Kiekvieną užklumpa slogus ir skausmingas liūdesys. Ištvėręs skausmą, nelaimes, žmogus tampa dvasiškai stipresnis. Pateikiame 10 patarimų, kaip malšinti liūdesį.

 

1.    Susidraugauti

 

Džiaugiasi žmonės dažniau negu liūdi. Tačiau džiaugsmas – daug trumpesnis. Liūdesys paprastai kamuoja ilgai, stipriai ir iš žmogaus reikalauja daugiau jėgų. Sakoma, kad jis žmones užgrūdina, todėl nuo jo bėgti nereikia. Susidraugaukite su liūdesiu.

 

 

 

 

 

2.    Nebijoti verkti

 

Netekę artimo, brangaus žmogaus, jaučiame begalinį liūdesį, skausmą, gelia širdį. O vaistų nuo to nėra. Kai liūdna, reikia nebijoti verkti – ašaromis dažnai nuplaunamas vidinis skausmas. Išsiverkęs žmogus neretai pasijunta geriau.

 

 

3.    Neužtrenkti durų artimiesiems

 

Užgriuvus bėdoms, rūpesčiams, nelaimėms, dažnai stengiamės atsiriboti nuo pasaulio. Nejučiomis užtrenkiame duris net patiems artimiausiems žmonėms, nebendraujame. Ir visai be reikalo – jie gali padėti ištverti skausmą. Priėmę jų pagalbą ir užuojautą jausime, kad nesame vieni šiame pasaulyje, o tai labai svarbu. Liaudies išmintis byloja, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje. Ir tai tiesa: užklupus nelaimei, šalia lieka tikri draugai.

 

 

 

 

 

4.    Tikėti

 

Daug kartų nusivylus, suklupus būtina keltis, eiti tolyn ir tikėti. Tikėjimas daro stebuklus: tikėdamas ne vienas pasveiko nuo sunkių ligų, pasiekė, ko norėjo. Ne veltui sakoma, kad netikintis žmogus – tarsi miręs. Be tikėjimo sunku svajoti, o be svajonių žmogus negali gyventi.

 

 

5.    Skaityti

 

Slegiant blogai nuotaikai, kankinant liūdnoms mintims, padėti gali ne tik psichologas ar psichoterapeutas. Skaitydami, bendraudami su žmonėmis, lengviau išgyvename liūdesį. Sakoma, kad išmintingų žmonių mintys gydo. Neapsiriksite pasirinkę klasika tapusią literatūrą.

 

 

6.    Imtis veiklos

 

Įvairi veikla praskaidrina gyvenimą. Namų ruošos darbai, meditacija, pasivaikščiojimas, susitikimas su draugais gali nuvyti slogias mintis. Aplankius liūdesiui, patartina užsiimti buities darbais – gaminti valgyti, tvarkyti spintą, stalčius, valyti kambarius ir pan. Taip ne tik užsimiršite, bet ir atliksite naudingų darbų. Taigi imkitės patinkančios veiklos, ir liūdesys pamažu pasitrauks.

 

 

7.    Pabūti su savimi

 

Labai svarbu suprasti save, pabūti tyloje, vienumoje. Taip dažnai daro vyrai. Kai liūdna, jie retai rodo ašaras. Nuo seno susiformavęs stereotipas, kad vyrai neverkia. Berniukai nuo mažų dienų mokomi: neverk, juk tu –  tikras vyras. Savo emocijas reikia pajausti. Tai geriausia daryti, kai esi vienas su savo mintimis ir jausmais. Tada imi geriau save pažinti, suprasti, viską apmąstai ir randi sprendimą.

 

 

 

 

 

8.    Nebėgti nuo likimo

 

Tas mistinis žodis likimas… Manoma, kad daug kas užkoduota žmogaus gimimo datoje. Gimimo diena, valanda ar net minutė lemia žmogaus gyvenimą. Kiekvienas, ateidamas į šį pasaulį, atsineša savo likimą. Ne veltui sakoma: nuo likimo nepabėgsi. Visi įvykiai, išgyvenimai reikalingi tam, kad su jais susidūrę taptume stipresni.

 

 

9.    Būti gamtoje

 

Pagonys tikėjo, kad gamta turi gydomųjų galių. Kai apima liūdesys, pravartu nueiti į mišką, apkabinti storą ąžuolą ir pajusti jo energiją. Arba stebėti gamtą. Kiekvienas metų laikas savitas. Ruduo dažniausiai kelia liūdesį, šiuo metų laiku žmones vargina depresija. Vasara – džiugusis metų laikas.

 

 

10.  Skirti dėmesio gyvūnams

 

Kartais gyvūnai mus supranta geriau negu žmonės. Mokslininkai nustatė, kad glostant katę nusiraminama, o būnant su geriausiu žmogaus draugu – šunimi – užplūsta teigiamos emocijos. Gyvūnai nekalba, tačiau jaučia kartu su mumis. Nuo žilos senovės tikima: jeigu šuo ima staugti – lauk nelaimės. Taigi stebėti reikia ne tik save, bet ir naminius gyvūnus – jie mūsų ateities pranašai ir sielos gydytojai.

 

 

 

 

Klauskite psichologo

 

Į klausimus atsako psichologas-psichoterapeutas

 

dr. Marius Daugelavičius

 

Tel. 8 659 18242

 

http://www.psichologas.org

 

 

 

7 metus draugavau su vaikinu. Prieš metus išsiskyrėme. Dabar turiu kitą draugą, ateityje su juo planuoju kurti šeimą, tačiau mane traukia ir kiti vaikinai. Nežinau, kaip elgtis: likti su savo draugu ar jį paleisti ir būti su kitais. Jaučiuosi apgaudinėjanti ne tik save, bet ir jį, nes manau, kad man vis dar reikia laisvės. Kaip patartumėte elgtis? Rūta, 25 m.

 

 

Jeigu santykiai žmogų tenkina visapusiškai, poreikio ieškoti kitų vaikinų paprastai nebūna. Galbūt tam tikri niuansai jūsų netenkina, bet į tai nekreipiate dėmesio. Vertėtų sau užduoti klausimą: „Kas manęs netenkina? Ko man trūksta? Galbūt ko nors yra per daug?“ Gal per daug rimtumo, per mažai žaismingumo, per daug kasdienybės, rutinos, per mažai spalvų ir pan. Įsigilinus į situaciją visada galima rasti nepasitenkinimą sukėlusią priežastį ir kartu su partneriu bandyti ją pašalinti.

 

 

 

Išsiskyrėme su vyru. Vaikas liko su manimi, tačiau kartais jį paima ir tėvas. Pastaruoju metu vaikas buvusiam vyrui vis pasako, kad aš jį palieku ir turbūt nepasiimsiu. Nesuprantu, iš kur mažyliui kyla tokios mintys. Nežinau, kaip elgtis. Negi turėčiau jam neleisti matytis su tėvu? Kristina, 34 m.

 

 

Galbūt paprasčiau būtų paklausti vaiko, kodėl jis taip mano, kas jį verčia jaustis vienišą? Ar jis taip jaučiasi tik likęs su tėveliu, ar ir kitais atvejais? Galbūt problema ne ta, kad jį paliekate su tėčiu, bet visai kita. Gal per mažai domitės, kuo gyvena jūsų vaikas, kas vyksta jo sieloje, kas kamuoja…

 

 

 

Turiu suaugusią seserį, kuri nuo vaikystės labai neatsakinga, nieko rimto gyvenime nedaro. Tarsi kaltina likimą, kad nieko nepasiekė, nors nė piršto nepajudina, kad kas nors pasikeistų. Į mokymus ir priekaištus reaguoja jautriai – pyksta ir nenori nieko girdėti. Kaip jai padėti? Aistė, 23 m.

 

 

Paprastai žmonės į bet kokius pamokymus ir priekaištus reaguoja skaudžiai, pyksta, susierzina, priešinasi. Kuo mes labiau mokome, kaip reikia gyventi (mūsų nuomone), tuo mūsų santykiai prastesni. Kodėl esame įsitikinę, kad geriau už kitą žmogų žinome, kaip jam reikia gyventi, kas yra teisinga? Kiekvienas turi šventą teisę – nugyventi savo gyvenimą. Tegul ir ne visai „teisingai“, bet juk visi klystame… Vertėtų pagalvoti, ar mokymai nėra savo kaltės už padarytas klaidas atspindys? Galbūt bausdami save baudžiame ir kitus? Reikėtų sau atleisti, priimti save netobulus. Tada pajausti vidinę laisvę ir kitiems žmonėms leisti gyventi savo gyvenimą, klysti, mokytis iš klaidų…

 

 

 

Klausimus psichologui siųsti el. paštu jurgita@priekavos.lt