Valstybė, kurioje niekas negimsta, bet čia gyvenantys savo rankose laiko milžinišką galią – Vatikanas. Už aukštos mūro sienos įsikūrusios nykštukinės šalies plotas – vos 44 ha, tačiau sutelpa ne tik popiežiaus rezidencija, paslaptingi archyvai, sodai ir muziejai, bet ir daugybė anksčiau jau pasakotų bei nutylėtų legendų.

 

Cirko arena virto katalikų šventoveCityscape,And,Panoramic,View,Of,Old,Bridge,With,Warm,Sunset

 

Vatikane šiuo metu gyvena arba reziduoja 800–1000 žmonių, tačiau pilietybę turi tik apie 500 asmenų. Kiti tėra svečiai ar laikini gyventojai. Pilietybė įgyjama ne atėjimu į pasaulį, o suteikiama. Todėl Romos širdyje susitinka žmonės iš įvairių pasaulio kampelių. Vieni toje valstybėje mėgina gauti tarnybą, kiti į ją kviečiami. Jie į šio miesto valstybės teritoriją patenka per aukštus ir gerai saugomus vartus tiesiai iš Italijos sostinės Romos gatvių. Visa Vatikano teritorija telpa ant vienos kalvos. Tačiau prieš kone 2 tūkst. metų čia karaliavo prasta reputacija garsėję Romos imperatoriai. Pirmiausia Kaligula čia įsteigė nedidelį hipodromą, kurį vėliau rekonstravo Neronas. Tad dabartinio Vatikano teritorija ilgai vadinta Nerono cirku. Katalikiška legenda byloja, kad 64 metais būtent čia žemyn galva nukryžiuotas šv. Petras, vėliau jį palaidojo vietos nekropolyje. Po didžiojo Romos gaisro Nerono cirkas tapo krikščionių lankoma vieta, priešais jį buvo Vatikano nekropolis, kurį nuo cirko skyrė Kornelijaus kelias.

 

Vatikane būta įvairių monumentų, mauzoliejų, pagonybės laikų altorių. Bėgant šimtmečiams jie arba sunaikinti, arba uždengti. O į katalikų tikėjimą atsivertęs imperatorius Konstantinas I apie 330 m., kaip tikima, šv. Petro kapo vietoje pastatė pirmąją Šv. Petro baziliką. Beje, tikima, kad šv. Petras yra pirmasis popiežius, nors ne visi tikintieji ir religijos tyrinėtojai su tuo sutinka. Visgi ir pats šv. Petras, ir jo garbei pastatyta bazilika ne tik žymėjo krikščionybės aušrą, bet ir simbolizavo augančią šio tikėjimo galią.  Ir patį Vatikaną tuomet žinojo Šv. Petro dominijos vardu. Anuomet katalikų Bažnyčia, kaip institucija, dar neturėjo struktūros. Dėl galios tarpusavyje varžėsi ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai. Tad buvusiame Nerono cirke tikrai netrūko kovingų pasirodymų. Visgi žlugus Romos imperijai (476 m.) dar kurį laiką popiežiui – tikėjimo ir teritorijos valdytojui, patardavo pasaulietinis Romos senatas, tačiau ilgainiui suformuota tik menką galią turinti patarėjų kolegija. Į Romą, konkrečiau į Vatikaną, plaukė tikinčiųjų aukos – mokesčiai Bažnyčiai. Dalis Romos viešųjų pastatų virto maldos namais ir vienuolynais. O VII a. čia traukė minios piligrimų su aukomis auksu, kartais net ginklais. Vatikano ir popiežių galia iš religinės virto politine, netgi karine.

 

Turtai ir kova dėl valdžios

 

Ankstyvieji viduramžiai Europoje buvo tamsūs ir neramūs. Visgi krikščionybė plito itin sparčiai. Kuo daugiau žmonių atsiversdavo į šią religiją, tiksliau būdavo pakrikštijami ginklu, tuo didesni turtai pasiekdavo krikščionybės centrą. Nenuostabu, kad dėl popiežiaus sosto įnirtingai varžėsi daugybė žmonių. Tais laikais per keletą dešimtmečių pasikeisdavo penkios dešimtys popiežių. Šios kovos susilpnino Bažnyčią kaip instituciją. Tad galiausiai įvyko politinis perversmas ir savo teisę į Šventąjį Sostą paskelbė net keli popiežiai. Šią problemą spręsti pasišovė visų krikščioniškų kraštų valdovai. Roma ir krikščionybė išgyveno tai, kas lotyniškai pavadinta Saeculum obscurum (tamsos laikais). O iš šių tamsybių krikščionys išsivadavo skausmingu būdu – 1054 m. per Rytų ir Vakarų schizmą (Bažnyčios skilimą) ir kryžiaus žygius. Romos ir konkrečiai dabartinio Vatikano teritorijos reikšmė sumenko. Nors popiežiai buvo Romos vyskupai, neprivalėjo ten nuolat gyventi. Toks reikalavimas atsirado tik IV a. Politinis nestabilumas ir nuolatinė nužudymo grėsmė privertė popiežius keisti gyvenamąją vietą.

