Nekromantija – tai juodosios magijos būrimas, kuomet bendraujama su mirusiaisiais, siekiant išpranašauti ateities įvykius arba atrasti paslėptas žinias. Dažniausiai iškviečiama Anapilio gyventojų dvasia arba iš kapo prikeliamas jų kūnas. Šių burtų pradžia siekia gilią senovę, o bėgant amžiams, skirtingose kultūrose paplito įvairios jų formos.

 

Antika

 

Terminas „nekromantija“ yra kilęs iš Senovės Graikijos, „nekros“ reiškia mirusį kūną, o „mantea“ – pranašavimą arba burtus. Nors ankstyvoji nekromantija siejama su šamanizmu, ji buvo plačiai paplitusi Senovės Babilone, Egipte, Persijoje, Graikijoje ir Romoje. Pirmasis rašytinis šaltinis apie šiuos burtus randamas Homero „Odisėjoje“. Čia pasakojama, kaip Odisėjas keliauja į požeminį pasaulį, norėdamas sužinoti apie jo laukiančią kelionę namo. Naudodamasis burtažodžiais, jis prikelia mirusiųjų dvasias. Homeras atskleidžia nemažai nekromantų naudotų ritualų detalių – būrimas turi būti atliekamas prie duobės, kurioje dega ugnis, naktį. Odisėjas geria pagal specialų receptą pagamintą gėrimą iš paaukotų gyvūnų kraujo ir kalba tam tikras maldas, skirtas požeminio pasaulio dievams ir dvasioms. Kraštuose, kur būdavo ugnikalnių, nekromantijos ritualai dažniausiai atlikti dideliuose urvuose, kad būtų galima priartėti prie požeminio pasaulio, kitur – prie upių ir ežerų.

 

 

Viduramžiai

 

Dauguma viduramžių autorių teigia, kad mirusiųjų prisikėlimas yra neįmanomas be krikščioniškojo Dievo įsikišimo. Taigi tų laikų nekromantija tapo egzorcizmo, kilusio iš krikščionių ir žydų mokymų, ir arabiškosios astralinės magijos, atkeliavusios iš arabų šalių, mišiniu. Pastarosios įtaką rodo ritualai, siejami su mėnulio fazėmis, saulės padėtimi danguje, laiko svarba. Viduramžių nekromantai daugiausiai buvo krikščionių dvasininkai – raštingi ir puikiai išsimokslinę žmonės. Burtų paslaptis jie sužinodavo iš asmeninių mokytojų. Oficialiai nekromantijos niekur nebuvo mokoma. Dvasininkai piešdavo ant žemės ratus, įvairius objektus, simbolius ir raides. Tikėta, kad jie gali apsaugoti nekromantą nuo prikeltos mirusiojo dvasios, kuri, manyta, turi demoniškų galių. Mirusieji buvo prikeliami, derinant ypatingus burtažodžius, krikščioniškas maldas ir eilutes iš Biblijos. Kaip padėka už prisikėlimą aukota žmogaus arba gyvūno mėsa.

 

 

Šiuolaikinė nekromantija

 

Kai kurie šaltiniai mano, kad nekromantija tapo spiritizmu. Jo metu pasitelkiamos specialios priemonės ir mediumas, į kurio kūną laikinai ateina mirusiojo dvasia, kalbamasi su dvasiomis. Tačiau spiritizmo dažniausiai negalima pavadinti juodąja magija, kurios prieskonį turi nekromantija. Iš tiesų šiais laikais yra praktikuojamos ir senosios tradicijos. Ritualų metu dažnai neapsieinama be kraujo ir specialių burtažodžių, kuriais prikeliama ne tik dvasia, bet ir mirusiojo kūnas. Nekromantai sako, kad sunkiau yra ne prikelti numirėlį, o sugebėti su juo susitvarkyti prikėlus. Todėl čia išvardintų burtų nerekomenduojama imtis silpniems ir nepatyrusiems magams.

 

 

Pasiruošimas

 

Nekromantijos ritualų negalima atlikti vos sugalvojus. Jiems reikia kruopščiai pasirengti – prieš devynias paras apsirengti drabužiais, kuriuos gulėdamas karste dėvėjo mirusysis, suvalgyti šuns mėsos, neraugintos tešlos duonos be druskos ir išgerti neraugintų vynuogių sulčių. Kiekvienas šių produktų turi simbolinę prasmę, kurią svarbu suvokti. Šuns mėsa yra auka mirties ir nevaisingumo deivei Hekatei. Teigiama, kad ji yra tokia baisi, kad žmogus gali numirti, vos į ją pažvelgęs. Duona kepama iš neraugintos tešlos, nes raugas simbolizuoja gyvybę, kurią ritualu siekiama paneigti. Ji turi būti be druskos, nes druska yra konservantas, o produktas be jo simbolizuoja puvimą. Dėl tos pačios priežasties ir vynuogių sultys turi būti neraugintos. Galima įžvelgti paralelę tarp krikščioniškosios komunijos ir mišių metu geriamo vyno. Tačiau nekromantijoje, priešingai nei krikščionybėje, duona ir vynuogių sultys yra neraugintos, t. y. be gyvybės, tuščios, pasmerktos mirti.

 

 

Ritualai

 

Vienas populiariausių nekromantijos ritualų atliekamas kapinėse, skaisčiai šviečiant mėnuliui, tarp vidurnakčio ir pirmos valandos nakties. Aplink kapą žmogaus, kurį norima prikelti, nubrėžiamas apskritimas. Jo viduryje sudeginamas augalų mišinys, pagamintas iš drignės, alijošiaus, maudos, kroko, aguonos ir mandragoros. Tuomet atkasamas karstas. Jį atidarius, lazdos galu tris kartus pabanksnojamas lavonas, įsakant jam keltis. Numirėlio kūnas turėtų būti paguldytas taip, kad jo galva būtų atsukta į rytų pusę, o rankos ir kojos gulėtų kaip nukryžiuoto Kristaus. Sielai įsakoma grįžti į savo senąjį kūną ir atsakyti į nekromanto užduodamus klausimus arba kentėti klajones tris kartus po septynerius metus. Kai į visus klausimus atsakoma, kūnas sudeginamas. Kartais varijuojama apskritimo išorėje uždegant tris žvakes – raudoną, baltą ir juodą, sustatytas trikampio forma. Kaip smilkalai gali būti deginami pelynai, kalbami įvairūs burtažodžiai gimtąja, lotynų arba hebrajų kalba.

 

 

Įdomūs faktai

 

  • Nekromantijos ritualams tinka nebūtinai giedra naktis – skaistaus mėnulio šviesą puikiai gali pakeisti žaibai ir griaustinis.
  • Nekromantija pareikalauja iš jos ritualus atliekančio asmens daug jėgų ir energijos. Būtina įvertinti savo galimybes, nes galima mirtinai susirgti.
  • Mirusiuosius, kurie būdami gyvi dažnai turėdavo kontaktą su krauju, pavyzdžiui, karius, nusikaltėlius žudikus, gyvulių skerdikus ir panašiai, galima prišaukti užliejus ant jų kapo šviežio šilto kraujo.
  • Nors Biblijoje rašoma, kad užsiimti nekromantija draudžiama, tuo tiesiog siekiama apsaugoti nepatyrusius nekromantus nuo žalingų pasekmių. Žinoma, kad pats Jėzus Kristus prikėlė kelis negyvėlius.