Hidroterapija ir hidrotermoterapija – tradiciniai gydymo metodai, naudoti daugumoje kultūrų, netgi tokiose, kaip senovės Roma, Kinija ir Japonija. Yra žinoma, kad senovės graikai maudydavosi terapinėse voniose, o amerikiečių indėnų gydymo sistemoje vanduo buvo nepaprastai svarbus daktaras. Ir tik XIX a. Bavarijos vienuolis tėvas Sebastianas Kneipas padėjo iš naujo atrasti vandenį, kaip gydymo šaltinį. Dėl to ir dabar hidroterapija vėl plačiai naudojama taikant vonių, saunų, dušų ir įvyniojimų metodus.

 

Kaip veikia?

Hidroterapija, padedanti atgauti jėgas ir pasveikti, remiasi mechaniniu ir (arba) terminiu poveikiu. Išnaudojama kūno reakcija į karštus ir šaltus stimulus, į prailgintą šilumos poveikį, spaudimą, kurį sukelia vandens paviršius, ir pan. Oda jaučiami impulsai nervais yra perduodami į kūno gelmes ir taip stimuliuoja imuninę sistemą, daro įtaką streso hormonų gamybai, gyvina medžiagų apykaitą, žadina virškinimo sistemą, reguliuoja kraujo tėkmę ir mažina jautrumą skausmui. Šiluma nuramina kūną, sumažina vidaus organų aktyvumą, o šaltis, priešingai – stimuliuoja ir sužadina vidinius procesus. Vadinasi, jei raumenys yra įsitempę ir jaučiama įtampa, stresas, padės karšta vonia ar dušas. Jei kamuoja nuovargis, jėgų stygius – šiltas dušas ar vonia, po to – šaltas dušas bent keletui sekundžių. Toks kontrastinis variantas stimuliuos ir kūną, ir protą. Beje, kai panyrame į vonią, baseiną ar sūkurinę vonią, kūnas yra atpalaiduojamas nuo jį nuolat veikiančios gravitacinės jėgos, juk pasijaučiame taip, tarsi būtume besvoriai. Negana to, vanduo turi ir hidrostatinį poveikį, taigi kūnas, liečiamas vandens, yra tarsi masažuojamas.

 

Dušas

Vanduo iš dušo, naudojamas terapiniams tikslams, turėtų ne trenktis į odą stipria srove, o tik maloniai ją apgaubti. Taip pat dušo srovė turėtų būti nukreipiama nuo galūnių kūno centro ir širdies link, o ne atvirkščiai. Štai keli gydymo dušu variantai.

  • Kelėnams. Vandens srovė nukreipiama į dešinės kojos mažąjį pirštelį, kyla aukštyn išorine blauzdos puse, pasiekia kelėną ir nusileidžia vidine blauzdos puse. Tas pats veiksmas kartojamas kairei kojai. Toks dušas padeda nuslopinti galvos skausmą ar netgi migreną, taip pat tinka sergantiesiems venų varikoze, arterine hipotenzija, esant nepageidaujamam mieguistumui. Toks gydymas dar taikomas turintiesiems problemų dėl virškinimo ir vaisingumo. Tačiau ši terapija netinkama esant šlapimo pūslės infekcijai ir menstruacijų metu.
  • Rankoms. Vandens srove nuo pirštų keliaujama išorine dešinės rankos puse iki peties, vėliau leidžiamasi vidine rankos puse. Veiksmas kartojamas kairei rankai. Toks dušas pravarčia kenčiantiesiems nuo nervinių sutrikimų, neuralgijos, paralyžiaus, rankų reumato, širdies ligų, galvos skausmų, taip pat dažnai šąlant rankoms.
  • Krūtinei. Pirmiausia atliekamas rankų dušą, o tik po to srovė nukreipiama į krūtinę. Padeda gydant chronišką bronchitą, bronchinę astmą, anginą.
  • Nugarai. Naudingas gydant susilpnėjusius nugaros raumenis, nugaros skausmus, stuburo ligas, sklerozę, bronchinę astmą, beveik visas plaučių ligas. Negalima naudoti sergant neurastenija.
  • Veidui. Veido srovė nukreipiama į dešinį smilkinį, leidžiama per smakrą kairio smilkinio link, tada keliama iki kaktos ir vėl leidžiama smakro link, tarsi piešiant apskritimus. Akys turi būti užmerktos. Toks dušas tinka nuo galvos skausmo, migrenos, dantų skausmo, norint atpalaiduoti pavargusias akis.

 

Vonios

Voniose gydoma šaltu, šiltu arba kylančios temperatūros vandenį. Į jas gali būti dedama įvairių medžiagų, pavyzdžiui, vaistažolių. Vonios gali būti skiriamos visam kūnui arba tik tam tikroms kūno dalims.

  • Pėdoms. Pėdos merkiamos į šalto vandens dubenį. Vanduo turi siekti blauzdas. Pėdas vonelėje reikėtų laikyti tol, kol pėdos sustyra arba vanduo nebeatrodo šaltas. Naudinga gydantis venų varikozę, galvos skausmus, žemą kraujospūdį, mieguistumą. Bet ši vonelė netinka esant labai aukštam kraujospūdžiui, sergant šlapimo sistemos ligoms ir diabetu.
  • Rankoms. Rankos panardinamos į šaltą vandenį šiek tiek aukščiau alkūnių. Taip gali būti gydomas galvos skausmas, įveikiamas mieguistumas. Vonelė netinka sergantiesiems širdies ligomis.

 

Sauna ir garinė pirtis

Saunų ir garinių pirčių terapija žmogaus sveikatą veikia panašiai kaip ir dušo ar vonios terapijos. Taigi rinktis tikrai yra iš ko. Tiesa, karštis saunoje greičiau pašalina toksinus ir nuodingąsias medžiagas per odą, o drėgmė garinėse pirtyse teigiamai veikia kvėpavimo sistemą. Taip pat pirtys turi stiprų atpalaiduojamąjį poveikį, efektyviai mažina stresą, stimuliuoja kraujotakos sistemą, dažnina širdies ritmą. Be to, pirtys – puikus pasirinkimas gydantis nugaros skausmus, chronišką reumatinį artritą ar bronchinę astmą. Vis dėlto pirties malonumų turėtų vengti žmonės, sergantys lytiniu keliu plintančiomis ligomis, tuberkulioze, aktyviomis psichikos ligomis ar kurio nors vidaus organo uždegimu. Dar svarbu atminti, kad pirtyje reikėtų praleisti ne daugiau kaip 15–20 minučių ir dažnai šluostytis veidą šaltu skudurėliu, kad būtų išvengta perkaitimo.

 

 

Įvyniojimai

Įvyniojimai dažniausiai taikomi kaip priemonė nuo karščiavimo arba tam tikros srities uždegimų. Ligonis guli atsipalaidavęs, lininė paklodė sudrėkinama šaltu vandeniu, gerai išgręžiama ir tvirtai apsukama aplink kūną ar kurią nors kūno dalį. Tada ant viršaus apvyniojama sausa paklodė. Pacientas paliekamas gulėti 45–60 minučių.

 

Įdomūs faktai

  • Hidroterapijos pradžia laikoma 4500 m. pr. Kr., mat dabartinėje Pakistano teritorijoje rasti to meto pirties griuvėsiai.
  • Vaistožolės vonių terapijoje naudojamos dviem būdais – į vonią lašinamas jų eterinis aliejus arba nardinamas maišelis su pačiomis vaistažolėmis.
  • Prie hidroterapijos metodų taip pat priskiriamos garų inhaliacijos ir kompresai.
  • Geriausias metas gydytis voniomis – vakaras.