1917 m. spalio 15 d. Prancūzijos karo teismo sprendimu, šnipinėjimu Vokietijos naudai kalta pripažinta ir sušaudyta Mata Hari. Užburiančio talento kurtizanė, tapusi fatališkos moters simboliu. Jos istorija virto daugybės knygų ir kino filmų įkvėpimo šaltiniu. Dažnai vaizduojama kaip pavojinga viliotoja, tačiau iš tikrųjų, amerikiečių istorikų Normano Polmerio ir Thomaso Alleno žodžiais, – naivi vyrų auka. Tad kas iš tiesų buvo Mata Hari?

 

Pramanytas gyvenimasBangkok,-,Thailand,,April,22,,2019,,Mata,Hari,,Young,Spy

 

1903 m. Paryžius buvo keista, net egzotiška vieta. Anuomet čia būta visko – nuo turtų netekusių didikų iki cirko artistų ir meilę už dosnias sumas pardavinėjančių gražuolių. Tačiau įdomiausia tai, kad visi šie personažai susitikdavo tuose pačiuose naktiniuose klubuose, kuriuose liedavosi vynas ir būdavo rezgamos pikantiškos intrigos. Būtent tokioje aplinkoje netikėtai sužibėjo egzotiškų šokių šokėja Mata Hari. Nors jos užburiantys judesiai nebuvo itin įgudę, tačiau naujovių ir niekada neregėtų Azijos kraštų kultūros išsiilgusiems prancūzams nė kiek nekliuvo tai, kad puikioji šokėja skundėsi plokščiapėdyste ar nepataikydavo į muzikos ritmą. Mata Hari atrodė tokia išskirtinė, kad netrūko norinčių patikėti, jog ši būtybė gimė Indijos šventykloje, šokių mokėsi iš šventikių ir vardą jai parinko patys dievai, nusprendę pagerbti akių grožį. Juk pasakota, kad „Mata Hari“ malajų kalba reiškia dienos akį. Ši istorija ir šokiai suveikė it raketų kuras, leidęs jaunai moteriai keliauti po visą Europą vieną po kito rengiant intriguojančius pasirodymus. Nepaisant jos abejotino istorijos autentiškumo, ji sutraukdavo pilnas klubų sales ir operos teatrus nuo Rusijos iki Prancūzijos. Žiūrovus žavėjo ne šokėjos grakštumas, o gebėjimas lėtai ir kone užburiančiai apsinuoginti. Tai XX a. pradžioje buvo skandalinga, bet ir žavu vienu metu. Veikiausiai pati Margaretha Geertruida Zelle, 1876 m. rugpjūčio 7 d. gimusi mažame šiaurės Nyderlandų miestelyje, nė įtarti negalėjo, kad kada nors užsiims tokiu menu. Juk paprastos olandų merginos didžiausias gyvenimo nuotykis buvo ištekėti už škoto Rudolfo MacLeodo, tarnavusio Nyderlandų kolonijinėje armijoje. Ir tik kartu su sutuoktiniu keleriems metams persikrausčiusi į Javos salą Indonezijoje (anuomet vadintą Nyderlandų Rytų Indija) ji suprato, kiek mažai žmonės žino apie šį egzotišką pasaulį ir kiek daug naudos iš to visuotinio nežinojimo galima gauti.

 

Žlugusios reputacijos moteris

 

Margaretha ištekėjo vos 19 m., jos sutuoktinis buvo dvigubai vyresnis, tačiau tai porai nesutrukdė susilaukti dviejų vaikų – sūnaus Normano ir dukros Luizos. Deja, santuoka nesiklostė. Rudolfas buvo alkoholikas ir ant žmonos mėgdavo išlieti visą nepasitenkinimą gyvenimu. Jis atvirai išlaikė kelias meilužes ir nesuko galvos dėl šeimos reikalų. Margaretha tokio gyvenimo nenorėjo. Ji vylėsi, kad ištekėjusi galės mėgautis prabanga ir laisve, o susiklostė priešingai. Kai galiausiai įsisąmonino, kad niekas nepasikeis, perėmė likimo vadeles į savo rankas ir tiesiog susirado meilužį olandą karininką, kuris sutiko ją išlaikyti. Tuomet pradėjo domėtis tradiciniais indoneziečių šokiais, net prisijungė prie vietinės trupės. 1897 m. ji pirmą kartą, rašydama laišką giminaičiams Nyderlanduose, paminėjo sceninį slapyvardį Mata Hari, kuris turėjo reikšti „saulę“. Vyrą ir vaikus palikusi moteris to meto visuomenėje buvo laikoma visiškai žlugusia. Tačiau šis skandalas įvyko toli nuo namų, tad giminaičiai atkakliai ragino Margarethą grįžti pas vyrą, kol gandai nepasiekė Nyderlandų. Galiausiai moteris pasidavė ir grįžo į namus, deja, tuomet mirė sūnus Normanas. Šeimos tragedija virto skyrybomis. Margaretha buvo priversta grįžti į gimtinę, kur moters su žlugusia reputacija niekas nelaukė. Ji neturėjo pinigų, neteko teisės matytis su dukra. Tuščiomis rankomis, tačiau idėjų kupina galva Margaretha iš tiesų virto Mata Hari ir patraukė į Paryžių. Iš pradžių miestas moterį sutiko nedraugiškai. Tačiau vos ji sutiko apsinuoginti pozuodama dailininkams, atsivėrė ne vienos durys. Iš pradžių į cirką, o vėliau į vieną iš prastos reputacijos Paryžiaus naktinių klubų, kuriame ji pirmą kartą publiką sužavėjo lėtais užburiančiais judesiais ir, žinoma, šokio kulminacija, kai vienu staigiu judesiu nusimesdavo sceninį rūbą. Aplink paslaptingąją šokėją ėmė būriuotis pasiturintys gerbėjai, kurie negailėjo nei brangių dovanų, nei didelių sumų, kad tik galėtų mėgautis jos dėmesiu.

 

Dviguba agentė

 

Vieną turtingą meilužį keitė kitas. Mata Hari maudėsi prabangoje ir nė neįtarė, kad savo sėkme patraukė vokiečių slaptųjų tarnybų dėmesį. Prieš pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui Europa buvo pritvinkusi politinės įtampos, o bet kokia informacija susipriešinusioms valstybėms buvo aukso vertės. Tarp Matos Hari meilužių buvo ne vienas vokietis, tad žvalgyba pasirūpino ją užverbuoti. Mata Hari gavo slapyvardį H-21. Istorikai mano, kad ne kartą perdavė naudingos informacijos apie Antantės šalių karinius planus. Vokiečių žvalgybai ji dirbo iki 1916 m. pradžios ir gavo itin dosnų atlygį. Visgi mažai šnipų istorijų, pasibaigusių laimingai. 1917 m. sausį moteris buvo suimta prancūzų tarnybų, kurios perėmė radiogramą su slaptais duomenimis. Tarp gausybės vertingos informacijos sušmėžavo ir Matos Hari vardas. Bausti įtariamos šnipės prancūzai neskubėjo – pasiūlė sumaniai moteriai sužaisti dvigubą žaidimą ir perduoti jiems informaciją apie vokiečių karinius planus. Ir ji sutiko, mainais paprašydama milijono frankų ir vestuvių su vyru, kurį tuomet buvo įsimylėjusi – rusų kapitonu Vladimiru Moslovu. Bėda tik ta, kad Matos Hari išrinktasis nesvajojo susieti likimo su garsiausia Paryžiaus kurtizane. Jis, kaip ir daugelis kitų moters meilužių, siekė naudos, o labiausiai – informacijos, kurios Matos Hari stalčiuose buvo labai daug. Ji juk buvo dviguba agentė. Prancūzams pardavinėjo informaciją apie vokiečius, vokiečiams – apie prancūzus. O dykai viską sužinodavo jos mylimasis ir perduodavo į savo tėvynę. Šis periodas truko neilgai. Galiausiai Mata Hari suimta dar kartą. Surengtas ir teismas, tiesa, virtęs beveik cirku. Jos buvę meilužiai rikiavosi eilėje norėdami apginti moterį, o įsimylėjęs advokatas atsiklaupė prieš teisėją. Visgi įprotis kurti legendas apie savo praeitį tardomai Matai Hari iškrėtė piktą pokštą. Ji nuolat painiojosi duodama parodymus. Taip Mata Hari vėl tapo Margaretha Geertruida Zelle ir pasitiko mirtį įžūliai stebeilydama jos sušaudyti pasiųstiems kareiviams į akis.

 

Likimo paveldėtoja

 

Teigiama, kad prieš pat įvykdant mirties bausmę Margaretha išsiuntė tris laiškus. Vienas jų buvo skirtas dukrai, tuo metu vis dar gyvenusiai Javos saloje. Nors merginos tikrasis vardas buvo Luiza, tačiau ją nuo vaikystės globojusi vietinė moteris suteikė jai Bandos vardą. Šis buvo gerokai įprastesnis vietiniams. Bandos gyvenimas klostėsi puikiai, ji buvo išsilavinusi, nuo sunkios ligos mirus vyrui paveldėjo didžiulį turtą ir puikiai pritapo prie vietos bendruomenės. Tačiau per pasaulį jau slinko Antrojo pasaulinio karo grėsmė. Nyderlandams įsivėlus į kovas su Vokietija, Indonezijoje pasirodė japonai, tik ne kaip išvaduotojai nuo olandų, bet žiaurūs užkariautojai. Tuo metu į legendinės šnipės Matos Hari namus Javoje užklydo nepažįstamas vyras, prisistatęs velionės motinos giminaičiu ir pasiūlęs išskirtinį sandorį – rinkti informaciją ir perduoti ją olandų vyriausybei. Tik vėliau paaiškėjo, kad vyras iš tiesų buvo nacių šnipas. Tuomet Banda pati susirado japonų karininką, kuris pažadėjo moterį apsaugoti nuo nacių, tačiau mainais paprašė rinkti informaciją apie vietinių organizuojamus pasipriešinimo būrius. Jie buvo nukreipti prieš olandus, tačiau japonai suprato, kad atėjus laikui ugnis atsisuks į juos. Moteris sutiko. Mėgindama išsiaiškinti slaptus indoneziečių partizanų planus susipažino su čiabuvių būriui vadovavusiu Abdula Sindrachoru ir įsimylėjo. Dėl šios meilės ji, kaip ir motina, tapo dviguba agente. Šnipinėjo japonams, bet jų planus taip pat perduodavo mylimajam indoneziečiui. 1945 m. Japonija kapituliavo ir Javos saloje išsilaipino britai. Paskui juos netrukus išsilaipino ir olandų kariai. Tuomet Indonezija aktyviai priešinosi olandams ir britams. Viename mūšyje žuvo Bandos mylimasis Abdula. Aukšto rango britų kariškiams pavyko įtikinti moterį, kad jos numylėtinį nužudė komunistai. Nuo to momento ji tapo aršia antikomuniste ir galiausiai pradėjo šnipinėti britams. Dar vėliau amerikiečiams. O vienos misijos metu tiesiog dingo be žinios. Ir taip liūdnai baigėsi antrosios kartos šnipės gyvenimo istorija.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė