Apie 13 % pasaulio gyventojų kenčia nuo nerimo sutrikimų, o net 18 % kasdien bando susidoroti su fobijomis. Beje, šių itin stiprių, iracionalių ir pastovių baimių mokslininkai jau suskaičiavę daugiau nei 350 ir, atrodo, šis skaičius nėra baigtinis. Įvairios baimės ne tik blogina gyvenimo kokybę, tačiau kartais ir visiškai paralyžiuoja. O psichologai tikina, kad jas suvaldyti galima tik suvokus tikrąją šio stipraus emocinio išgyvenimo prigimtį.

 

Natūralu bijoti Young,Girl,Covered,Her,Face,With,Fear

 

Baimė ir nerimas, psichologų teigimu, yra natūralios ir visiškai priimtinos emocijos. Jas patirdama psichika reaguoja į įvairias išorines grėsmes. Baimė – prigimtinis instinktas, kuriuo gamta apdovanojo tam, kad padėtų išsaugoti gyvybę. Visgi žmogaus raidos specialistai tikina, kad maždaug iki pusės metų kūdikiai baimės nejaučia. Ši primityvi emocija susiformuoja ir skirtingas raiškos formas įgauna tik 8–9 gyvenimo mėnesį. Mokslininkai tokį fenomeną paaiškina būtinybe patenkinti elementariuosius poreikius. Juk naujagimio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo to, kad bet kas iš aplinkinių galėtų juo pasirūpinti. Tad ir baimės mechanizmas įsijungia tik tuomet, kai vaikas pradeda judėti ir savarankiškai pažinti aplinką. Tada svarbiausia išgyvenimo sąlyga tampa savisaugos instinktas. Vaikas pradeda instinktyviai suvokti, kuo gali (ne)pasitikėti. Šią įstabią kūno ir proto savybę – saugoti save, valdo giliai smegenyse esantis migdolinis kūnas. Iškilus pavojui jis, išvengdamas įprastų informacijos perdavimo kelių smegenyse, pasiunčia itin stiprų impulsą ir paragina žmogų bėgti arba susirungti su pavojaus šaltiniu. Į išorines grėsmes automatiškai reaguojama adrenalino antplūdžiu. Šis hormonas gali net iki 12 % padidinti jėgą ir penktadaliu pailginti atstumą, kurį pajėgia nubėgti specialiai nesitreniravęs žmogus. Visgi dažniausiai į grėsmę reaguojama verksmu. Mokslininkai apskaičiavo, kad kone du trečdaliai suaugusių žmonių į pavojų reaguoja garsiai rėkdami ir ašarodami. Tai, beje, vienodai būdinga ir vyrams, ir moterims.

 

Paveldėta išmintis

 

Racionaliųjų baimių „paketas“, mokslininkų teigimu, natūraliai susiformavo evoliucijos eigoje. Ko bijoma, o ko ne, iš dalies nulemia protėvių patirtys, kurios per vadinamąją genetinę atmintį perduodamos iš kartos į kartą. Genetinės atminties paslaptis jau kelis dešimtmečius aiškinasi Japonijos mokslininkai. Jie 2011 m. atliko reikšmingą eksperimentą su laboratorinėmis pelėmis. Pirmoji tiriamų pelių karta buvo laikoma visus jų poreikius tenkinančiomis sąlygomis. Visgi kartą per dieną pelių gyvenamojoje aplinkoje būdavo paskleidžiamas vyšnių žiedų aromatas. Iškart po to mokslininkai peles paveikdavo silpna elektros srove. Poveikis nebūdavo mirtinas ar skausmingas, tačiau nemalonus. Taip mokslininkų kankintos laboratorinės pelės galiausiai susilaukė jauniklių. Ir su jais buvo atliekamas jau kiek pakeistas eksperimentas. Joms taip pat būdavo leidžiama pauostyti vyšnių žiedų aromato, tačiau elektros šokas nebuvo naudojamas. Įdomu tai, kad niekada nenukentėjusios antros kartos pelės, vos tik užuodusios specifinį kvapą, bėgdavo slėptis. Taip pat elgėsi ir trečioji laboratorinių pelių karta. Atlikus išsamius tyrimus išsiaiškinta, jog tos ląstelės, iš kurių vėliau susiformuoja jaunikliai, pelių patelių organizmuose susiformuoja joms pačioms dar būnant embriono stadijoje. Tad supaprastintai aiškinant, tai, kas augančias ar jau subrendusias pelių pateles išgąsdina, paveikia ir tas jų ląsteles, kurios vėliau virsta jaunikliais. Jeigu grėsmė labai didelė, į genetinį kodą įsirašo nauja išgyvenimo ir savisaugos instinkto kodo eilutė. Ir ją gauna net kelių dešimčių kartų palikuonys. Panašiai veikia ir žmonių genetinė atmintis.