 

Kardinolų kolegijos, kad išrinktų naują Bažnyčios vadovą, buvo šaukiamos ten, kur mirė paskutinysis popiežius. Priimantys jas miestai įgydavo prestižo ir ekonominių privalumų, tad miesto valdžia net kviesdavo popiežius ir siūlydavo jiems saugumo garantijas. Labiausiai pasistengė Avinjonas (Prancūzija). Ir tik XV a. popiežiai vėl sugrįžo į Romą, su savimi atsigabendami per kryžiaus karus sukauptus turtus. Mikalojus V laikytinas pirmuoju Renesanso popiežiumi – jo laikais pradėtas Romos miesto pertvarkymas, įsteigta turtinga biblioteka ir pradėtas kurti Vatikanas toks, kokį milijonai turistų lanko dabar. Laikotarpis nuo Siksto IV (1471–1484 m.) iki Leono X (1513–1521 m.) laikomas Romos renesanso suklestėjimu. Sikstas IV globojo menus ir mokslą, sutvarkė biblioteką, archyvą. Popiežius Julijus II – Mikelandželo, Rafaelio globėjas ne tik išpuošė Vatikano menes, bet ir stiprino Vatikano valstybę. Siekė valdyti pats ir nepriklausyti nuo Italijos klanų, išplėtė popiežiaus teritoriją Venecijos ir kitų žemių sąskaita. Dėl savo vykdomų karinių kampanijų Julijus II tapo žinomas kaip popiežius karys.

 

Išlikęs iki šių dienų ir saugantis savo paslaptis

 

Kariniai veiksmai suteikė popiežiaus sostui galios, bet auksu jį padengė Leonas X, pradėjęs tikintiesiems pardavinėti nuodėmių atleidimo raštus – indulgenciją. Tokį įsigijusieji tikėjo, kad į amžinąjį gyvenimą žengs be menkiausios dėmelės. Toks verslo planas pripildė Vatikano lobynus neišmatuojamais turtais. Visgi tai negalėjo tęstis ilgai. Tikintieji sukilo ir Martyno Liuterio vedami dalis krikščionių atsiskyrė nuo Romos katalikų. Išaušo reformacijos era, sudavusi stiprų smūgį Vatikano biudžetui. Reformacijos metu nuo Bažnyčios atsiskyrė ir nacionalinės valstybės, popiežystė pradėjo nykti. Tačiau pranašauta pabaiga neatėjo. Nuo to Romos katalikų Bažnyčią gelbėjo naujai įkurtas jėzuitų ordinas ir Bažnyčios reforma – kontrreformacija. Paulius III laikomas pirmuoju kontrreformacijos popiežiumi, jo įrankiai buvo inkvizicija ir aukščiausios bažnytinės vadovybės uždraustų knygų cenzūra. Vėl atgavus dalį turėtos galios Bažnyčią nuspręsta padaryti patrauklesnę tikintiesiems, tad maldos namai ir Romoje įkurdinti religinės paskirties pastatai pradėti gausiai puošti barokiniu stiliumi.

 

Istorijos mėsmalė ne kartą traiškė ir popiežius, ir Vatikaną. Šventasis Sostas kovojo su Anglijos karaliais, karūnavo ir nuvainikavo Napoleoną, net išgyveno Italijos suvienijimą, kuris grėsė visišku Vatikano likvidavimu. Popiežius Pijus IX atsisakė pripažinti Italijos karaliaus teisę į Vatikano teritoriją ir gynė (neretai ginklu) šios valstybės nepriklausomybę iki pat 1929 m. Laterano susitarimo. XX a. katalikų bendruomenės įgijo teisę išsipirkti valstybės nusavintą turtą ir tai lėmė naują katalikybės pakilimą. Vatikanas ir popiežių įtaka išlaikė abiejų pasaulinių karų išbandymus, pamažu didino savo turtus, augino politinę įtaką ir kruopščiai saugojo savo paslaptis. Vatikano soduose veša egzotiški iš kryžiaus žygių pargabenti augalai, slaptuose archyvuose guli šimtmečius nevartytos knygos, lobynuose saugomi turtai, kurių niekas negali suskaičiuoti. Net popiežių palaikai nepalieka šios teritorijos, mat nuo X a. jie laidojami Šv. Petro bazilikos rūsiuose. Deja, čia pat palaidotos ir popiežių bei kitų dvasininkų nuodėmės: nuo kraugeriškų karinių žygių ir moterų pasmerkimo mirčiai ant laužo iki pedofilijos ir turto grobstymo. Bažnyčia ir gyvasis jos simbolis – Vatikanas – išgyvena dar vieną tamsiųjų laikų etapą. Tačiau vargu ar daug yra manančių, kad Šventasis Sostas žlugs. Juk gyvuoja tūkstantmečius.

 

Šiuolaikinio Vatikano įdomybės:

 
  •  Vatikane yra 54 galerijos, tarp kurių – garsioji Siksto koplyčia. Vatikano muziejuose yra 70 tūkst. meno kūrinių.
  •  Vatikano radijas įkurtas 1931 m. Šiuo metu radijas internetu transliuoja laidas 38 kalbomis į 59 pasaulio šalis.
  •  Čia veikia vienas bankomatas, oficiali kalba jame – lotynų.
  •  Vatikanas – vienintelė valstybė pasaulyje, kuri visa įtraukta į UNESCO saugomų objektų paveldo sąrašą.
  •  Nors Vatikane nėra daug gyventojų, tačiau čia esantis paštas – populiariausias pasaulyje. Iš jo kasmet išsiunčiama per 2,5 mln. laiškų, 7 mln. atvirukų ir 20 tūkst. siuntų.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė