Istorijoje didžiausias dėmesys skiriamas suaugusiesiems. Įvairiais laikotarpiais gyvenę vaikai tarsi nustumiami į antrą planą. Tačiau jie – taip pat svarbi istorijos dalis. Be jų istorija būtų lyg įspūdinga dėlionė, kurioje trūksta kelių detalių. Taigi, ką įdomaus ir paslaptingo yra atradę archeologai?

 

vaikai

2013 metų spalį lobių ieškotojai maždaug metro gylyje aptiko švinu dengtą senovės romėnų vaiko karstą. Jame rasti mergaitės palaikai buvo simboliškai pavadinti Oriensės vardu, o tai reiškia „tekėti kaip Saulė“. Mergaitė buvo palaidota III – IV amžiuje. Lytis buvo nustatyta pagal karste rastus papuošalus. Oriensė buvo kilusi iš turtingos arba kilmingos šeimos, nes toks karstas, kuriame ji buvo palaidota – buvo retenybė. Vaikai Romos imperijoje paprastai būdavo laidojami tiesiog įvyniojus į drobulę. Kapavietėje taip pat buvo rasta smilkalų, alyvuogių aliejaus, pistacijų sakų. Visa tai buvo reikalinga per laidotuvių apeigas, kas maskuotų gendančio kūno dvoką ir padėtų pomirtiniame gyvenime. Nekyla abejonių, kad Oriensė buvo viena iš įtakingiausių tų laikų mergaičių, tačiau daugiau apie ją nieko nežinoma.

 

Senovės romėnų okupuotame Egipto Oksirincho mieste istorikai, ieškodami duomenų apie vaikus, išanalizavo daugiau nei 7500 dokumentų iš VI amžiaus ir anksčiau. Tada Oksirinchas buvo Romos administracinis centras, kuriame gyveno per 25 tūkstančius gyventojų. Šiame mieste taip pat klestėjo audimo pramonė. Viename papiruse buvo rasta įrodymų apie berniukų skautų organizaciją, kurioje buvo mokoma, kaip tapti dorais piliečiais. Į organizaciją buvo priimami laisvų egiptiečių, romėnų, graikų šeimų berniukai, bet vietų skaičius buvo labai ribotas, nes gimstamumas buvo didelis. Apskaičiuota, kad šioje mokykloje galėjo mokytis tik 10 – 25 % miesto vaikų. Jie mokydavosi iki tol, kol būdavo pasiruošę vesti ir kurti šeimą – maždaug 20 metų. Mergaitės moterimis tapdavo anksčiau – vėlyvojoje paauglystėje. Berniukai, kurie nepatekdavo į mokyklas, eidavo mokytis amato pas meistrus. Mokslai trukdavo nuo 2 iki 4 metų. Istorikai rado, kad kartą amato mokėsi ir mergaitė, bet paaiškėjo, kad tik todėl, kad ji buvo našlaitė ir neturėjo artimųjų, kurie ja pasirūpintų. Be to, jai reikėjo apmokėti velionio tėvo skolas. Vergai berniukai taip pat galėjo mokytis amatų, tačiau, kitaip nei laisvi, kurie gyveno šeimose, jie galėjo būti bet kurią akimirką parduoti ir išvežti. Jauniausias vergas parduotas ir atskirtas nuo tikrųjų tėvų, buvo vos dvejų metų.

 

Daugiau nei 40 metų du broliai medžiojo Grenlandijoje, bet vienas kartas buvo kitoks. Netyčia jie aptiko kapavietę, kurioje buvo palaidota maždaug 500 metų amžiaus mumijų. Žmonių palaikai senoviniame inuitų Kilakitsoko mieste išliko beveik nepakitę dėl atšiaurių Arkties klimato sąlygų. Tarp uolų rasta net 8 žmonių kūnai, iš kurių 2 – mažų vaikų. Visi buvo apsirengę kaip medžiotojai. Inuitai tikėjo, kad žmonės net po mirties turi būti apsirengę kaip medžiokliai, nes ir tada gali prireikti medžioti. Grenlandijos mumijos padėjo išsiaiškinti daugybę dalykų apie šiaurinių tautų gyvenimo ypatumus, bet nemažai kas liko paslaptimi. Archeologai nustatė, kad kai kurie iš mirusiųjų buvo susiję giminystės ryšiais. Tai labai keista, nes inuitai tradiciškai nelaidodavo žmonių pagal giminystės ryšius. Be to, nebuvo įprasta toje pačioje kapavietėje laidoti ir vyrus, ir moteris.

 

Visos, išskyrus vieną, rastos moterys turėjo tatuiruočių. Prieš mirtį paaukotieji buvo gerai maitinami. Moterys tikriausiai siūdavo gyvūnų odas. Mirties priežastis greičiausiai buvo vyresnio vaiko ir dvejų moterų liga. Kaip ir kada mirė kiti suaugusieji nėra aišku. Kvapą gniaužia jaunesnio vaiko mirties priežastis. 6 mėnesių kūdikis, berniukas, buvo palaidotas gyvas. Jo galvytė buvo šiek tiek pakelta į viršų, tarsi lauktų, kada apkabins mama. Tais laikais inuitų gentyje gyvavo paprotys su motina laidoti gyvą arba uždusintą vaiką, jeigu neatsirasdavo globėjų. Tikėta, kad kartu palaidojus vaiką, jis kartu su motina keliaus į pomirtinį gyvenimą.

 

Prie Alpių ežerų Vokietijos ir Šveicarijos teritorijoje archeologai 1970 – 1980 metais atkasė 160 namų, senesnių nei  2600 – 3800 metų. Ežerai dažnai patvindavo, todėl gyventojai būdavo priversti bėgti į sausesnes vietas. Kai vanduo nuslūgdavo, jie vėl grįždavo namo. Tačiau šioje gyvenvietėje apsistoję žmonės potvyniams buvo pasirengę labiau nei kiti. Jie statėsi namus ant aukštų atramų arba ant stiprių medinių pamatų. Teritoriją jie apjuosdavo medinėmis tvoromis, kurių baslius puošdavo vaikų kaukolės ir griaučiai. Tikėta, kad vaikų kaulai – tai dovana ežerų dievams, kad apsaugotų nuo potvynių. Kai kuriose rastose kaukolėse matyti smurtinių žymių nuo lazdų ir kirvių. Greičiausiai vaikai nebuvo specialiai aukojami. Manoma, kad šie kaulai priklausė vaikams, kurie mirė per karą ir vėliau buvo paaukoti ežerų dievams. Įdomu tai, kad suaugusiųjų kapų nebuvo rasta, todėl nebuvo aišku, kokie buvo tradiciniai šių gyventojų laidojimo papročiai.