Lapkričio 29 d. sukako lygiai šimtmetis, kai šį pasaulį apleido garsusis italų kompozitorius Giacomo Puccini. Iš viso sukūrė keliolika operų, tačiau viena išleista tik po jo mirties. Tai „Turandot“. Nuostabi „Nessun Dorma“ arija iš paskutinės operos tūkstančiams žmonių daugybę kartų leido ir dar leis ateityje patirti operos teikiamus džiaugsmus. Tad nenuostabu, kad gerbėjus domina ne tik jo kūryba, bet ir asmeninis gyvenimas.

 

Talentingas vargonininkas išgirsta operąSumenep,,East,Java,,Indonesia,-,10,,June,,2022:,Giacomo,Puccini

 

Giacomo Antonio Domenico Michele Secondo Maria Puccini gimė 1858 m. gruodžio 22-ąją, Lukos mieste, Italijoje. Pakrikštytas su penkiais vardais pagerbiant praėjusių kartų giminės kompozitorius. Giacomo buvo penktasis vaikas. Berniukas turėjo keturias vyresnes ir dvi jaunesnes seseris bei jaunesnį brolį. Tėvas – talentingas muzikantas, mokė harmonijos ir kompozicijos, Lukos miesto institute vadovavo savivaldybės kapelai ir grojo vargonais Šv. Martyno katedroje. Deja, kai mažajam Giacomo buvo penkeri, tėvas mirė. Motina Albina, kuri buvo net 18 metų jaunesnė už vyrą, viena pati rūpinosi namų ūkiu, iš našlės rentos sugebėjo ne tik užauginti vaikus, tačiau ir išlaikyti du namus bei būrelį tarnų. Tiesa, ne be giminaičių pagalbos. Dalį seseriai tekusios sunkios naštos perėmė Fortunato Magi, talentingas muzikas ir kompozitorius. Jis anksti pastebėjo, kad sūnėnas gabus muzikai ir paskatino mokytis groti vargonais. Iš tiesų šio kelio būsimasis kompozitorius nebūtų rinkęsis pats, tačiau atsisakyti negalėjo. Tad pradėjo mokytis Šv. Mykolo seminarijoje, paskui perėjo į Šv. Martyno seminariją, giedojo bažnyčios chore. Pirmuosius pinigus Giacomo uždirbo sulaukęs vos 15-os, kai leista groti vargonais pamaldose. Nors ne itin mėgo šį užsiėmimą, tačiau vargonavimas leido pradėti kurti muziką. Sulaukęs pilnametystės buvo tik jaunas nuskurdęs muzikantas, tačiau turėjo didžiulių svajonių. Sužinojęs, kad už 20 km nuo gimtojo miesto esančioje Pizoje įvyks operos „Aida“ parodymas, minėtą atstumą įveikė pėsčiomis ir nepagailėjo didelės dalies santaupų bilietui įsigyti. Tai buvo lūžio taškas, esminis momentas, pakeitęs Giacomo gyvenimo kryptį. Išvydęs didžiąją operos sceną ir išgirdęs didingą Giuseppe Verdi muziką, būsimasis kompozitorius suvokė, jog tiesiog negalės daryti nieko kito – privalėjo sukurti operą.

 

Įkvėpimo šaltinis – meilė ir skurdas

 

Daliai svajonės išsipildyti prireikė dvejų metų. 1878 m. G. Puccini „Credo“ ir motetas „Plaudite populi“ sėkmingai atlikti gimtojo miesto globėjo šv. Paulino šventėje. 1880–1883 m. studijavo Milano konservatorijoje, nes gavo dalinę stipendiją, skirtą karalienės Margaritos Savojietės, taip pat rėmė pasiturintis motinos pusbrolis. Kompozicijos mokytoju buvo Antonio Bazzini, muzikos istorijos ir estetikos – R. Vagnerio muzikos entuziastas Amintore Galli. Šie du iškilūs akademikai padarė milžinišką įtaką G. Puccini asmenybei ir kūrybai. Dar studijuodamas konservatorijoje rašė fugas vokalui, styginiams, dainas. Baigiamuoju kūriniu tapo „Capriccio sinfonico“. Kritikai gyrė jaunojo kompozitoriaus talentą, Antonio Gramola rašė: „G. Puccini gali būti tas kompozitorius, kurio Italija laukė ilgą laiką.“ Tais pačiais metais, kai kompozitorius sulaukė pripažinimo, jo gyvenime įvyko du reikšmingi pokyčiai. Nuo vėžio mirė mylima motina, o jis, tarsi ieškodamas paguodos, užmezgė nederamus santykius su ištekėjusia dama Elvira Gemignani, kurią mokė skambinti pianinu. 1886 m. ji paliko sutuoktinį ir du vaikus, jau laukdamasi kūdikio persikėlė į Milaną, kur tuomet prie vienos iš žymiųjų operų darbavosi Giacomo. Kompozitoriaus gyvenimas tapo saldžiai kartus. Nors gimė sūnus, o pats galėjo džiaugtis meile, buitis buvo skurdi. Pradėjęs kurti savarankiškai negaudavo paramos, o pelnas pardavus kūrinius nebuvo toks, kokio būtų pakakę palaikyti tą gyvenimo lygį, prie kurio pratusi mylimoji. Šį laikotarpį biografai dažnai apibūdiną kaip svaiginantį aistros ir skurdo derinį, kuris įkvėpė kompozitorių sukurti didingiausius kūrinius. Realybė padiktavo kūrybos temas. G. Puccini iš tiesų labai domino meilė, aistra, pasiaukojimas, vargšų kasdienybė. Beje, ši tema operos žanrui buvo neįprasta.

 

Tragedijų ir sėkmių metai

 

G. Puccini niekada nenustojo kurti. Atrodo, kad didžiausias įkvėpimas apimdavo ne tada, kai kūryba būdavo lydima gausiais aplodismentais, tačiau tuomet, kai tekdavo kovoti su likimo smūgiais. O tokių nepašykštėjo XX a. pradžia. 1902 m. apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu. Deja, vos po metų su šeima pateko į automobilio avariją. Kompozitorių teko išvaduoti iš sulamdyto automobilio. Lūžusi koja lėtai gijo dėl vyrą kamavusio cukrinio diabeto. Kentėdamas skausmus rašė operą „Madama Butterfly“, kurios publika anuomet nepamėgo. Kompozitoriui teko perrašyti kūrinį. Tačiau likimas jį apdovanojo kita prasme – pagaliau galėjo susituokti su mylimąja, mat ši oficialiai tapo našle. Tuomet su pasididžiavimu įvairiuose renginiuose pristatydavo Elvirą kaip žmoną ir veždavosi į keliones. Pagaliau uždirbo tiek pinigų, kad pajėgtų gyventi ne tik patogiai, bet ir prabangiai. Visgi legendinio kompozitoriaus gyvenimas bangavo nelyginant jūra. 1908 m. didžiausią bangą sukėlė žmona. Mylimoji Elvira buvo itin pavydi ir aistringos prigimties. Ji nuolat įtarinėdavo vyrą užmezgus romaną, tačiau vienas iš tokių įtarimų peržengė visas ribas. Elvira apkaltino jauną tarnaitę Dorią Manfredi suviliojus Giacomo. Pats kompozitorius tokius kaltinimus neigė. Deja, skandalui iškilus viešumon jauna tarnaitė neištvėrė apkalbų ir nusinuodijo. Tik vėliau atlikus skrodimą paaiškėjo, kad mergina buvo skaisti. Tarnaitės šeima pateikė kaltinimus Elvirai dėl šmeižto. Teismo pripažinta kalta ir nuteista kalėjimo bausme, tačiau po apeliacijos kaltinimai panaikinti. G. Puccini gelbėjo žmoną pinigais ir įtaka. Galiausiai jai atleido. Tačiau poros santykiai atšalo. Tai tapo sunkiu iššūkiu G. Puccini, kuriam meilė visuomet buvo kūrybos variklis. Nors rašė vis naujas operas, nė vienas iš vėlyvojo periodo kūrinių neprilygo 1886 m. sukurtai „La bohème“ ir 1900 m. „Tosca“.

 

Paskutinis kūrinys

 

1913-aisiais Vienoje G. Puccini apdovanotas Pranciškaus Juozapo imperatoriškojo ordino žvaigžde, 1917 m. Monako princas suteikė Šv. Karolio ordino Didžiojo karininko laipsnį. Kompozitoriaus sveikata silpo. 1924 m. gydytojai aptiko auglį ryklėje ir rekomendavo radioterapiją. Deja, gydymas nepadėjo. Atlikta operacija siekiant įterpti radį, paskui vyrą ištiko širdies smūgis, po kurio neatgavęs sąmonės mirė 1924 m. lapkričio 29 d. klinikoje Briuselyje, Belgijoje. Laidotuvės įvyko 1924 m. gruodžio 3 d. Milano katedroje. Išlydint į paskutinę kelionę skambėjo žymiausių G. Puccini kūrinių ištraukos. Kompozitoriaus palaikai laikinai palaidoti giminės kape, o 1926 m. perkelti į koplyčią Puccini namuose mažame Italijos kaimelyje. Paskutinė ir nebaigtoji opera „Turandot“ pastatyta 1926-aisiais. Šią operą užbaigė kurti Franco Alfano. „Turandot“ – XII a. Persijos pasaka apie žiaurią princesę. Turandot pasmerkia myriop visus jaunikius, kurie neįmena jos mįslių, kol galop svetimšalis Kalafas pavergia ledinę princesės širdį. Tuomet jau Turandot maldauja tėvo neatiduoti jos šiam nepažįstamajam. Kalafas pasiūlo žaidimą: jei Turandot iki aušros atspės jo vardą, savo noru žengs ant ešafoto. Bet kokia kaina siekdama išsiaiškinti jaunuolio vardą, Turandot liepia kankinti jo tarnus. Kalafą įsimylėjusi tarnaitė Liu pareiškia, kad ji vienintelė žino atsakymą, tačiau netgi kankinama neišduos. Apstulbusios princesės paklausta, kokia tokio herojiško elgesio priežastis, Liu atsako „meilė“ ir nusižudo. Sukrėsta Turandot pirmą kartą pajunta jausmų galią ir auštant rytui miniai paskelbia išsiaiškinusi nepažįstamojo vardą – Meilė. „Turandot“ – viena geriausiai žinomų operų visame pasaulyje. O ariją  „Nessun dorma“ veikiausiai girdėjo net tie, kurie niekada nesilankė operos teatre. Tai didysis legendinio Giacomo Puccini palikimas.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė