Žymiausia serijinė žudikė istorijoje

Jos aukų sąraše – 650 jaunų, nekaltų merginų. Garsioji Vengrijos grafienė Elžbieta Batori – sadistė, žiauriais būdais kankinusi savo aukas, grožio procedūroms naudojusi šviežią kraują, o paskutines gyvenimo dienas praleidusi užmūrytoje pilyje. 

Iš kraujomaišos gimusi gražuolė

Elžbietos tėvai – garsūs ir turtingi bajorai. Juos siejo artimi kraujo ryšiai, o vaikai, gimę tokiose šeimose, dažniausiai turi protinį atsilikimą ar fizinių trūkumų. Tačiau Elžbieta gimė sveika, niekada nesiskundė sveikatos problemomis ir dar vaikystėje išsiskyrė iš bendraamžių vikrumu, didžiule energija ir sumanumu. Istorikai rašo, kad Elžbieta labai norėjo mokytis, jai buvo viskas įdomu ir mergaitė domėjosi įvairiais dalykais. Taip pat rašoma, kad dar ankstyvoje vaikystėje pastebėtas mergaitės polinkis į smurtą – ji dažnai susinervindavo, ją apimdavo pykčio priepuoliai, o jie baigdavosi mergaitei smarkiai trenkus į sieną ar pradėjus garsiai rėkti. Tikėtina, kad būtent dėl šitų agresijos priepuolių moteris iš tapo viena žiauriausių žudikių istorijoje.

Keturiolikmetė nuotaka

Elžbieta buvo bene sumaniausia ir protingiausia mergaitė iš visų bendraamžių. Ji mokėjo vengrų, vokiečių, graikų ir lotynų kalbas, puikiai išmanė etiketą, grojo keliais instrumentais bei domėjosi daile. Vos sulaukusi 12 metų amžiaus ji buvo supažindinta su savo būsimu vyru – Vengrijos grafu Ferenco Nádasdy. Besiruošiant vestuvėms Elžbieta sužinojo, kad laukiasi nuo meilužio, keturiolikmečio valstiečio. Jos būsimasis vyras sutiko ją vesti tik tuo atveju, jei pagimdžiusi vaiką ji jį iškastruos ir duos suėsti alkaniems šunims. Norėdama ištekėti už turtingo vyro, o ne vargano meilužio, Elžbieta gimus vaikui padarė kaip liepta. Būdama keturiolikos ji ištekėjo už grafo ir išsikraustė gyventi pas jį. Siekdamas, kad būtų išsaugota garsi Elžbietos pavardė, vyras pasirinko tapti Ferenco Batori. Jiedu buvo susituokę 29 metus, Elžbieta pagimdė septynis vaikus ir žmonių kankinimu užsiimdavo tik tada kai vyras būdavo išvykęs.

Potraukis jauniems vyrams ir moterims

Didžiausia Elžbietos vyro aistra buvo karas. Jis labai retai būdavo namuose, o grafienei trūko dėmesio. Moteris vis dažniau paskirdavo mirties bausmes – jai būdavo malonu stebėti plakamus arba nukirstomis galvomis tarnus, kurie rėkdavo iš agonijos dėl baisaus skausmo. Tačiau laikui bėgant net tai Elžbietai nebesuteikė pasitenkinimo. Manoma, kad nuobodžiauti jai neleisdavo begalė meilužių. Moteris buvo plačių pažiūrų ir ją domino tiek vyrai, tiek moterys. Ji mėgo iššūkius – viliojo vedusius vyrus ir ištekėjusias moteris, taip pat neatsisakydavo nuotykių su visai jaunais, 9 – 10 metų vaikais. Istorikai kalba, kad grafienė buvo priklausoma nuo sekso ir jai reikėjo nuolatos keisti partnerius. Kadangi buvo nepaprastai groži, suvilioti norimus vyrus ar moteris jai nebuvo problema.

Makabriški nusikaltimai

Su viena iš savo meilužių, kambarine Ana, grafienė ir pradėjo užsiimti sadistiškomis pramogomis. Rašoma, kad iš pradžių grafienė norėjo tik stebėti kaip jos meilužė kankina jaunas merginas – jai patiko matyti iš agonijos perkreiptus tarnaičių, kambarinių ir pagalbinių darbuotojų veidus. Tačiau ir tai ilgainiui atsibodo, tad makabriškais nusikaltimais ji pradėjo užsiiminėti pati. Mėgstamiausia grafienės pramoga – plakti tarnaites spygliuotu rimbu ar sunkiu vėzdu, tai daryti žiūrint joms į akis ir grožėtis juose atsispindinčiu skausmu. Tačiau Elžbietai to buvo negana. Palikusi jas leisgyves, ji tempdavo jų nuogus kūnus per sniegą ir panardindavo į ledinį vandenį, kuriame jos ir mirdavo. Po kurio laiko prie grafienės sąjungininkų prisijungė ir jos vaikų auklė Ilona bei tarnas Johanas.  Komanda sugalvodavo įvairiausių būdų kaip kankinti savo aukas – laikui bėgant Elžbietai labiausiai patikdavo valandų valandas aštriu peiliu pjaustyti aukų akių obuolius, nupjauti merginų nagus ir susprogdinti ausų būgnelius. Manoma, kad jau tada pasklido gandai apie žiaurius grafienės merginų kankinimus, tačiau niekas negalėjo patikėti, kad tokia gležna moteris galėtų taip žiauriai elgtis. Pati Elžbieta save apibūdindavo taip: „Mano kūnas – silpnos moters, tačiau širdis – stipraus karaliaus“.

Trauka juodajai magijai

Užsiiminėdama tokiais žiauriais nusikaltimais, netikėtai grafienė susipažino su pilyje gyvenančia senmerge Dorotėja Santes. Moteris labai domėjosi juodąja magija ir jos pradėjo mokyti Elžbietą. Visus triukus sąjungininkės išbandydavo su pasirinktomis aukomis.  Manoma, kad Dorotėja tapo dešiniąja grafienės ranka ir iki pat jos mirties moterys buvo labai artimos. Dorotėja skatino Elžbietą kuo žiauresniais būdais kankinti savo aukas, o pati baisiausia ir sadistiškiausia jų veikla prasidėjo 1604 metais, nuo kraujo užkrėtimo mirus Elžbietos vyrui.

Kraujo vonios grožiui

Elžbieta visada žinojo, kad yra graži. Moteris valandų valandas galėdavo žiūrėti į veidrodį ir grožėtis savo atvaizdu jame. Tačiau mirus vyrui ji pastebėjo, kad bėgantis laikas palieka žymes ant jos kūno – jai buvo keturiasdešimt metų ir grožis vyto. Manoma, kad nuo tada Elžbieta buvo apsėsta minties išsaugoti savo jaunystę ir tobulą kūną. Vieną kartą ji žiauriai sumušė savo tarnaitę, kuri šukuodama plaukus netyčia kelis išrovė. Mušdama tarnaitę, grafienė taip stipriai jai trenkė, kad merginos kraujas užtryško ant Elžbietos veido. Kai kraujas palietė jos odą, grafienė pajuto, kad drauge su juo ji įgavo tarnaitės jaunystės gaivumą ir veido spindesį. Tada ji pasikvietė vieną iš savo bendrininkų, liepė jam laikyti merginos kūną virš kubilo, perpjovė jos arterijas ir išbėgus visam kraujui pati įlipo į kubilą. Išsimaudžiusi tokioje vonioje grafienė pajuto, kad jos oda tapo skaistesnė ir lygesnė. Nuo tada kiekvieną savaitę Elžbieta skirdavo laiko kraujo vonioms, kurios, tikėjo, grąžina jaunystę. Moteris samdydavo jaunas mergaites iš gretimų kaimų dirbti tarnaitėmis, o atvykusios į pilį merginos būdavo kankinamos ir nužudomos. Grafienė nevengdavo ir išgerti tarnaičių kraujo, tikėdama, kad taip poveikis bus efektyvesnis. Dėl polinkio gerti kraują ją pradėta vadinti vampyre.

Lemtinga klaida

Elžbietos užmojai vis augo. Greitai jai nebeužteko tarnaičių kraujo, ji manė, kad jei maudysis kilmingų merginų kraujyje ir jį gers – jaunystė kūno nepaliks ilgiau. Padedama bendrininkų ji pradėjo grobti kilmingas aplinkiniuose kaimuose gyvenančias merginas. Šie grobimai greitai buvo pastebėti ir žmonės pradėjo kalbėti apie pilyje vykstančius žiaurius nusikaltimus. 1610 metais Šventosios Romos imperatorius Matas Pirmasis įsakė pradėti tyrimą dėl dingusių merginų žmogžudysčių. Per dvejus metus apklausti net keli šimtai liudininkų, o kaltinimai pateikti Elžbietai ir jos bendrininkams. Teismas nustatė, kad jos tarnai įviliodavo merginas į pilies rūsį, jame jos būdavo mušamos, kankinamos bei galiausiai nužudomos. Grafienė buvo keletą kartų apklausta, tačiau kalėjimo ir mirties išvengė. Istorikai mano, kad išsigelbėti jai padėjo garsi ir įtakinga jos šeima. Ji buvo nuteista iki gyvenimo pabaigos praleisti užmūrytoje pilyje, į kurią galėdavo patekti tik tarnaitės, atnešusios maisto. 1614 metais, praėjus keturiems metams po užmūrijimo pilyje, viena iš tarnaičių rado grafienę negyvą. Ji mirė sulaukusi 54 metų amžiaus.

Įdomu

• Manoma, kad grafienės šeima visada žinojo apie jos sadistiškas pramogas. Artimieji nenorėjo, kad garsios šeimos vardas būtų suterštas, kad padėdavo Elžbietai slėpti nusikaltimus.
• Elžbieta savo grožį bandė išsaugoti ne tik kraujo voniomis, tačiau ir dušu. Merginų kūnai būdavo subadomi žirklėmis ar smeigtukais, užmetami ant didelio narvo, o jame grafienė prausdavosi po kraujo dušu.
• Grafienė niekada nebuvo nuteista už savo sadistiškus pomėgius, tačiau jos nuodėmes atpirkinėjo bendrininkai. Vaikų auklei, kambarinei ir ragana vadintai juodosios magijos gerbėjai buvo nukirsti pirštai, o vėliau jos sudegintos ant laužo, o pagalbininkui tarnui nukirsta galva.
• Istorikai rašo, kad Elžbieta, nors ir žiauri žmogžudė, labai mylėjo savo vaikus ir buvo puiki motina.
• Tyrėjai taip niekada ir neatrado nei vienos aukos lavono ar kūno liekanų.