elžbietą (1815 m.), Šarlotę (1816 m.), Patriką (1817 m.), Emilę (1818 m.) ir Aną (1820 m.). Galiausiai mirė nuo vėžio sulaukusi 38-erių. Šarlotės tėvas buvo garbingo Airijos ūkininko sūnus. Būdamas vyriausias sūnus daugiavaikėje šeimoje, Patrikas galėjo toliau tvarkyti ūkį, kurį turėjo paveldėti. Tačiau jis tapo mokyklos mokytoju ir, patraukęs vietos mecenato dėmesį, įgijo išsilavinimą. 1802 m. priimtas į Kembridžo Šv. Džono koledžą, kurį 1806 m. baigė ir buvo įšventintas į dvasininkus. 1807 m. dirbdamas Anglijos bažnyčioje ne tik rašė pamokslus, kuriuos reguliariai sakydavo, bet ir nedideles poemas. 1811 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą. Tokius jo gyvenimo siekius, ambicijas ir talentą rašyti paveldėjo dukra Šarlotė. Nors motinos netektis pakeitė visų šešių vaikų gyvenimus, tačiau jaunesnieji – Šarlotė, Patrikas, Emilė ir Ana, į mirtį taip skaudžiai nereagavo. Šarlotė buvo nepaprastai pastabus vaikas, turintis gerą atmintį, tačiau mažai prisiminė motiną. Kai jau suaugusi perskaitė mamos rašytus laiškus tėvui, 1850 m. vasario 16 d. parašė draugui: „Norėčiau, kad ji būtų gyvenusi ir kad aš ją pažinočiau.“

 

Skaudūs likimo posūkiai

 

Susirgus mamai iš Penzanso atvyko jos sesuo Elžbieta Branwell laikinai prižiūrėti šeimą ir, kadangi Patriko bandymai iš naujo susituokti po žmonos mirties buvo nesėkmingi, ji liko iki savo mirties 1842 m. Teta dažnai vadinta niūria ir nelanksčia metodiste, tačiau artima Šarlotės draugė Ellen Nussey 1871 m. atsiminimuose ją apibūdino kaip gyvą ir protingą bei gebančią be baimės ginčytis su svainiu. Atrodo, didžiausią įtaką darė Anai, kuri dar buvo kūdikis, kai teta atvyko į jų šeimą, nei vyresniems vaikams, turėjusiems didelę laisvę rinktis veiklą. Dažnai palikti vieni vaikai žaisdavo plačiose pelkėse, kurios supo jų klebonijos namus, jie taip pat aistringai skaitė ir įsitraukė į vaizduotės kupiną žaidimą, kuris greitai peraugo į literatūrinį išradingumą. Vyriausioji Šarlotės sesuo Marija turėjo ypač didelę įtaką kūrybiniam brolio ir seserų vystymuisi. Neįprastai ryški ir subrendusi devynmetė Marija po motinos mirties tapo tėvo palydove, skaitė jam ir broliui bei seserims. Ji taip pat režisavo mažas dramas, per kurias vaikai anksti ugdė įgūdžius kalbėti įsivaizduojamų personažų balsais. Globojama tėvo ir skatinama Marijos, Šarlotė, kaip ir jos jaunesnįjį brolį bei seseris, nuo ankstyvų dienų patraukė literatūrinis gyvenimas.

 

1824 m. tėvas išsiuntė merginas į dvasininkų dukterų mokyklą Cowan Bridge. Šarlotė nemėgo mokyklos ir vėliau pareiškė, kad tai paveikė jos sveikatą. Maistą patiekdavo blogai paruoštą, dažnai antisanitarinėmis sąlygomis, todėl tuberkuliozės protrūkiai mažino studentų gretas, kai kurie jų net mirė. Marija taip pat neišvengė ligos. Tėvas apie vyriausios dukters būklę informuotas tik 1825 m. vasarį, praėjus dviem mėnesiams po to, kai Marija pajuto simptomus. Pamatęs dukrą iškart pasiėmė iš mokyklos, tačiau gegužės pradžioje ji mirė namuose. Netrukus po to tuberkuliozės simptomai pasireiškė Elžbietai. Kai visa mokykla gydytojo nurodymu buvo laikinai iškelta į kitą vietą prie jūros, Elžbietą parsivežė namo. Praėjus dviem savaitėms po grįžimo mergina taip pat mirė. Po šios tragedijos tėvas kitus penkerius metus likusias seseris ir brolį mokė namuose, kartu žaidė žaidimus, rašė ir pasakojo vieni kitiems romantiškas istorijas. Elžbietos ir Marijos netektis itin paveikė Šarlotę ir tai tikriausiai padėjo susiformuoti jos asmenybei. Staiga tapus vyriausiu vaiku be motinos šeimoje, jai teko prisiimti atsakomybę už brolį ir seseris, o tai dažnai nesutapo su jos maištinga siela ir ambicijomis.

 

Gyvenimo prasmės paieškos

 

1831 m. Šarlotė tęsė mokslus internatinėje Roe Head mokykloje Mirfilde. Jos antgamtiniai pasakojimai darėsi vis tikroviškesni, keitėsi rašymo stilius. Galiausiai 1835 m. grįžo į Roe Head kaip mokytoja, kad galėtų aprūpinti savo šeimą. Nelaiminga ir vieniša internatinės mokyklos mokytoja savo sielvartą išliejo poezijoje ir parašė melancholiškų eilėraščių seriją. Dėl prastos sveikatos jai teko atsisakyti mokytojos darbo ir jau po metų tapo pirmąją iš daugelio Jorkšyro šeimų guvernante – karjeros ji siekė iki 1841 m. Darbas buvo nelengvas, nepaklusnus vaikas kartą metė Bibliją į nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo Šarlotę. Šis įvykis galėjo būti įkvėpimas „Džeinės Eir“ skyriaus pradžiai, kurioje Johnas Ridas meta knygą į jaunąją Džeinę. Šarlotei nepatiko guvernantės darbas, nes darbdaviai su ja elgėsi kaip su verge, nuolat žemino.

 

Pasiūlymai tekėti ir meilė be atsako

 

Šarlotės gyvenime buvo ne vienas vyras, troškęs užkariauti jos širdį, tačiau šansų nebuvo suteikta. Ji atmetė geros draugės Ellen brolio Henrio pasiūlymą tekėti. Po kelių mėnesių atmetė dar vieną dvasininko pasiūlymą. Ji išreiškė tvirtą valią ir neieškojo visuomenės patvirtinimo, nesiekė įgyvendinti aplinkinių lūkesčių. 1842 m. kartu su seserimis nusprendė atidaryti mokyklą, kurią sutiko finansuoti teta. Matydama, kad trūksta įgūdžių, Šarlotė ir Emilė išvyko į Briuselį tobulinti vokiečių ir prancūzų kalbos žinias. Ši kelionė buvo gyvybiškai svarbi Šarlotei. Jos akademinius gabumus iškart pastebėjo mokyklos direktorius Konstantinas Hedžeris. Netruks jie tapo artimi draugai, abu buvo sužavėti vienas kito intelektu. Tačiau keistai draugiškas ryšys patraukė Konstantino žmonos dėmesį, kuri pavydėjo jų draugystės. 1844 m. Šarlotė grįžo namo. Jausdamasi vieniša parašė kelis laiškus Konstantinui siūlydama draugišką meilę. Dėl žmonos pavydo Konstantinas jai pasakė, kad laiškai netinkami ir gali būti klaidingai interpretuojami kaip meilės prisipažinimai, todėl pasiūlė jai rašyti tik du kartus per metus. Atstumta Šarlotė nepalūžo, suvaldė emocijas ir galiausiai nuslopino susižavėjimą Konstantinu.

 

Dar vienas smūgis moters laukė 1848 m., kai rugsėjį brolis, piktnaudžiavęs alkoholiu ir opiumu, nusižudė. Tų pačių metų gruodį mirė sesuo Emilė, su kuria, be abejo, buvo artimiausia. Dar po metų, gegužę, sekė Anos mirtis. Šarlotė liko vienintelis vaikas.

 

1851 m. sulaukė dar vieno siūlymo tekėti, tačiau vėl atsisakė. Po trejų metų pagaliau ištekėjo už ketvirto kandidato į jos širdį – Artūro Bello Nichollso, jos tėvo padėjėjo. Nors sutiko tekėti, tačiau ne tik ji, bet ir tėvas netroško šios sąjungos iš dalies dėl prastos vyro finansinės padėties. Šarlotė pastojo netrukus po vestuvių, tačiau jos sveikata greitai pablogėjo, ją nuolat pykino, moteris vis alpo, kol likus trims savaitėms iki 39-ojo gimtadienio mirė. Nors mirties liudijime nurodyta, kad jos gyvybę pasiglemžė tuberkuliozė, tačiau biografai teigia, kad ji mirė nuo dehidratacijos ir netinkamos mitybos.

 

Autorius Monika Budnikienė