Pavasarį Saulė ne tik Žemę, bet ir širdį kaitina – daugeliui įsimylėjėlių ne už kalnų per žiemą planuotos vestuvės. Mergvakarius ir jungtuves pagal pagoniškus lietuvių papročius organizuojanti sociologė, Romuvos (Senovės baltų religinės bendrijos) vaidilė Inija Trinkūnienė (60 m.) džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių atsigręžia į senąsias vestuvių tradicijas. Tiesa, patikslina, kad senovėje lietuviai dažniausiai tuokdavosi šaltymečiu – kai pabaigti žemės ūkio darbai.

 

Kaip anksčiau lietuvaitės švęsdavo mergvakarius? Kuo ypatingi Jūsų rengiami mergvakariai?

Mergvakaris – tai atsisveikinimas su esamu gyvenimu, su tėvais. Būdingiausios mergvakario apeigos – jaunosios moteriškumo stiprinimas per senovines giesmes, šventąją protėvių ugnį ir merginų ir moterų bendruomenines apeigas. Iš surinktų gėlių ir žolynų pinamas vainikas – jaunosios gyvybinių galių simbolis, į jį „įpinami“ linkėjimai, jaunoji šoka deivės šokį („deivės šokiu“ aš įvardijau jaunąją apdainuojančią šokamą sutartinę „Čiūtyta rūtyta“), prie aukuro ugnies aukojama protėviams, Žemynai, Laimai. Dievai pagerbiami giedant giesmes ir aukojant druską: pagal senąją tradiciją ugnis „maitinama“ druska. Sakoma: „Gabija, ugnele, sukurta žibėkie, užkopta gobėkie.“ Tokie žodžiai dar XX a. pr. buvo tariami kuriant židinio ugnį. Žemyną gerbiame aukodami grūdus. Mūsų rengiami mergvakariai remiasi tradicijomis, išlikusiais etnografiniais aprašymais, bet sykiu atliepia šiuolaikinės jaunamartės poreikius.

 

Ar rengiate ir bernvakarius?

Ne, dar neteko rengti. Tai visai naujas paprotys, neturintis nieko bendro su protėvių tradicijomis.

 

Kokie buvo senovės lietuvių jungtuvių papročiai? Kas sutuokdavo porą?

Pirmiausia krivis (aukščiausias dvasininkas senovės baltų religijoje) su vaidile išrikiuoja svečius dviem eilėmis, įteikia jiems tautines juostas, iš kurių nutiesiamas tarsi tunelis – juo liepsnojančio aukuro link žengia jaunieji. Juos pasitikę vaidilė ir krivis aukoja pagonių dievams druską ir grūdus, prašydami jauniesiems malonės ir užtarimo. Drauge su jaunųjų motinomis ir senelėmis kursto simbolišką naujos šeimos židinį (aukuro ugnį), ugnimi šventina sutuoktinių žiedus, nukerpa po sruogą plaukų. Pastaroji apeiga simbolizuoja atsisveikinimą su ankstesniu gyvenimu be rūpesčių, o tautine juosta perrištos jaunųjų rankos – jų sąjungą. Paskui visi sveteliai su jaunaisiais sustoję ratu geria midų iš vieno kaušo, sakydami linkėjimus jauniesiems. Giedamos giesmės dievams – Gabijai, Perkūnui, Žemynai, pagerbiami protėviai.

 

Ar visais laikais jaunieji per jungtuves apsikeisdavo žiedais?

Tyaip, apsikeisdavo. Kokiais – priklauso nuo laikotarpio, amžiaus.

 

Kaip jaunieji puošdavosi savo jungtuvių dieną?

Jaunieji taikėsi ir taikosi prie gamtos, ugnies, užkurtos Alke (lietuviškoje šventykloje), supamos ąžuolų ir liepų. Viena iš tokių protėvių sukurtų šventyklų yra Karmazinų alkakalnyje, Dūkštų regioniniame parke. Dažniausiai būdavo puošiamasi lininiais apdarais, vilnonėmis skraistėmis, žalvariniais aksesuarais, vytinėmis juostomis. Diduomenė, turtingi žmonės tiulio, šilko suknelėmis ir kostiumais pradėjo puoštis XX a. pr., o visi masiškai – sovietmečiu.

