Bandymas prisišaukti dvasias žinomas nuo neatmenamų laikų: vieniems tai smagus laiko praleidimas, kitiems – būdas pabendrauti su anapilin išėjusiais artimaisiais, ar tiesiog rasti rūpimus atsakymus. Visgi spiritizmas neretai būna labai pavojingas.

 

Spiritizmo seansas

Spiritistai seanso metu sudaro magiškąją grandinę, t.y. visi sustoja ratu susikibę rankomis. Seansui vadovauja mediumas, kuriam tenka visa atsakomybė už dvasių iškvietimą, bendravimą su jomis ir už jų iškrėstas šunybes. Dvasioms iškviesti naudojamos įvairiausios priemonės: žvakės, adatos, lėlės, nuotraukos, pentagramos, kortos. Dvasių iškvietimus priimta pradėti malda ir geranoriškomis mintimis – taip apsisaugoma nuo kenksmingo apsireiškimo. Dvasios bendravimas priklauso nuo seanso dalyvių , pavyzdžiui, dievobaimingų žmonių draugijoje dvasia kalbės apie Dievą ir tikėjimą. Iškviestos dvasios dažniausiai bendrauja su mediumu, o šis perduoda jų žinutes kitiems spiritistams. Dvasios gali naudotis mediumo balsu, rankomis, net visu kūnu. Kartais jos pasirodo visiems dalyvaujantiems iškvietime, kartais palieka žinutes išraižytas ant stalo arba išrašytas krauju.

Kontaktas su dvasiomis gali būti užmegztas tiesiog ritmiškai beldžiant. Yra žinoma istorija, kuomet vieno namo rūsyje buvo nuolat girdimas stuksenimas. Namo šeimininkai pastebėjo, jog jiems subeldus, iš rūsio pasigirsta bildesys. Taip užsimezgė dvasių ir žmonių bendravimas, o po kurio laiko paaiškėjo, kad tai buvo prieš penkerius metus nužudyto prekybininko dvasia. Apžiūrėjus rūsį, jame buvo rastas vyro skeletas.

 

Spiritizmo pradininkas

Moderniojo spiritizmo pradininku yra laikomas Emanuelis Švedenborgas, gimęs Stokholme, vyskupo šeimoje. Iš pradžių jis domėjosi filologija, filosofija, matematika ir astronomija, kol vienas įvykis neapvertė jo gyvenimo aukštyn kojomis. Emanuelis savo raštuose pasakojo, kad 1745 m. Londone jam apsireiškė Dievas ir pareiškė, jog jam teks pabuvoti ir pragare ir rojuje, pabendrauti su angelais, demonais ir mirusiaisiais. Nuo tos dienos Emanuelis savo gyvenimą paskyrė bendravimui su dvasiomis. Jis mokė apie žmogaus išsivystymą kitame pasaulyje ir sulaukė daugybės pasekėjų – jo mokymu susidomėjo net J. W. Gėtė, F. Šileris, F. Šelingas. Tiesa, pasitaikė tokių, kurie buvo įsitikinę, jog Švedenborgas serga šizofrenija arba turi psichikos sutrikimų.

 

 

Kritikos strėlės

Kritikai turi tvirtą nuomonę apie dvasių iškvietimą: tai visiška apgaulė! Be to, jie nurodo, kad dauguma mediumų buvo demaskuoti kaip apsišaukėliai ir apgavikai. Psichologai įspėja, kad su dvasiomis juokauti negalima, nes spiritizmo seansai gali sukelti haliucinacijas, prievartos bangas, sunkiai suvokiamas mintis, apsėdimą. Bažnyčia taip pat įspėja būti atsargiems. Iškviestos dvasios gali apsigyventi spiritistų namuose arba kūne. Net vaikystėje iškviestos dvasios gali apsigyventi vaiko kūne ir ten tūnoti, kol vieną dieną netikėtai apsireikš. Dvasia niekur nedingsta – jeigu ji neišvaroma, pražudžiusi vieną asmenį, ji keliauja toliau. Be to, bendravimas su dvasiomis formuoja kitokį žmogaus suvokimą apie gyvenimą. Jis gali jaustis pranašesnis už kitus, nustoti bendrauti su savo šeima, tapti atsiskyrėliu. Žmogui gali pasidaryti sunku savarankiškai priimti sprendimus, o iškilus kokiems neaiškumams, gali pulti klausti dvasių patarimo.

 

Kaip atpažinti apsėstą žmogų?

Dvasių arba šėtono apsėstas žmogus gali niekuo nesiskirti nuo aplinkinių. Jį gali kankinti nemiga, galvos skausmai, depresija, persekioti nelaimės, mirtys. Žmogus gali netikėtai pradėti kalbėti nesuprantama kalba, išsiskirti didžiule, prieš tai niekada neturėta ir nepasireiškusia jėga. Apsėstas žmogus gali netikėtai pradėti vemti, drebėti, draskytis, šaukti, jausti nepaaiškinamą baimę bažnyčiai, kunigams ir šventiems dalykams. Tiesa, kartais būna sunku atskirti ar žmogus yra apsėstas, ar tiesiog serga psichine liga. Tokiu atveju padeda gydytojo ir kunigo konsultacija.

 

Egzorcizmo seansas

Mergaitė guli lovoje, pririštomis rankomis ir kojomis. Šalia jos stovi kunigas, vienoje rankoje laiko maldaknygę, kitoje – kryžių, ir meldžia, kad šėtonas paliktų mergaitės kūną. Netikėtai mergaitė pradeda riaumoti, ją apima didžiulė jėga, ji bando išsilaisvinti iš pančių, o galų gale apvemia kunigą. Tai scena iš garsaus kino filmo „Egzorcistas“, kuriame pasakojama apie dvylikametę mergaitę, kurios elgesys ir psichika vieną dieną neatpažįstamai pasikeičia. Mergaitės mama kreipiasi į visus tradicinius gydytojus, tačiau niekas neranda negalavimo priežasties. Paskutinė motinos viltis – dvasininkas, kuris nustato tikrąją priežastį: vaikas apsėstas šėtono. Atrodytų tai tik siaubingos filmo scenos, tačiau jo siužetas sukurtas pagal tikrus įvykius.

Į egzorcizmo seansą žmogus turi atvykti pats, neverčiamas draugų ar artimųjų. Pats seansas vyksta gana paprastai: egzorcistas meldžiasi, prašydamas dvasių palikti apsėstąjį. Maldos metu apsėstasis gali pradėti siautėti, vemti, kalbėti svetimais balsais ir kalbomis. Išvarius dvasias, žmogus nurimsta, atsipalaiduoja, jį apima ramybė. Tiesa, demonų išvarymui vieno seanso ne visada užtenka…

 

Faktai ir įdomybės

  • Bažnyčia spiritizmą vertina kaip neleistiną būdą ieškoti kontaktų su mirusiųjų pasauliu.
  • Biblija smerkia ir draudžia spiritizmą.
  • Spiritizmo seansams gali išsivystyti priklausomybė.
  • Spiritizmo seansai buvo aristokratų laisvalaikio praleidimo forma iki XX a. 3–4 dešimtmečio.
  • Paskelbus apklausą, su kokios įžymybės vėle norėtų pabendrauti žmonės, paaiškėjo, kad favoritai – Kurtas Cobainas, Maiklas Džeksonas, Viljamas Šekspyras.
  • Šaltiniuose rašoma, kad po Barboros Radvilaitės mirties, Žygimantas Augustas bandė jos vėlę prisišaukti spiritizmo seanso metu.
  • Moterys būna apsėstos kur kas dažniau negu vyrai.

Lietuvoje teisę užsiimti egzorcizmu turi 6 kunigai.