Telefoną paimame trumpam – pasitikrinti orą, perskaityti žinutę ar rasti adresą. Tačiau kartais, nė nepastebėję, naršome gerokai ilgiau, o padėję į šalį sunkiai prisimename, ką sužinojome. Prietaisas, be kurio kasdienybė būtų gerokai sudėtingesnė, gali trukdyti susikaupti, atidėti miegą ir pertraukti pokalbį su artimu žmogumi. Kada telefonas mums naudingas ir kokius įpročius verta keisti, kad jo teikiami patogumai nekainuotų poilsio, dėmesio, bendravimo?

 

Kodėl ranka pati tiesiasi prie ekrano?Young,Group,Of,People,Using,Mobile,Phones,,Text,Message,On

 

Laukiant eilėje ar padarius pertraukėlę darbe ranka neretai ieško telefono. Kartais net neaišku, ką norėtumėte patikrinti: žinučių nelaukiate, naujienas neseniai skaitėte, tačiau vis tiek atrakinate ekraną. Jame nuolat kas nors keičiasi, tad net trumpa peržiūra gali pasiūlyti ką nors naujo. Perskaičius žinutę akį patraukia antraštė, o po ja – vaizdo įrašas. Taip kelios laisvos minutės nepastebimai užsitęsia.

 

Technologijų naudojimo įpročius tyrinėjęs Aalto universiteto (Suomija) profesorius Antti Oulasvirta su kolegomis šį elgesį apibūdino kaip tikrinimo įprotį – trumpą, pasikartojantį žvilgtelėjimą į lengvai pasiekiamą, atsinaujinantį turinį. Pastebėta, kad greitai randama nauja informacija gali sustiprinti norą tikrinti telefoną, o pats tikrinimas kartais paskatina užsiimti ir kita veikla. Vadinasi, prie ekrano ilgiau užsibūnama nebūtinai iš anksto nusprendus skirti jam laiko. Kartais pakanka įprasto judesio, nuo kurio prasideda visa veiksmų grandinė.

 

Vien dažnas telefono tikrinimas dar nėra pagrindas kalbėti apie priklausomybę. Pirmiausia verta pastebėti, kada jis paimamas: vos susidūrus su sunkesne užduotimi, pajutus nuobodulį ar tiesiog atsiradus laisvai minutei? Atpažinus pasikartojančias aplinkybes, lengviau atskirti konkretų poreikį nuo automatinio veiksmo. Prieš atrakinant ekraną galima trumpam pagalvoti, ką ketinama nuveikti. Toks stabtelėjimas padeda pastebėti ir kitą šio įpročio kainą: kiekvieną kartą tikrinant telefoną nutrūksta iki tol skaityta, dirbta ar su pašnekovu plėtota mintis.

 

Žinutė trunka sekundę, o dėmesio pertrauka?

 

Skaitote straipsnį ar rengiate dokumentą, kai telefonas suvibruoja. Pakanka žvilgtelėti, kas parašė, galbūt atsakyti keliais žodžiais. Tačiau grįžus prie teksto tenka iš naujo perskaityti paskutinį sakinį, kartais – visą pastraipą. Pats žinutės patikrinimas užtruko neilgai, bet nutrūko mintis, kurią iki tol plėtojote. Norint tęsti, reikia prisiminti, kur sustojote ir ką ketinote daryti toliau. Kai tokių pertraukų daug, visą dieną galima jaustis užsiėmus, tačiau sunkiai pasistūmėti atliekant darbą, į kurį reikia įsigilinti.

 

Įdomu tai, kad dėmesį gali sutrikdyti net neperskaityta žinutė. Floridos valstijos universiteto mokslininkas dr. Cary Stothartas ir jo kolegos eksperimente nustatė, kad telefono pranešimai trikdė dėmesio reikalaujančios užduoties atlikimą net tuomet, kai dalyviai telefono nelietė. Vadinasi, bent jau šio eksperimento sąlygomis išsiblaškyti pakako paties signalo. Tyrėjai aiškino, kad jis gali sužadinti su atliekama užduotimi nesusijusias mintis: kas parašė, ko norėjo, ar nereikėtų atsakyti? Ekranas lieka nepaliestas, tačiau dalis dėmesio jau nukrypsta kitur.

 

Tad susikaupimą verta saugoti dar prieš pasigirstant signalui. Rengiant ataskaitą, skaitant sudėtingesnį tekstą ar mokantis galima išjungti nebūtinus pranešimus ir numatyti, kada bus tikrinamos žinutės. Jei svarbu likti pasiekiamiems, telefono nustatymuose palikti pasirinktų žmonių skambučių išimtį. Taip sumažėja progų nutraukti pradėtą mintį, o sprendimą, kada atsakyti, lengviau priimti patiems. Pravartu apie tokį darbo laiką susitarti ir su kolegomis, kad kiekviena žinutė nereikštų lūkesčio sulaukti atsakymo tuoj pat.

 

Kodėl po naršymo kartais jaučiamės prasčiau?

 

Po sunkios dienos norisi pramogos, kuriai nereikėtų didelių pastangų. Patogiai įsitaisius ant sofos, telefone vienas po kito keičiasi vaizdo įrašai: juokinga augintinio išdaiga, kelionės akimirka, ištrauka iš pokalbio. Vieną perbraukiate vos prasidėjusį, kitą pažiūrite iki pusės, vis tikėdamiesi rasti ką nors įdomesnio. Tačiau užvėrus programėlę kartais lieka jausmas, kad laikas praėjo, o laukto malonumo taip ir nebuvo. Kuo tokia patirtis skiriasi nuo vakaro, kai su pasimėgavimu pažiūrite pasirinktą filmą?

 

Toronto universiteto (Kanada) psichologai Katy Tam ir Michaelas Inzlichtas šį klausimą nagrinėjo septyniuose eksperimentuose, kuriuose dalyvavo 1223 žmonės. Paaiškėjo įdomus prieštaravimas: nuobodžiaudami dalyviai buvo linkę perjungti vaizdo įrašus ir tikėjosi, kad tai padės prasiblaškyti, tačiau toks elgesys tik sustiprino nuobodulį. Kai kuriuose eksperimentuose vieną įrašą nepertraukiamai žiūrėję žmonės jautė didesnį pasitenkinimą ir labiau įsitraukė, nei galėję laisvai perjungti įrašus.

 

Šis atradimas skatina atkreipti dėmesį į skirtumą tarp mėgavimosi turiniu ir nuolatinio ieškojimo, kas pagaliau sudomins. Pasirinkus patinkantį pokalbį, laidą ar kitą įrašą, verta suteikti sau laiko į jį įsitraukti. Naudinga stebėti savijautą: ar paėmę telefoną norėjote pailsėti, ar atidėjote nemalonią užduotį? O kaip jaučiatės jį padėję? Jei naršymas nebedomina, vienas kitas perbraukimas nebūtinai suteiks tai, ko trūksta. Kartais malonesnis vakaro tęsinys – pokalbis su šalia esančiu žmogumi, kurį ekranas iki tol paliko nuošalyje.

 

Sujungia su tolimais, atitraukia nuo artimų?

 

Prie vakarienės stalo pasakojate, kas šiandien nutiko, tačiau pašnekovo akys vis krypsta į telefoną. Jis linkteli, kartais ko nors paklausia, bet netrukus paaiškėja, kad dalį pasakojimo praleido. Niekas nesusipyko, žinučių skaitymas truko kelias akimirkas, tačiau pokalbis jau išsiderino. Tokiose situacijose svarbu ne vien tai, kiek laiko žmogus žiūri į ekraną, bet ir kada tai daro: trumpas dėmesio nukreipimas gali sutapti su mintimi, kuria kitam buvo svarbu pasidalyti.

 

Šį kasdienį reiškinį tyrinėjo Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai. Jų eksperimente daugiau kaip 300 žmonių valgė restorane su draugais ar šeimos nariais. Vieniems nurodyta telefonus laikyti ant stalo, kitiems – padėti į šalį. Pirmosios grupės dalyviai jautėsi labiau išsiblaškę, mažiau mėgavosi bendravimu. Tai neįrodo, kad telefonai savaime griauna santykius, tačiau atskleidžia subtilesnį poveikį: net malonus susitikimas gali suteikti mažiau džiaugsmo, kai dėmesys vis nukrypsta kitur.

 

Žinoma, telefonas gali ir papildyti pokalbį. Kartu peržiūrint atostogų nuotraukas ar klausantis artimųjų atsiųsto įrašo, ekranas tampa bendra veikla. Visai kitaip jaučiamasi, kai vienas kalba, o kitas panyra į asmeninį susirašinėjimą. Todėl verta susitarti dėl bendro laiko be telefonų, pavyzdžiui, vakarieniaujant. Laukiant svarbaus skambučio, trumpas paaiškinimas padės išvengti spėlionių, kodėl vis tikrinamas ekranas. Abipusis susitarimas leidžia aiškiau suprasti, kokio dėmesio galima tikėtis vienam iš kito.

 

Kai „dar penkios minutės“ atideda miegą

 

Jau laikas gesinti šviesą, bet telefone liko neperskaityta žinutė, o po jos norisi pažiūrėti dar vieną įrašą. Jei keltis reikės įprastu metu, užsitęsęs naršymas tiesiog sutrumpins poilsiui skirtą naktį. Be to, padėjus telefoną ne visada lengva iškart užmigti: darbo laiškas gali priminti rytdienos rūpesčius, neraminanti naujiena – paskatinti ieškoti daugiau informacijos. Kūnas jau lovoje, tačiau mintys sukasi apie ką tik perskaitytą turinį.

 

Reikšmės turi ir vakarinė šviesa. Harvardo medicinos mokyklos mokslininkų laboratoriniame tyrime skaitymas šviečiančiame įrenginyje, palyginti su popierine knyga, vėlino biologinį laikrodį, o kitą rytą dalyviai jautėsi mažiau budrūs. Vis dėlto svarbios eksperimento aplinkybės: 12 jaunų suaugusiųjų skaitė maždaug 4 val. prieš miegą penkis vakarus iš eilės. Todėl šių rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti trumpam žvilgsniui į telefoną.

 

Kasdienybei artimesniame tyrime dalyvavo 38 žmonės. Pusei jų keturias savaites nurodyta nesinaudoti telefonu paskutines 30 min. prieš miegą. Palyginti su kontroline grupe, pagerėjo jų miego rodikliai: sutrumpėjo užmigimo laikas, pailgėjo miego trukmė. Tai nedidelis eksperimentas, tačiau jo rezultatai suteikia pagrindą išbandyti ramesnį pusvalandį be telefono. Prietaisą kraunant toliau nuo lovos lengviau išvengti automatinio tikrinimo jau atsigulus. Toks vakaro įprotis leistų išsaugoti telefono teikiamus patogumus, kartu paliekant laiko nusiraminti.

 

Ar gali padėti smegenims?

 

Vaizdo pokalbis su užsienyje gyvenančiais vaikais, anglų kalbos pamoka ar priminimas apie vizitą pas gydytoją – visa tai telpa tame pačiame telefone. Jis leidžia savarankiškai nusipirkti bilietą, susirasti informaciją ir palaikyti ryšius, kuriuos kitaip apsunkintų atstumas. Todėl vien ekrane praleistos valandos mažai pasako apie tai, ką žmogus per jas patyrė ar nuveikė.

 

Įdomią atsvarą nuogąstavimams dėl technologijų poveikio smegenims pateikė 2025 m. žurnale „Nature Human Behaviour“ paskelbta analizė. Teksaso universiteto Ostine ir Beiloro universiteto mokslininkai apibendrino 57 tyrimų, apėmusių daugiau kaip 411 tūkst. vyresnių nei 50-ies žmonių, duomenis. Naudojimasis skaitmeninėmis technologijomis buvo susijęs su mažesne pažintinių sutrikimų tikimybe. Vis dėlto analizuotas įvairių technologijų, ne vien telefonų, naudojimas, o nustatytas ryšys neįrodo apsaugos nuo demencijos. Galbūt geresnę atmintį ir kitus pažintinius gebėjimus išlaikantys žmonės lengviau perpranta technologijas ir dažniau jomis naudojasi.

 

Tyrėjai svarsto, kad naudos galėtų teikti naujų skaitmeninių įgūdžių mokymasis, bendravimas ir kasdienę veiklą palengvinančios priemonės. Šiuos galimus paaiškinimus dar reikia tirti, tačiau jie skatina atidžiau vertinti, kam naudojamas telefonas. Kalbos užduotis, pokalbis su artimuoju ir automatinis turinio slinkimas yra skirtingos veiklos, nors visos vyksta tame pačiame ekrane. Priminimas kalendoriuje padeda įvykdyti planą, o išmokta funkcija – savarankiškai susitvarkyti reikalus. Vertinant savo įpročius prasminga klausti, ką telefonas padeda nuveikti ir nuo ko atitraukia. Tuomet lengviau nuspręsti, kurioms veikloms verta palikti vietos, o kurias naudinga riboti.

 

Multiracial,Group,Of,Young,Friends,Looking,Surprised,At,Mobile,PhoneMažiau telefono – daugiau ko?

 

Nusprendus rečiau naudotis telefonu, verta pagalvoti, kas užims atsilaisvinusį laiką. Jei vakare ekranas buvo įprasčiausia pramoga, vien programėlės užblokavimas dar nesukurs malonaus poilsio. O jei kolegos tikisi atsakymo bet kuriuo metu, asmeninį sprendimą riboti žinutes bus sunku išlaikyti be bendro susitarimo dėl pasiekiamumo.

 

Tai, kad naudojimosi trukmę pakeisti įmanoma, tačiau išlaikyti pokytį nelengva, parodė 2025 m. žurnale „BMC Medicine“ paskelbtas Austrijos mokslininkų eksperimentas. Jame 111 studentų suskirstyti į dvi grupes. Vienai jų nurodyta tris savaites naudojimąsi telefonu riboti iki 2 val. per dieną. Palyginti su kontroline grupe, nustatyta nedidelis savijautos, streso, depresijos simptomų ir miego rodiklių pagerėjimas. Tačiau eksperimentui pasibaigus naudojimosi trukmė vėl ėmė artėti prie pradinės.

 

Gera pradžia – telefono naudojimo statistika: kuri programėlė ar paros metas atima daugiausia laiko, nors naudos ar malonumo suteikia mažai? Pasirinkus vieną tokį įprotį, lengviau numatyti konkretų pokytį. Pavyzdžiui, išjungus nebūtinus vakaro pranešimus, tą laiką skirti pasivaikščiojimui, knygai ar pokalbiui. Svarbu, kad alternatyva būtų patraukli ir lengvai prieinama – tuomet padėjus telefoną nereikės iš naujo spręsti, ką veikti. Po savaitės verta įvertinti, ar pasirinkimas padėjo geriau pailsėti. Pradžiai pakanka vieno pokyčio, kurį įmanoma pritaikyti kasdienybėje.

 

Dvi savaitės be interneto telefone: kas pasikeitė?

 

Kaip atrodytų diena, jei telefonu būtų galima skambinti ir siųsti SMS, tačiau naršyti internete tektų kompiuteriu? Tokį pokytį išbandė 2025 m. žurnale „PNAS Nexus“ paskelbto eksperimento dalyviai. Dviem savaitėms užblokavus internetą išmaniuosiuose telefonuose, pagerėjo jų savijauta ir gebėjimas išlaikyti dėmesį atliekant specialią užduotį. Dalyviai taip pat daugiau laiko skyrė bendravimui gyvai, judėjimui ir buvimui gamtoje. Vadinasi, pasikeitė ne tik naudojimosi telefonu trukmė, bet ir tai, kuo buvo užpildyta diena.

 

Vis dėlto laikytis ribojimo buvo nelengva: iš 467 tyrimui atrinktų žmonių tik 119 išlaikė blokavimą bent dešimt iš keturiolikos dienų. Tai primena, kaip glaudžiai internetas telefone susipynęs su kasdieniais įpročiais ir poreikiais. Eksperimentas skatina pagalvoti, kurioms veikloms ryšys būtinas iškart, o kurios galėtų palaukti, kol prisėsime prie kompiuterio. Galbūt dalį laiko telefonas galėtų likti tiesiog ryšio priemone?

 

Nereikia jaustis kaltiems dėl malonaus filmo ar ilgo pokalbio su toli gyvenančiu artimuoju. Vertingiau įvertinti, ar kasdienybėje lieka vietos miegui, bendravimui, darbui ir poilsiui, po kurio jaučiamės pailsėję. Jei kuri nors iš šių sričių nuolat nukenčia, tai gali būti atspirties taškas keisti konkretų įprotį. Tinkamą telefono vietą gyvenime geriau parodo ši pusiausvyra, ne vien ekrane suskaičiuotos minutės.

 

Autorė Jūratė Survilė