 

Kodėl atsiranda neracionalių baimių?

 

Daugeliui racionalu jaustis nejaukiai nepažįstamose erdvėse, šiek tiek baimintis didelio aukščio ar stambių gyvūnų. Mat visa tai kelia potencialią grėsmę gyvybei ir sveikatai. Beje, tyrimai rodo, kad pirminiai žmogaus instinktai gerokai sustiprėja atsidūrus laukinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, miške ar kaimiškoje vietovėje žmogus būna budresnis, paaštrėja periferinis regėjimas, net uoslė tampa jautresnė. Tad jeigu išėjus pasivaikščioti į atokią vietovę atrodo, kad kažkas jus stebi, tokia iliuzija gali atsirasti dėl proto triukų, raginančių atidžiau stebėti supančią aplinką. Tokia budrumo būsena ir lengvi baimės virpuliukai turėtų išnykti, kai žmogus atsiduria saugioje ir gerai pažįstamoje aplinkoje. Deja, taip nutinka ne visada. Šiuolaikinių žmonių gyvenimas nesusijęs su medžiokle ar susidūrimais su plėšrūnais, todėl protas natūraliai persiorientavo aptikti naujas potencialias grėsmes. Ir, atrodo, šis mechanizmas veikia ne taip gerai, kaip pirmykštis. Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, 42 % suaugusiųjų šioje šalyje kartą per gyvenimą yra patyrę panikos priepuolių. Lietuvoje šis skaičius perpus mažesnis, tačiau irgi neramina specialistus. Spėjama, kad panikos priepuoliai kyla, kai žmogus nesuvokia realios situacijos, ir smegenys pradeda veikti automatiniu režimu. Nustatyta, kad dažniausiai tai išprovokuoja ilgalaikė įtampa ir užgniaužtos emocijos. JAV atlikta apklausa parodė, kad dažniausiai išgyvenama dėl atsakomybės šeimoje, finansinių įsipareigojimų, o net 32 % jaunų amerikiečių baiminasi neatitikti artimųjų lūkesčių.

 

Fobijų gniaužtuose

 

Nuolatinis nuogąstavimas užvaldo didžiąją sąmonės turinio dalį. Tuomet psichika ginasi siųsdama netikrus pavojaus signalus. Žmonės dažniausiai patiria 4 baimės formas, kurias psichoanalitikai vadina didžiosiomis egzistencinėmis baimėmis. Dažniausiai sutinkama baimė būti savimi, ji skatina žmogų atsiriboti, trukdo bendrauti, kartais net išeiti iš namų. Permainų baimė skirtingais gyvenimo etapais kamuoja absoliučiai visus žmones. Ji trukdo tobulėti ir siekti tikslų. Baimė atsiverti neleidžia užmegzti romantinių ryšių ar susirasti draugų. Neišvengiamybės baimė paprastai kamuoja vyresnio amžiaus žmones, nes jie pradeda suvokti, jog gresia ligos bei mirtis. Ir tai neretai tampa visų kitų baimių pagrindu. Ne mažiau problemų sukelia ir vadinamosios neurotinės baimės – sudėtingi konfliktai tarp sąmonės ir pasąmonės, tikrųjų žmogaus poreikių ir socialinės aplinkos, t. y. to, kas primetama iš išorės. Šie sudėtingi psichikos procesai kartais virsta fobijomis. Tai itin intensyvios baimės, kurios kyla dėl daiktų ar aplinkybių, beveik nekeliančių realios grėsmės. Bendrosios fobijos apima uždaras erdves, aukštį, vabzdžius, gyvates ar, pavyzdžiui, adatas, iš viso jų yra beveik 300. Daugelis jų susiformuoja dar vaikystėje, tačiau kartais atsiranda ir suaugus. Net 37 % amerikiečių ko nors bijo labai stipriai, o 20 % mano, jog ta baimė trukdo kasdieniame gyvenime. Beveik visi kamuojami fobijų prisipažįsta, kad nuolat galvoja apie baimę keliantį objektą ar aplinkybes, dažniausiai šis impulsas kyla prieš užmiegant. Įdomiausia, jog vos 10–15 % fobijų kamuojamų žmonių gerai prisimena, kodėl paniškai bijo konkretaus dalyko.

 

Baimė persekioja net sapnuose

 

O jeigu žmogus nesuvokia, kodėl kažko bijo, tai sunki ir intensyvi emocija niekada nepraeina. Nuo jos atsiriboti nepavyksta net miegant. Miego tyrimais užsiimantys mokslininkai tikina, kad dieną sąmoningai slopinamos emocijos prasiveržia itin nemaloniais košmarais. Sapnai – vienas paslaptingiausių psichikos reiškinių. Psichologai savo pacientams dažniausiai rekomenduoja rašyti sapnų dienoraštį. Jie tikina, kad 8 atvejais iš 10 pacientai aprašo košmarus. Įdomiausia, kad būtent košmarus nubudę žmonės gali papasakoti itin detaliai, o kitų sapnų visiškai neprisimena. Mokslininkai mano, kad taip yra todėl, kad nemalonūs, gąsdinantys sapnai turi stipriausią ryšį su sąmoninga būsena. Košmarai sapnuojami per greitų akių judesių miego fazę, dažniausiai antroje nakties pusėje arba prieš natūraliai prabundant. Manoma, kad kiekvieną naktį košmarai kamuoja 5 % visų pasaulio gyventojų. Visgi dažniau tai vaikų problema. Skaičiuojama, kad 3–8 metų vaikai susapnuoja daugiau košmarų nei per visą vėlesnį gyvenimą. Mokslininkų manymu, šie sapnai yra savotiška organizmo gynybinė reakcija, leidžianti saugiai išgyventi baimės emociją. Dieną patirtos įtampos ir baimės perkeliamos į pasąmonę. Sąmonei nurimus jos vėl iškyla ir suformuoja atitinkamas sąlygas baimę išjausti. Jeigu dieną patirta įtampa ir baimė buvo ypač intensyvi, o žmogus sugebėjo susivaldyti, jį gali ištikti naktinis siaubas. Šis ištinka per pirmas valandas po užmigimo. Miegančiojo kūnas prakaituoja, dreba, širdis smarkiai plaka, jis gali kažką murmėti ar būti plačiai atsimerkęs.

 

Veikia ne tik protą, bet ir kūną

 

Toks naktinis baimės pasireiškimas yra aiškus įrodymas, kad žmogaus protas ir kūnas glaudžiai susiję. Tad viskas, kas vyksta sąmonėje ir pasąmonėje, ilgainiui paveikia visą organizmą. O baimės poveikis, mokslininkų teigimu, yra itin stiprus ir net gali būti pavojingas. Pasak mokslininkų, baimė ypač stipriai veikia skrandį, širdį ir kraujotakos sistemą. Britų mokslininkai nustatė, kad psichosomatiniai nugaros skausmai kamuoja beveik 45 % vyresnių nei 35 m. Jungtinės Karalystės gyventojų. Dažniausiai tai laikinas negalavimas, tiesiogiai susijęs su didžiule įtampa. Ją neretai išgyvena žmonės, kurie baiminasi netekti darbo. Net 56 % infarktų tiesiogiai susiję su stiprių emocijų išgyvenimu. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa paprastai serga emocingi, jautrūs žmonės, o šių ligų paūmėjimai pastebimi tada, kai sergantieji kažko išsigąsta. Pastebėta, kad virškinimo traktas ir baimė tarsi sujungti nematomu siūlu. Nedidelė baimė ir nerimas pasireiškia burnos gleivinės džiūvimu, pavyzdžiui, viešai kalbant. Itin stiprus išgąstis pasireiškia pykinimu ir viduriavimu. Itin intensyvi, ilgiau nei 5–7 min. trunkanti baimė sukelia alpulį. Sąmonė gindamasi nuo per stiprių išgyvenimų tarsi persikrauna, o tada iš naujo įjungia smegenų funkcijas. Su baimės sukeliamais fiziniais negalavimais dažniausiai susiduria moterys. Ir ši tendencija išryškėja dar vaikystėje. Net 11 % mergaičių iki 16 m. skundžiasi psichosomatiniais, su baime susijusiais negalavimais. Štai berniukai, pasak psichologų, labiau linkę išlieti negatyvias emocijas. Beje, baimė – kaip kūną susargdinti galintis elementas – pripažįstamas ir tradicinėje Rytų medicinoje.

 

Kada gydyti baimę?

 

Rytų medicinos srities specialistai pacientus ragina atkurti emocijų pusiausvyrą. Ir šio patarimo, ko gero, derėtų paisyti visiems be išimties. Mat gyvenimas su baime ar nuolatinis šios sunkios emocijos išgyvenimas gadina gyvenimo kokybę. Vadinamųjų neurotinių baimių, psichologų teigimu, atsikratyti galima tik įdiegus naują mąstymo schemą ar suformavus naują įprotį. Kartais padeda sąmoningas susidūrimas su neracionalią baimę keliančiais objektais ar situacijomis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus bijo eiti per tiltą, nes jam atrodo, kad vos žengus žingsnį tiltas sugrius, treniruojantis įveikti savo baimę jam kasdien tenka žengti po žingsnelį ant tilto. Iš pradžių su specialisto pagalba, o vėliau vienam. Visgi baimes sukelia ne tik konkretūs aplinkos objektai ar susiklosčiusios situacijos, bet ir paties žmogaus interpretacijos.

 

Su baime susijusi interpretacija gali būti nulemta mąstymo arba suvokimo klaidų – iliuzijų. Tokiu atveju tenka aiškintis, kodėl išvis atsirado tokia iliuzija ir mėginti jos atsikratyti per psichoterapijos užsiėmimus. Kognityviniai psichologai su baimėmis dirba atkreipdami dėmesį į žmogaus mąstymo ir elgesio schemas. Galima nustatyti, kaip žmogus įpratęs elgtis, tad kartais pavyksta atrasti, su kokia patirtimi baimė susijusi. Kai žmogus atranda, kodėl kažko bijo, pajunta palengvėjimą. Mat suvokia, kad daugelis dabartinių įvykių tik primena baimę ir grėsmės nekelia. Psichoanalitikai dirba su pasąmone. Jie aptinka „įrašytą“ emocinę patirtį, kurios dažnai negali prisiminti pats žmogus. Kartais baimė gali būti traktuojama kaip įprotis. O įpročius juk galima pakeisti. Šiuo būdu nepašalinama baimės priežastis, tačiau žmogus išmoksta būti su savo baime, naudoja kvėpavimo ir atsipalaidavimo technikas.

 

Įdomu

 
  • Išsigandus pasikeičia hormonų balansas ir todėl pakinta kūno kvapas. Mokslininkai tikina, kad žmonės intuityviai suvokia kvapais perduodamus signalus, todėl gali užuosti vieni kitų baimę.
  • Niktofobija – tamsos baimė. Pagal tyrimus, šią baimę dažniau turi suaugusieji, o ne vaikai. Nors įprasta manyti priešingai.
  • Viena keisčiausių baimių – chrometofobija, arba stipri pinigų baimė. Ją turintys niekada nesinaudoja banknotais ar monetomis, nes mano, kad ant jų knibždėte knibžda mikrobų, todėl atsiskaito tik banko kortelėmis.
  • Skaičiuojama, kad 8–16 % suaugusiųjų baiminasi injekcijų, ir ši baimė sustiprėjo masiškai skiepijant nuo COVID-19 ligos. Kai kurie dūrio medicinine adata bijojo labiau nei susirgti užkrečiamąja liga.
  • Žmonės bijo pačių įvairiausių dalykų ir nė viena išgyvenamų baimių neturėtų kelti juoko ar pašaipų. Mat kiekviena jų atsirado dėl konkrečios priežasties. Nesvarbu, kaip absurdiškai skambėtų baimę keliantis objektas, pavyzdžiui, drugelis ar geltona spalva, kiekvieną baimę galima išmokti įveikti.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė