Pirmagimis šeimoje prilygsta stebuklui. Net ir vėliau šeimoje atsiradus daugiau atžalų jis išsaugo ypatingą statusą. Jauniausias vaikas taip pat sulaukia daug dėmesio, mat yra mažiausias ir reikalauja daugiausia priežiūros. Kas lieka viduriniajam? Įrodyta, kad tokie vaikai išties sulaukia mažiausiai dėmesio ir dėl to susiduria su vadinamuoju viduriniojo vaiko sindromu.

 

Two,Sisters,And,A,Brother.,Three,Children,From,The,SameGimimo tvarka turi įtakos asmenybei

 

Tikima, kad gimimo tvarka gali turėti įtakos žmogaus asmenybei – ne tik vaikystėje, bet ir suaugus. Šios teorijos pradininku laikomas austrų psichoterapeutas Alfredas Adleris. Esą būtent dėl to vienoje šeimoje augę ir, rodos, vienodai auklėti vaikai būna tokie skirtingi. Daugybė mokslinių studijų tyrė A. Adlerio teorijos patikimumą ir prieita išvada, kad gimimo eiliškumas iš tiesų gali turėti įtakos charakteriui, intelektui, socialumui, savivertei, net įvairių nelaimingų nutikimų tikimybei.

 

Pastebėta, kad pirmagimiai įprastai būna A tipo asmenybės. Jie pasitiki savimi, turi lyderiams reikalingų bruožų, yra patikimi, sąžiningi. Daugelis turi polinkį į perfekcionizmą. Viskas dėl to, kad pirmą kartą tėvais tapę suaugusieji pirmagimį augina pagal vadovėlį ir jiems skiria ypač daug dėmesio. Kai šeimoje gimsta daugiau vaikų, sukaupta patirtis tėvams leidžia juos auginti labiau atsipalaidavus. Atsiranda daugiau vietos laisvoms interpretacijoms, tėvai patiria mažiau įtampos ir daugiau linksmumo, natūraliai skiria ir mažiau dėmesio atžaloms, nes dėl visko taip nebesijaudina. Tai turi įtakos jaunesnių vaikų asmenybėms. Pastebėta, kad jaunesnieji vaikai įprastai būna labiau susikoncentravę į save, aršiau siekia dėmesio – to reikia, nes tėvai natūraliai jiems jo suteikė mažiau nei pirmagimiams. Dėmesio atžvilgiu ypač nukenčia vidurinieji vaikai. Kai šeimoje atsiranda už juos jaunesnis pagrandukas, dėmesys nukrypsta į jį, nes mažiausiems reikia daugiausia priežiūros ir pagalbos. Taip vidurinysis vaikas atsiduria pirmagimio ir jaunėlio šešėlyje.

 

Tenka kovoti už vietą po saule

 

Vidurinysis vaikas įprastai nesulaukia tiek pagyrų, kaip pirmagimis ir tiek mylavimų, kaip jaunėlis. Dėl to gali jaustis atstumtas, pamirštas ir mažiau svarbus, tarsi neturintis vietos šeimoje. Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad bandydamas kompensuoti dėmesio trūkumą vidurinysis vaikas dažnai ima elgtis maištingai arba neria į kitą kraštutinumą – bando visiems įtikti ir taip būti labiau mylimas. Dažnai viduriniojo vaiko elgsena priklauso nuo pirmagimio charakterio. Tarkime, šis yra atsakinga, struktūruota asmenybė, tuomet vidurinysis vaikas bus linkęs maištauti ir taip kardinaliai skirdamasis nuo vyresnėlio mėgins gauti tėvų dėmesio. Ir atvirkščiai – jeigu pirmagimis yra neklaužada, vidurinysis vaikas gali elgtis perdėtai pavyzdingai, mėgins tėvams įtikti visur ir visada. Vidurinieji vaikai linkę į kraštutinumus, nes tai lengviausias būdas pelnyti tėvų dėmesį. Todėl būtent jie dažniausiai iškrečia tokius pokštus, kaip grįžta namo mėlynais plaukais ar slapčia pasidaro tatuiruotę…

 

Įprastai viduriniojo vaiko sindromo nulemti charakterio bruožai niekur nedingsta ir suaugus, tai tarsi antspaudas visam gyvenimui. Be to, net suaugę jaučia silpniausią ryšį su šeima – tiek tėvais, tiek broliais ir seserimis, nes pasąmonėje vis dar glūdi įkyrus įsitikinimas, kad jie tam klanui nepriklauso.

 

Ne viskas tik juoda

 

Nors būti viduriniuoju vaiku reiškia papildomus iššūkius, tikrai tai nėra lemiamas, viską griaunantis nuosprendis. Vidurinieji vaikai išsiugdo ir pozityvių savybių, kurios praverčia ir vėliau gyvenime. Viena tokių – socialumas ir gebėjimas eiti į kompromisus. Vaikystėje šiems žmonėms tenka laviruoti tarp vyresnėlio ir jaunėlio, kad gautų tėvų dėmesio. Dėl to tenka daug komunikuoti, mokytis diplomatijos ir derybų meno. Tai praverčia suaugusiųjų gyvenime – tiek asmeniniame, tiek profesiniame. Be to, tokios asmenybės moka susitaikyti su pralaimėjimais, nepasiduoti ir nuolat bandyti dar kartą. Atkakliai siekia tikslo, bet nėra perdėtai perfekcionistiškos, atvirkščiai – supranta, kada tam tikras situacijas ar žmones metas paleisti. Tuščiai neeikvoja savo energijos, geba ją protingai paskirstyti. Be to, nebijo rizikuoti, geba išnaudoti likimo siunčiamas galimybes. Moksliniai eksperimentai rodo, kad jie rizikuoja apie 35 % dažniau nei pirmagimiai ar jaunėliai. O juk kas nerizikuoja, tas nekelia pergalės taurės.

 

Reikšmingas tėvų vaidmuo

 

Be abejo, tėvai viduriniąją atžalą myli ne mažiau nei pirmagimį ar jaunėlį, tiesiog natūraliai jai tenka mažiau dėmesio. Tam, kad tai suvoktų ir pats vaikas, gimdytojai turi stengtis dažniau parodyti jam meilę. Vidurinysis vaikas turėtų gauti kuo daugiau dėmesio, nelikti nuošalyje. Dažnai tai būna sunku, todėl gimdytojams gali prireikti dirbtinai susidėlioti dienotvarkę taip, kad liktų užtektinai laiko visiems vaikams. Net jeigu vidurinysis vaikas gana didelis, kad galėtų savarankiškai pasišildyti vakarienę, pats paruošti namų darbus, savarankiškai žaisti, jokiu būdu nevalia jo vieno palikti su visu tuo. Būtina kasdien įsitraukti į šio vaiko gyvenimą, parodyti, kad juo rūpinatės, esate pasiruošę padėti, kada tik prireiktų. Svarbu skirti laiko bendrai veiklai – žaidimams ar bendriems pomėgiams. Daugiau laiko drauge galima praleisti įtraukiant vaikus į įvairius kasdienius šeimos darbus. Pavyzdžiui, sykiu ruošti vakarienę. Net rūpinantis jaunėliu gali dalyvauti ir vyresni vaikai, tik tai neturėtų tapti prievole. Pavyzdžiui, maudant mažiausią šeimos narį galima paprašyti ir vyresniojo vaiko pagalbos. Taip jis jausis svarbus, reikalingas, aktyvi šeimos dalis.

 

Auginant kelias atžalas svarbu vengti jų tarpusavio lyginimo. Į tai ypač skaudžiai reaguoja vidurinieji vaikai. Tėvai turėtų atsispirti pagundai bausti vaiką dėl kažko, ką padarė netinkamai ar nepakankami gerai sakydami, jog štai pirmagimis šiuo klausimu yra tobulas. Leiskite kiekvienam vaikui būti individualybe, priimkite juos tokius, kokie yra ir nemėginkite įsprausti į vienus rėmus.

 

Taip pat svarbu nepamiršti girti viduriniojo vaiko, švęsti jo pasiekimus. Auginant pirmagimį norėjosi kelti šventę net dėl menkiausių natūralių jo raidos pasiekimų. Pirmasis žingsnis, pirmasis žodis, pirmoji kelionė į mokyklą ir visi kiti pirmi kartai atrodė stebuklingi ir apie juos norėjosi šaukti visam pasauliui. Su antru vaiku viskas kitaip, daugumą dalykų tėvai jau priima kaip savaime suprantamus. Derėtų nepamiršti parodyti viduriniajam vaikui, kad taip pat džiaugiatės įvairiausiais jo pasiekimais.

 

Galų gale, itin svarbus atviras bendravimas. Nebijokite paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi, kas jį slegia. Ypač jeigu matote, kad atžala sunerimusi, prislėgta, ėmė elgtis neįprastai. Paaiškinkite, kodėl kartais šiam vaikui skiriate mažiau dėmesio nei kitiems, priminkite ir žodžiais, kaip juos mylite.

 

Įdomu

 
  • Vidurinieji vaikai suaugę anksčiausiai palieka tėvų namus. Taip pat jie dažniausiai išsikrausto toliausiai nuo gimtųjų namų.
  • Neretai vidurinieji vaikai net suaugus susiduria su problemomis, kai tenka dirbti komandose su kitais žmonėmis, mat yra pratę individualiai kovoti už vietą po saule.
  • Suaugę vidurinieji vaikai dažnai renkasi kardinaliai priešingas specialybes nei pasirinko jų vyresnis brolis ar sesuo. Pavyzdžiui, jeigu pastarasis tapo mokslininku, vidurinysis vaikas gali tapti puikiu atletu.
  • Psichologiniai tyrimai rodo, kad vidurinėliai linkę labiau kliautis broliais, seserimis ar draugais, o ne tėvais.
  • Stipriausiai viduriniojo vaiko sindromas jaučiamas tose šeimose, kur auga tos pačios lyties vaikai. Tose, kuriose yra berniukas–mergaitė–berniukas ar mergaitė–berniukas–mergaitė gali būti kone nejaučiamas.

 

Autorius Jūratė Survilė