Bėgant amžiams ir įsitvirtinus krikščionybei Velykos tapo svarbia religine Kristaus prisikėlimo švente. Tačiau ateistams kyla klausimas, kodėl Dievo sūnaus gimimas kasmet švenčiamas tą pačią dieną, o mirties data kaskart kinta, t. y. minima skirtingomis kovo–balandžio dienomis?

 

ostara

 

Pagoniškos šaknys

 

Velykos švenčiamos sekmadienį. Milijonai žmonių visame pasaulyje pagerbia Kristaus prisikėlimą iš numirusių, aprašytą Naujajame Testamente. Šią dieną vaikai nekantriai laukia atliuoksint Velykų zuikio ir šokoladinių kiaušinių. Krikščioniškame pasaulyje tai viena svarbiausių švenčių.

 

Velykos minimos pirmąjį sekmadienį po pilnaties ir kovo lygiadienio. Šventės data taip pat kinta atsižvelgiant į tai, kokiu kalendoriumi vadovaujamasi – Grigaliaus (Vakarų bažnyčia, t. y. katalikai) ar Julijaus (Rytų bažnyčia, t. y. stačiatikiai). Kintanti Velykų diena – ne vienintelis neįprastas niuansas. Visame pasaulyje diskutuojama ir apie šios šventės ištakas. Dauguma istorikų, įskaitant ir Biblijos tyrinėtojus, sutaria, kad Velykos – pagoniška šventė. Netgi žodis Easter (liet. Velykos) kildinamas iš žodžio Eastra – pagonių pavasario deivės vardo. Tačiau nemažai ginčų kelia tai, kuri pagoniška šventė paskatino atsirasti krikščioniškas Velykas.

 

Prisikėlimas ir atgimimas

 

Pasak vienos teorijos, Velykos simbolizuoja prisikėlimą, atsinaujinimą, atgimimą, t. y. metų laikų kaitą, mirtį, saulės grįžimo ciklą. Sietlo universiteto religinių mokslų specialistai tikina, kad Velykų tradicija atkeliavo iš šumerų laikų, t. y. ji susijusi su legenda apie dievą Tammuzą ir jo žmoną Ishtar. Epas siekia 2500 m. pr. Kr. Jame pasakojama, kaip dievui Tammuzui mirus Ishtar vedama sielvarto iškeliavo į požemius jo ieškoti. Ji perėjo per 7 vartus, iš jos buvo atimti žemiški drabužiai. Nuoga, nuolankiai nusižeminusi ji vis tiek buvo nuteista, nužudyta, o jos kūnas pakabintas ant kuolo. Mirus Ishtar Žemėje viskas pradėjo vysti, džiūti ir nykti. Po trijų dienų Ishtar padėjėjos iškeliavo prašyti kitų dievų pagalbos. Joms sutiko padėti dievas Enki. Jis sukūrė dvi būtybes – viena nešė gyvenimo augalą, kita – gyvenimo vandenį. Jos nukeliavo į požemius ir prikėlė Tammuzą bei Ishtar. Tuomet į Žemę grįžo saulė ir gamtos grožis. Tiesa, po šešių mėnesių Tammuzas privalėjo grįžti atgal į požemių pasaulį. Taip atsirado šiltojo ir šaltojo sezonų kaita. Tačiau šioje legendoje gausu panašumų į Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Sietlo universiteto mokslininkai spėja, kad pasakojimas apie Dievo sūnaus mirtį galėjo būti tiesiog susietas su iš pagonybės laikų mitu. Be to, reikėtų paminėti dar vieną sutapimą. Vaisingumo deivė Ishtar turėjo ir daugiau vardų. Štai graikų ir romėnų mitologijoje ji vadinta Afroditės bei Veneros vardais. Krikščionys, ieškodami, kur galėjo būti Kristaus kapas, pasirinko kaip tik tą vietą, kur stovėjo Afroditės šventykla. Ją nugriovė ir pastatė savo. Galbūt tai tik atsitiktinumas…

 

Atsikartojantys simboliai

 

Remiantis kita teorija, Velykų ištakos siejamos su pavasario deivės Eastros švente. Ji simbolizavo atsinaujinimo dvasią ir buvo minima per pavasario lygiadienį. Data taip pat pasirinkta neatsitiktinai. Jai suteikta tamsos, blogio, mirties įveikimo prasmė. Teigiama, kad deivė Eastra tarsi spinduliuodavo aušros šviesą, dieviškumą, suteikdavo džiaugsmą ir palaimą. Greičiausiai būtent dėl šių asociacijų ir buvo lengva prisikėlimo dieną pritaikyti krikščioniškajam Dievui. Be to, Eastra dažnai vaizduota su kiškiu. Tad dar daugiau šiuolaikinių Velykų simbolių supo babiloniečių vaisingumo deivę. Daug ką iš šumerų perėmę babiloniečių šventikai Ishtar vaizdavo kiekvieną pavasarį iškrintančią iš kiaušinio. Ji palaimindavo žmones, neretai rankose laikydavo krepšį su kiaušiniais ir skintomis lauko gėlėmis. Panašu, kad velykiniai zuikučiai, kiaušiniai, pintinės ir pirmosios pavasario gėlės nėra komerciniai naujadarai.

 

Okultinė šventė

 

Yra teigiančių, kad Velykos gali būti susijusius su okultizmu, ypač su numerologija. Okultinis kalendorius sudarytas iš keturių dalių, kurias atitinkamai sudaro 13 savaičių – 13 x 4 = 52 (būtent tiek savaičių sudaro metus). Taip pat aiškinama, kad skaičius 6 atstovauja vyriškajam pradui, 7 – dieviškajam tobulumui. Skaičius 13 simbolizuoja maištą prieš valdžią. Okultizme skaitmuo 13 siejamas su žmogumi, įgijusiu dieviškąjį tobulumą ir savarankiškai pasiekusiu dvasinį nušvitimą. Pasak kai kurių analitikų, vaisingumo deivės šventė neatsitiktinai pasirinkta švęsti būtent kovo 21 d., t. y. per pavasario lygiadienį. Remiantis okultiniu kalendoriumi, būtent šią dieną prasidėdavo naujas etapas. Be to, ypatingą vietą užima tradiciniai ir šiandien įprasti velykiniai simboliai – kiškiai, raudoni kiaušiniai, dovanos. Visa tai siejama su vaisingumu.

 

Krikščioniškos įžvalgos

 

Dabar katalikai Velykas sieja su senovės izraelitų švente, kuri buvo švenčiama siekiant paminėti išsilaisvinimą iš Egipto priespaudos. Hebrajiškas šventės pavadinimas Pesachu, graikiškas – Pascha. Ji minėta kovą arba balandį. Pagal žydų tradicijas, per Paschą pjautas ėriukas (tai pirmosios aukos Dievui simbolis) ir valgyta nerauginta duona. Atsiradus krikščionybei ši religija perėmė žydų pripažįstamą Senąjį Testamentą ir pavasarį švenčiamą Paschą. Tačiau akivaizdu, kad Kristaus prisikėlimo minėjimui nemenką įtaką padarė ir pagonybės laikais garbintų deivių šventės. Kai kurie žmonės tikina, kad Velykos nėra krikščioniška šventė. Bene rimčiausiu argumentu nurodo faktą, kad Velykos Šventajame Rašte minimos tik kartą, be to, jos visiškai nesusiejamos su Kristaus prisikėlimu.

 

Kodėl kinta data?

 

Teigiantys, kad Velykos nėra krikščioniška šventė, tvirtu argumentu laiko nuolatos kintančią datą. Kodėl ji apskaičiuojama atsižvelgiant į Mėnulio fazes ir pavasario lygiadienį? Ar tai nėra pagoniškų tradicijų tęstinumas? Iš dalies būtų galima su tuo sutikti. Tvirtinama, kad pagonių vaisingumo deivė buvo ir Mėnulio dievybė. Galbūt dėl to jos šventė minėta atsižvelgiant būtent į Žemės palydovo judėjimą.

 

Krikščionybėje priimta, kad Velykos visada švenčiamos ne anksčiau negu kovo 22 d. ir ne vėliau nei balandžio 25 d. Vis dėlto nustatyti Velykų datą nėra taip paprasta. Iš pirmo žvilgsnio taisyklė yra gana paprasta, t. y. Velykos švenčiamos po pirmos Mėnulio pilnaties ir pavasario lygiadienio. Tačiau dėl laiko zonų skirtumo lemtingos Mėnulio fazės stojimo laikas skirtingose valstybėse gali kisti, kartais netgi gana reikšmingai. Todėl nustatant tikslią Velykų datą sudaromi Grigaliaus kalendoriui pritaikyti matematiniai algoritmai. Be to, popiežiaus Grigaliaus XIII įsakymu siekta pagal algoritmą apskaičiuotą pilnaties datą sutapatinti su astronomine pilnaties diena ir taip išvengti Velykų sutapimo su žydu švente.