Viduramžiai yra paslaptingiausi laikai žmonijos istorijoje. Jie truko nuo V iki XV amžiaus. Dauguma žmonių kalbėdami apie šiuos laikus, įsivaizduoja purvinus žmones, metančius šiukšles į gatves, daugumos žmonių neraštingumą ir nuolatinius karus. Tačiau, regis, visa tai tėra stereotipai, kuriais reikėtų nustoti tikėti.

 

viduramžiai

10 mitų apie Viduramžius:

 

  • Gatvės būdavo labai purvinos, o žmonės metų metus nesiprausdavo. Norite tikėkite, norite – ne, bet muilas iš tikrųjų buvo išrastas Viduramžiais. Anuomet būdavo daug muilo gamintojų. Žmonės dažnai lankydavosi viešosiose pirtyse, išsidėsčiusiose netoli piligriminių vietų. Aristokratai maudydavosi medinėse voniose, padengtose šilku, o vonios kambariai buvo skirti ne tik praustis, bet ir kalbėtis, gerti vyną, žaisti šachmatais.

 

  • Viduramžiais nebūdavo vaistų. Visiems yra tekę girdėti, kad Viduramžiais žmones gydydavo jiems nuleisdami kraują arba tiesiog melsdamiesi. Ligonius esą gydydavo tik vienuoliai ir maro gydytojai. Tiesa yra ta, kad chirurgines operacijas dažnai atlikdavo barzdaskučiai. Jie taip pat gydydavo išnirusius sąnarius, lūžius, traukdavo dantis, atlikdavo masažus. XIII amžiuje atradus anesteziją, gydytojai pradėjo siūti žaizdas, atlikdavo skrodimus ir ligų epidemijų atvejų skelbdavo karantiną.

 

  • Tik vienuoliai buvo išsilavinę. Dauguma mokyklų steigėsi prie vienuolynų, bet tai nereiškė, kad tik vienuoliai turėjo galimybę studijuoti. Vyskupai, kunigai, diakonai turėjo būti išsilavinę, kad galėtų laikyti mišias. Kilmingi jaunuoliai būdavo siunčiami mokytis į vienuolynus arba tėvai samdydavo jiems mokytojus mokytis namie. XI amžiuje buvo steigiamos mokyklos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, kilmės ir religijos.

 

  • Viduramžiai buvo tamsūs laikai, kai nepadaryta jokių mokslinių atradimų. Anuomet žmonės buvo priklausomi nuo žemės ūkio, todėl išrado žemės ūkio darbus palengvinančius padargus ir kitus įrankius: pasagas, plūgą, jungą, vėjo malūnus. Vėjo malūnai naudoti odai apdirbti. Atsirado aukštakrosnė ir naujų metodų metalui apdoroti. Horizontalių staklių ir verpsčių išradimas leido žmonėms austi didžiulius audeklų rietimus. Tais laikais išrastos ir sagos. Žmonės naudojo mechaninius laikrodžius, stiklą ir veidrodžius. Atsirado pirmieji spausdinimo presai. Sukurtas komposas ir laivo vairas, padėję jūreiviams leistis į tolimas ekspedicijas jūromis.

 

  • Giordano Bruno buvo sudegintas, nes buvo mokslininkas ir įrodė, kad Žemė yra apvali. Iš tikrųjų G. Bruno kartą susipyko su kilmingu venecijiečiu, Giovanni Mocenigo. Įsižeidęs G. Mocenigo parašė skundų valdžiai. Jis tvirtino, kad G. Bruno vienuolius išvadino asilais, kalbėjo, kad Mergelė Marija nebuvo Jėzaus motina, o Jėzus nebuvo stebukladarys. Tada Bruno buvo sulaikytas ir 6 metus praleido kalėjime. Po to jis buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas, bet jam nebuvo pateikta jokių kaltinimų už savo mokslinę veiklą.

 

  • Šarvai ir ginkluotė buvo tokia sunki, kad riterius ant žirgų reikėdavo užkelti, naudojantis virvėmis. Viduramžių švarai svėrė apie 20 kg, o tai reiškia, kad jie yra du kartus lengvesni negu šių dienų gaisrininkų uniforma.

 

  • Riterų turnyrai buvo laisvalaikio pramoga. Turnyrus pradėta rengti V amžiuje, norint pagerinti riterių įgūdžius ir jie buvo laikomi labiau sportu, o ne pramoga. Viduramžių etiketas padarė didelę įtaką tuometiniams karams, todėl būdavo rengiasi riterių sporto turnyrai vietoj kruvinų mūšių karo lauke.

 

  • Žana d‘Ark buvo sudeginta ant laužo, nes buvo apkaltinta raganavimu. Iš tikrųjų Žana d‘Ark buvo sudeginta ant laužo, todėl, kad dėvėjo vyriškus drabužius.

 

  • Prieskoniai būdavo naudojami, norint užmaskuoti pašvinkusios mėsos kvapą. Prieskoniai iš Afrikos ir Azijos buvo populiarūs Viduramžiais. Jie naudoti ne tik maistui gaminti, bet ir vaistams ruošti. Prieskoniai labai vertinti: 0,5 kg muskatų kainavo tiek pat, kiek karvė. Prieskoniai dažnai naudoti vietoj pinigų. Taigi, žmonės, kurie galėjo sau leisti įsigyti šafrano ar kitų prieskonių, tikrai nevalgė pašvinkusios mėsos.

 

  • Populiariausias kankinimo įrankis geležinė mergelė. Tiesa yra ta, kad dėžė, kurioje būdavo uždaromas kalinys, išrasta tik XVIII amžiuje ir nėra įrodymų, kad ji tikrai naudota kankinimui. Gali būti, kad šį mitą sukūrė filmų apie Viduramžius kūrėjai.