 

 

Kokias puokštes jaunosios spausdavo delnuose?

Populiariausios rūtos ir kitos gėlės, augusios to meto darželiuose. Mūsų rengiamose apeigose puokštė dažnai taikoma prie aprangos – visgi dažniausiai puokštės kuklios, sudėliotos iš lietuviškų darželių gėlių.

 

Ar rūtų vainikėlis segamas bet kokiu atveju, net Jūsų rengiamose senovės jungtuvių ceremonijose?

Šiais laikais rūtų vainikėlis jau ypač retai segamas, todėl rengdami vestuves patys mes jo nereikalaujame. Na, nebent švenčiame ypatingą vestuvių dalį – nuometavimo apeigą, tuomet rūtų vainikas būtinas. Nuometavimo apeiga rengiama pirmos vestuvių dienos vakare – tai vienas iš įspūdingiausių ir iškilmingiausių jungtuvių apeigų momentų – jaunosios tapsmo jaunamarte, žmona apeiga. Nuometavimo metu jaunajai šukuojami plaukai, nuimamas vainikas ir galva apdengiama nuometu. Apeigą papildo kanklių muzika, sutartinės ir kitos giesmės.

 

Ką sveteliai ir giminės dovanodavo jaunavedžiams?

Juostas, marškinius, drobes.

 

Kaip žmonės linksmindavosi senovėje ir linksminasi dabar per jungtuves? Ar pagoniška šventė atspindi pasakišką sakinį „Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo“?

Kai kalbame apie jungtuves, turime galvoje tą vestuvių dalį, kuri vyksta prie šventosios ugnies. Ten nuotaika iškilminga, rami, rimta. Juk tai svarbiausias įvykis dviejų jaunų žmonių gyvenime. Čia juokai nelabai tinka. Kas kita – vaišės. Tuomet, žinoma, tas posakis tinka.

 

Ar jaunieji po jungtuvių vykdavo kur nors pailsėti, kaip dabar įprasta – medaus mėnesio?

Senaisiais laikais medus buvo jungtuvių apeigų dalis, tačiau „medaus mėnuo“ yra greičiau šių dienų išradimas. Žemdirbiškoje tradicijoje nebūta tokios prabangos – nieko neveikti visą mėnesį. Žemės ir gyvulių auginimo ciklas reikalavo nuolatinio darbo ir priežiūros bet kokiu metų laiku, juk net per pačias vestuves negalėjai palikti nešertų galvijų.

 

 

 

Kaip vertinate sovietmečiu tapusias populiariomis vestuvių tradicijas su piršlio korimu ir t. t. ir dabar ateinančią „lasvegiškų“, kuklių vestuvių madą? Pavyzdžiui, kai švenčiama vieną vakarą savo šeimos rate kavinėje arba išdulkama susituokti į egzotinius kraštus dviese, be liudininkų?

Etnologai vestuvių raidą vadina „papročių degradacija“, „išsigimimu“. Tiesą sakant, sovietiniais laikais kaimuose ir miesteliuose dar buvo gyvos tikros senųjų vestuvių tradicijos – su dainomis, jaunosios graudinimu, raudomis, pulko apdainavimais ir piršlio korimu – irgi grynai pagonišku papročiu. Tai iš tiesų tarsi senosios, archajinės tradicijos tąsa, tiesa, sumenkusi, praradusi svarbiausią – šventumo – dėmenį. Sovietmečiu daugiausia liko tik pramogos, juokai. Kadangi visa mūsų etninė kultūra išskirtinai pagoniška, joje labai nedaug krikščioniškų simbolių. Tai būdinga ne tik vestuvėms, bet ir visiems tradicinės kultūros papročiams. O „lasvegiška“ mada – tai jau globalizacijos padarinys. Tiesą sakant, manau, kad bent jau svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius turėtų ženklinti lietuviški papročiai. Ir, tikiu, pasirinkę lietuviškus papročius, lieka patenkinti.

 

Kaip tuokėtės Jūs?

Sovietiniais laikais bet kokios religinės apeigos buvo netoleruotinos – nei krikščioniškos, nei lietuviškos, ypač tautinės. Visgi mūsų jungtuvių palyda buvo apsirengusi tautiniais drabužiais, per vestuves skambėjo senosios lietuviškos dainos.