Esame socialios būtybės, todėl būtini santykiai su žmonėmis. Tačiau nuoširdžiai puoselėdami ryšius su kitais pamirštame, kad svarbiausias žmogus esame patys sau. Kaip pažinti save ir ugdyti bei puoselėti vidinį pasaulį?

 

Pabūti su savimiConcept,Of,Mental,Health,,Spiritual,Recovery,,Self-care,And,Inner,World

 

Kalifornijos universiteto tyrėjai nustatė, kad žmogus pats su savimi praleidžia nuo 7 iki 20 min. per dieną. Kaip tai įmanoma? Kaip rodo Didžiojoje Britanijoje atliktos apklausos, net 97 % žmonių nuspaudę žadintuvo mygtuką telefone, šio prietaiso nepaleidžia iš akiračio arba jį pakeičia kitu: pusryčiaujant skaitomos naujienos arba įjungiamas televizorius, automobilyje groja muzika ar skamba audioknygos, darbe esame apsupti kolegų, namuose – šeimos narių, ruošiant maistą fone paleistas serialas, prieš miegą žiūrime trumpus vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose ir pan. Paroje nerandame laiko pabūti tik su savimi, o dažnam laikas tyloje ir vienumoje asocijuojasi su vienatve, liūdesiu, veiklos neturėjimu. Tačiau gebėjimas pabūti su savimi itin reikalingas – tik akistatoje su savimi galime pažinti tikrąjį save, pastebėti teigiamus ir neigiamus bruožus, analizuoti veiksmus, planuoti ir kurti, atlikti minčių higieną, semtis įkvėpimo.

 

Buvimui su savimi nereikia ypatingo prisiruošimo, reikia tik į šalį padėti visus dirgiklius ir pabūti kelias minutes su mintimis bei jausmais.

 

Išgirsti save

 

Nuo mažų dienų esame mokomi klausyti kitų. Iš pradžių vaikai turi klausyti tėvų, kurie supažindina su pasauliu ir įvairiomis taisyklėmis: ką ir kaip valgyti, kaip kalbėti, elgtis su kitais žmonėmis ir t. t. Mokyklinukai jau klauso ir mokytojų, kurie suteikia įvairiausios informacijos, kartu su tėvais diegia taisykles, kurių laikantis galime funkcionuoti visuomenėje. Veikia ir popamokinio ugdymo vadovų, draugų nuomonė bei įtaka. Iki pilnametystės esame lipdomi pagal gana panašų kurpalių – tvarkingai elgtis, gerai mokytis, įstoti į universitetą, baigus susirasti darbą, sukurti šeimą. Taip auginti žmonės gyvena tarsi autopilotu – net nesusimąstydami kartoja tą gyvenimo būdo modelį, kuris priimtinas daugumai. Tačiau ar tikrai kiekvienam jis tinkamas pagal gebėjimus, polėkį, talentus, vidinį pajautimą?

 

Gyvename tik kartą, todėl svarbu pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuri priimtinas mums – ne tėvams, giminaičiams, dėstytojams ar didžiajai visuomenės daliai. Reikia įsiklausyti į save ir išgirsti ko aš noriu: galbūt po mokyklos nepulti stačia galva į studijas, bet savanoriauti; gal neimti paskolos nuosavam būstui, bet su kemperiu keliauti po pasaulį; gal nekurti šeimos, bet steigti verslą; gal dirbti iš namų, o ne kolektyve ir t. t. Be galo svarbu rinktis tą gyvenimo kelią, kuris yra mūsų pačių, o ne primestas visuotinių normų. Kitaip vidinis konfliktas su savimi – užprogramuotas.

 

Nebijoti klysti

 

Dažnai nuo vidinio tobulėjimo ir individualaus gyvenimo scenarijaus sulaiko baimė klysti. Ją įprastai išsiugdome vaikystėje, kai kiekviena klaida lemia tėvų nusivylimą ar prastesnį įvertinimą mokykloje. Klaidų baimė lemia tai, kad renkamės saugų variantą, siekiame vidutinio užtikrinto rezultato, o ne aukštumų. Verta įsidėmėti, kad nė vienas mokslo išradimas nebuvo padarytas renkantis saugiausią kelią ir nė vienas verslas nesukurtas nerizikuojant. Retai pavyksta pasiekti kažko įspūdingo, jei einame kitų pramintu, gerai žinomu keliu. Viskas puiku, jei toks pasirinkimas tenkina, tačiau siekiant vidinio augimo, asmeninio tobulėjimo, reikia drąsos veikti, atrasti ir išbandyti naujų dalykų, gyventi ne pagal kitų žmonių scenarijų. Žinoma, kritikos, nusistebėjimo ar net piršto sukiojimo prie smilkinio galime neišvengti net iš artimiausių žmonių, tačiau tai nereiškia, kad pasirinkome blogai. Kaip sakė vienas iškiliausių airių dramaturgų, Nobelio literatūros premijos laureatas George’as Bernardas Shaw, „gyvenimas, praleistas darant klaidas yra ne tik garbingas, bet ir daug naudingesnis už gyvenimą, praleistą nieko nedarant“.

 

Mokytis iš nesėkmių

 

Natūraliai į klaidas reaguojame kaip nesėkmes – apgailestaujame, graužiamės, prarandame motyvaciją. Saviugdos specialistai ragina keisti požiūrį į nesėkmes ir kiekvieną jų priimti kaip pamoką. Pasak jų, kai kažkas nepasiseka, gauname vertingų įžvalgų. Suprantame, kad sėkmė niekada nebūna garantuota; išmokstame priimti permainas ir prie jų prisitaikyti; nesėkmės praplečia akiratį, padeda suprasti, kad ne kiekviena idėja verta būti realizuota. Mūsų užduotis yra neprarasti motyvacijos ir suvokti, kad nesėkmė – tai dar ne pabaiga, ji neišvengiama sėkmės proceso dalis.

 

Patyrę nesėkmę turėtume ne pulti į neviltį, bet skirti laiko savirefleksijai: kodėl nepavyko; ką padariau ne taip; ką galėčiau patobulinti ir pan. Kitą kartą pavyks viską padaryti efektyviau, nes jau žinosime, kur reikia pasitempti. O dabar padarėme taip, kaip padarėme, turėdami konkrečios patirties, galimybių ir žinių. Svarbiausia – neleisti, kad nesėkmės sugniuždytų, bet panaudoti jas vidiniam augimui, kaip vertingų žinių šaltinį.

 

Išjausti emocijas

 

Vaikų raidos specialistai ir psichologai pabrėžia, jog nuo mažens svarbu mokyti mažylius atpažinti ir reikšti emocijas, taip pat kad nėra blogų emocijų, nes visos jos turi priežastį ir paskirtį. Deja, suaugę žmonės neretai jaučia negalintys parodyti tikrųjų emocijų, nes juos riboja vaidmuo šeimoje ar profesinėje srityje, taip pat lytis (vis dar sunkiai sekasi atsikratyti stereotipo, kad vyrai neverkia). Leisti sau išjausti emocijas be galo svarbu tiek vidiniam augimui, tiek psichoemocinei ir net fizinei sveikatai, nes užspaustos emocijos gali virsti įvairiais negalimais, įskaitant širdies bei kraujagyslių sutrikimais, net vėžiu.

 

Kaip emocijos susijusios su vidiniu augimu? Visų pirma, susikuriame vadinamąjį bloką, kuris riboja ne tik emocijas, bet ir veiksmus – pasąmoningai vengiame situacijų, kurios galėtų sukelti tuos jausmus, kurių neleidžiame jausti. Pavyzdžiui, jei išdavė partneris, galime neleisti sau mylėti ir pasitikėti, nes bijome vėl tą patį patirti. Visų antra, kai neleidžiame sau jausti tam tikrų emocijų, jas ignoruojame ir kituose žmonėse – mažėja empatiniai gebėjimai.

 

Leiskime sau išjausti, liūdėti, verkti, taip pat nuoširdžiai džiaugtis nestabdant savęs prietarais „ryte juoksiesi, vakare verksi“ ir nebijant kažkam sukelti pavydo.

 

Atleisti sau

 

Kai kažkas nuoširdžiai atsiprašo, dažniausiai atleidžiame, susitaikome, pamirštame skriaudą. Tačiau kai kalba pasisuka apie atleidimą sau, daugelis to nesugebame. Neatleidžiame sau ir rimtų nuodėmių, tokių kaip priklausomybės, negražus elgesys su artimaisiais, ir smulkmenų – vėlavimo, nuodėmingo maisto, po gimdymo pakitusios figūros ir t. t. Moksliniai tyrimai rodo, kad kaltė ir saviplaka būdingesni moterims, nes jos emocionalesnės ir mažiau atsparios visuomenės spaudimui. Visgi atleisti ir susitaikyti su savimi sunku abiejų lyčių atstovams. Kai sau neatleidžiame, kaltė ir grįžimas prisiminimais į „nusikaltimo“ akimirką sukelia stresą, nerimą, netgi gali išprovokuoti panikos atakas. Kaip santykiuose su kitais žmonėmis – be atleidimo ir susitaikymo negalime toliau jų puoselėti, taip ir santykiuose su vidiniu „aš“ – negalime darniai sutarti su savimi, gilintis į save, susitelkti augimui, nes tarsi užstringame viename taške.

 

Atleidimo sau momentas itin svarbus, nes pašalina įtampą ir išlaisvina. Ypač svarbus pats žodis „atleidžiu“. Ištarkime jį garsiai, sykiu mintyse sugrįždami į veiksmą, už kurį apgailestaujame.

 

Būti sau draugu

 

Taigi, norint geriau pažinti savo vidinį pasaulį, auginti ir puoselėti asmenybę, būtina rasti laiko pabūti tik su savimi ir įsiklausyti į save. Tačiau daugelis to daryti nenori, nes tai, ką girdi pasilikę vieni su savo mintimis, visiškai nepatinka.

 

Dažno mintyse sukasi nerimas, baimė, rūpesčiai, o svarbiausia – kritikos žodžiai sau dėl to, kad per mažai uždirba, per mažai būna su vaikais, yra ne tokie sėkmės lydimi ir gražūs, gal namai neišpuoselėti, gal tėvai neaplankyti… Kai tik išjungiame aplinkos dirgiklius, galvoje įsijungia nesibaigiantis priekaištų įrašas. Tai pakeisti galime mokydamiesi mintimis ir žodžiais su savimi bendrauti kaip su draugu – ar pasakytume geriausiai draugei, kad ji neliekna ar per prasta mama? Ar pavadintume draugą nevykėliu, nes neuždirba atostogoms Maldyvuose? Dažniausiai patys sau esame griežčiausi kritikai, todėl ir nenorime su savimi draugauti. Pamažu šį požiūrį pakeisti padės teigiamų dalykų fiksavimas, kasdienis kelių komplimentų sau pasakymas, padėka ir įvertinimas už nuveiktus net menkus darbus. Kas rytą pagirkime savo atvaizdą veidrodyje, kas vakarą užrašykime dienoraštyje, kas šiandien pavyko, kas kartą padėkokime, kai padarėme kažką gero sau ar kitiems. Juk padėkojame, kai kiti kažką malonaus ar naudingo padaro.

 

Bandyti naujus dalykus

 

Vidiniam tobulėjimui labai svarbu nuolat kažko mokytis. Negana to, naujų dalykų mokymasis lėtina smegenų senėjimą. Mokydamiesi išeiname iš komforto zonos, turime išsisukti iš įvairių situacijų, auginame gebėjimą prisitaikyti, visapusišką lankstumą, su kiekvienu išmoktu dalyku didėja pasitikėjimas savimi, sunkėja žinių bagažas. Be to, tai gali padėti geriau pažinti save. Pavyzdžiui, visuomet atrodė, kad mums tinkamiausia fizinė veikla yra linijiniai ar solo šokiai, tačiau nuėjus į treniruotę paaiškėjo, kad nejaučiame ritmo, įsiminti žingsnių sekos nesiseka, o štai bokso treniruotės tapo puikiu būdu ne tik palaikyti fizinę formą, bet ir išlieti per dieną susikaupusią neigiamą energiją, nerimą.

 

Naujų dalykų bandymas padeda atskleisti vidinius talentus, įkvepia labiau gilintis į kurią nors sritį ar naujai atrastą pomėgį paversti pragyvenimo šaltiniu. Tai puikus būdas ir pabūti su savimi ar kaip tik rasti bendraminčių, plėsti naudingų ryšių ratą. Svarbu ne tik mokytis naujų dalykų, kad veikla teiktų ne tik iššūkių, bet ir malonumą.

 

Saviugdos treneriai rekomenduoja visiems išbandyti jogą, meditaciją, kvėpavimo praktikas, kurios ugdo kūno ir proto koncentraciją, augina sąmoningumą.

 

Rūpintis kūnu

 

Fizinis ir dvasinis kūnai glaudžiai susiję, todėl rūpestis vienu teigiamai veikia ir kitą. Dažnai fizinio kūno nuovargis, įvairūs skausmai bei raumenų spazmai rodo, kad viduje esama problemų – nerimo, streso, užspaustų emocijų, savęs nepriėmimo ar kt. Vidinius negalavimus sudėtinga išnarplioti per trumpą laiką, tačiau situaciją galima pagerinti pasirūpinus fiziniu kūnu.

 

Kasdien stebėkime kūno signalus ir leiskime sau pailsėti nepasiekus lėtinio nuovargio ribos. Geriausias režimas – 8 val. miego, 8 val. poilsio ir 8 val. darbo. Ilsėkimės užsiimdami malonia veikla (filmai, knygos, sportas, laikas su draugais ar kt.), o ne namų ruošos ar sodo priežiūros darbais.

 

Reguliariai atlikime SPA procedūras ir masažus. Tai atpalaiduoja ne tik kūną, bet gali prisidėti ir prie geresnės psichikos sveikatos: pagerinti miegą, sumažinti nerimo, depresijos požymius, streso poveikį bei suteikti gerų emocijų (laimės, malonumo), nes per procedūras išsiskiria hormonų dopamino ir serotonino.

 

Bent du kartus per metus išvykime suplanuotų atostogų, kad pakeistume aplinką. Namuose visada atsiras veiklos ir per atostogas, todėl poilsis nebus kokybiškas nei fiziškai, nei emociškai.

 

Vidiniam tobulėjimui dar padeda

 
  •  Dėkingumo praktika – kas vakarą padėkokime už tai, kad gero nutiko per dieną.
  •  Reguliarus ir pakankamas miegas padeda atkurti vidinius resursus, todėl galime visapusiškai augti.
  •  Buvimas su pozityviais žmonėmis ir teigiamų dalykų fiksavimas.
  •  Informacinė higiena – neigiamų, beprasmių naujienų ribojimas.
  •  Knygų skaitymas.
  •  Tikslų nusistatymas ir jų siekimas.
  •  Sveika, subalansuota mityba.

 

SPECIALISTO KOMENTARAS

 

„WoW University“ dėstytojas, knygų autorius bei gyvenimo būdo mokymų centro „SoulACTION“ įkūrėjas Rimvydas Židžiūnas

 

Pakeisti požiūrį į nesėkmes

 

Jei vartojame žodį „nesėkmė“, vadinasi, į tam tikrą informaciją reaguojame emocionaliai, kaip į nesėkmę – mažėja savivertė, pasitikėjimas savimi, abejojama tuo, ką darome, ir kt. Neigiamos emocijos lemia aukos būseną, kuri nėra efektyvi. Jei žmogus geba mokytis, jis nežino „nesėkmės“, kiekviena gyvenimo situacija jam yra informacijos šaltinis.

 

Pateiksiu paprastą pavyzdį, vaikas mokosi važiuoti dviračiu (arba vaikščioti). Neįmanoma, kad jis bent kartą nepargriūtų, tiesiog atsisėstų ir nuvažiuotų (ar atsistotų ir nueitų). Tačiau tai nėra nesėkmė, tai – informacija. Reiškia, kažką darau ne taip, reikia kažką pakeisti – elgseną, mąstymą, ar išmokti kažką nauja. Žmogus, kuris mokosi, į viską pradeda žiūrėti kaip į informacijos šaltinį, net ir kritikos nebelieka – tik kitų žmonių informacija apie tavo elgesį. Kaip sako mokslininkai, neigiamas rezultatas irgi rezultatas, jis parodo, kad kažkas neveikia.

 

Viskas gyvenime yra pamoka

 

Žmogus yra socialinė, visuomeninė būtybė – mokomės iš kitų. Pagal transakcinę psichologiją, per pirmus 7–10 metų vaikas iš tėvų išmoksta bazinius scenarijus, kuriais vadovaujasi visą gyvenimą. Norint pakeisti tuos scenarijus, išmokti kitokio požiūrio į nesėkmes ir sėkmes, reikia sutikti naujus „tėvus“ – mokytojus, autoritetus, kurie vadovaujasi kitokiais principais, elgesio modeliais bei požiūriu, ir mokytis iš jų. Skaityti knygas, žiūrėti vaizdo įrašus ir perimti jų mąstymą bei praktikas. Vienas pats žmogus negali mokytis, todėl užduotis yra susirasti mokytoją. Antra užduotis sudėtingesnė – turi pats tapti mokiniu. Tai reiškia, kad turi būti imlus, sensityvus, smalsus, o daugeliui vyresnių nei 27 m. žmonių tai sudėtinga, nes jiems atrodo, kad jau viską žino.

 

Tik atradus savyje norą išmokti iš kitų žmonių ir siekti pokyčių (bet koks mokymas keičia mąstymą, požiūrį, vertybes ir kt.), iškart atsiranda mokytojas. Kol viduje žmogus neatrado mokinio, nepripažino, kad kažko nemoka ar nesupranta, net geriausi pasaulio mokytojai jo neišmokys. Taip, jis gali mintinai išmokti teoriją, turėti daug žinių, bet vis tiek gyvens kognityviniame disonanse, nes nesugebės tos informacijos priimti ir pritaikyti. Taigi, pirmiausia atraskime viduje mokinį, o tada aptiksime, kad aplink mus apstu mokytojų.

 

Leisti sau paliūdėti – normalu

 

Mano supratimu, svarbiau žmonėms išmokti ne tik išorinių įgūdžių, kurių moko nuo pat vaikystės, bet ir vidinių: išmokti tvarkytis su liūdesiu, pasimetimu, pykčiu, spręsti vidinius konfliktus, o kartais išbūti liūdesyje, praradimo jausme. Šios vidinės kompetencijos šiais laikais labai svarbios, nes viskas sparčiai keičiasi, o permainos sukelia daug neigiamų emocijų. Kinų patarlė sako: „Jei nori kažko palinkėti priešui, palinkėk jam gyventi permainų laikotarpiu.“ Visi dabar gyvename permainų laikotarpiu, todėl nuolat jaučiame pasimetimą – ir sėkmės, ir nesėkmių lydimi žmonės. Prieš keletą metų itin emocionaliai išgyvenome pandemijos laikotarpį, vėliau karo grėsmę, dabar nežinome, kaip išgyvensime dirbtinio intelekto įsiliejimą į visuomenę. Žmonės nuolat patiria pasimetimą, vidinius konfliktus, ir jei nesugebėsime savyje atrasti vidinių sprendimų – bus sudėtinga.

 

Autorius Laima Samulė