Suodžiais išteptu veidu ir rankomis, tačiau geros širdies kaminkrėčiai – dažni literatūrinių kūrinių herojai. Tiesa, realybė nuo pasakojimų skiriasi, net pranoksta vaizduotę. Vaikų vergija, kasdienis nesaugumas ir mirties baimė – tai viskas, kas ne vieną šimtmetį lydėjo priverstinai ar savo noru pasirinkusius kaminkrėčio profesiją.

 

Siaurų tunelių labirintaiCartoon,Cycling,Chimney,Sweeper,Illustration.,Chimney,Sweeper,On,The,Bicycle

 

Ankstesnėse civilizacijose ugnis kūrenta laužavietėse tiesiog patalpos centre, siekiant sušildyti namus ir gaminti maistą. Pirmieji kaminai atsirado XIII a. Italijoje, tačiau tik XVI a. jų populiarumas išaugo, žmonės pradėjo statyti namus su židiniais kiekviename kambaryje. Iš pradžių kaminai kilo tik turtingųjų namuose, tačiau netrukus židiniai ir kaminai paplito ir darbininkų būstuose. XVII a. Anglijoje vyriausybė pradėjo imti didelį židinio mokestį, pagrįstą kaminų skaičiumi namuose. Siekdami nemokėti mokesčių už papildomus kaminus, statybininkai naujų židinių dūmtakius pradėjo jungti prie esamų kaminų. Dėl to namų sienose sukurtas sudėtingas juodų siaurų tunelių labirintas. Didėjant miesto gyventojų skaičiui, kuris lydėjo pramonės amžių, daugėjo namų su kaminais. Pastatai vis aukštėjo, o nauji kaminai būdavo grupuojami pagal stačius kampus, taip pat horizontalias ir vertikalias atkarpas. Dažniausiai siauri dūmtakiai montuoti dėl geresnės traukos. Teigiama, kad Bakingamo rūmuose likęs labai ankštas net 15 kampų dūmtakis.

 

Anglis greitai išpopuliarėjo vietoj malkų. Nuo anglių ant židinio sienelių ir dūmtakio likdavo daug lipnių likučių nuosėdų, tad išaugo poreikis dažniau valyti kaminus ir dūmtakius. Per retai valant nuosėdas kenksmingų ir toksiškų dūmų patekdavo į namus. Didėjant anglies naudojimui, kaminų valymas tapo būtinybe. Kaminkrėčio profesija sparčiai populiarėjo, jie sieti siejo su grynu oru namuose, švariu židiniu ir gera sveikata.

 

Vaikų išnaudojimo pradžia

 

Siauras dūmtakių erdves nebuvo lengva valyti, todėl suaugę kaminkrėčiai niekaip nebūtų atlikę tokio darbo. Suodžiais apaugusių dūmtakių labirinto valymas – pavojingas ir sunkus triūsas. Dėl šios priežasties našlaičiai ir vaikai iš skurdžių šeimų tapo tikru išsigelbėjimu kaminkrėčiams. Tėvų parduotus vaikus apmokydavo dirbti, už darbą duodavo maisto, vandens ir nakvynę. Dažnai parduotų vaikų tėvai net pasirašydavo dokumentus, patvirtinančius kaminkrėtį kaip teisėtą globėją. Tad maži vaikai iki pilnametystės būdavo susieti su šeimininku. Vietos parapija kai kada mokėdavo kaminkrėčiui, kad šis liūdno likimo mažylius išmokytų amato. Šis mokydavo dirbti, duodavo drabužių ir prausdavo kartą per savaitę. Vienintelė galimybė, kurią turėjo vaikas, – galiausiai irgi tapti kaminkrėčiu. Išdirbę daugiau nei septynerius metus tapdavo meistrais, kurie vėliau taip pat apmokydavo vaikus.

 

Pro židinį įlindęs kaminkrėčio mokinys įslinkdavo į tamsius labirintus, kad nukrapštytų anglies nuosėdas ir šepečiu nušveistų suodžius nuo dūmtakių sienelių. Vaikus, bijančius lįsti, priversdavo – židinyje užkurdavo nedidelį laužą arba degindavo šiaudų ryšulius ir laikydavo juos po dūmtakiais. Be to, gąsdindavo smeigtukais badydami pėdas ir sėdmenis.

 

Deformuoti kaulai arba mirtis

 

Jaunųjų kaminkrėčių amžius dažniausiai siekdavo 5–11 metų, tačiau kai kurie buvo vos 3 ar 4 metukų. Šeštieji gyvenimo metai laikyti tinkamiausiu laiku pradėti šią profesiją. Vaikų kaulai dažnai deformuodavosi dėl erdvių, į kurias nuolat būdavo verčiami lįsti. Vos pajudėdami mažoje erdvėje, daugelis berniukų nusirengdavo ir kaminus valydavo nuogi. Darbo pavojus buvo didžiulis. Dauguma kaminų buvo karšti ir neatvėsę, kai kuriuose vis dar degė ugnis. Berniukų oda nuo trinties su kamino sienomis luposi, o mažiau judrūs vaikai dažnai visiškai įstrigdavo siauresnėse vietose. Kai kurie įstrigę pagalbos laukdavo valandų valandas, kitiems pasisekdavo labiau – juos lengvai ištraukdavo virve. Treti tiesiog uždusdavo ir mirdavo kamine. Tokia žūtis būdavo įvardijama ne mažiau žiauriai – „netyčinė mirtis“.

 

Tokiomis sąlygomis dirbusio vaiko gyvybė buvo visiškai nieko verta. Su jais elgtasi prastai, nors plušo ilgas sunkias valandas nuo aušros iki sutemų. Dūmtakių suodžiai ir nešvarumai sukeldavo kvėpavimo sutrikimų ir kitų sveikatos bėdų. Prisikvėpavę suodžių ir dūmų, kaminkrėčiai retai gyveno ilgiau nei iki 40-ies. Dažnai pasitaikydavo mirtini kritimai dėl irstančių kaminų. Kai Anglijos Parlamentas 1864 m. priėmė Dūmtraukių valytojų reguliavimo įstatymą, šalyje liautasi vaikus išnaudoti kaminams valyti. Netrukus išrasti įtaisai, leidžiantys kaminkrėčiui valyti ir nušveisti sienas nuo vieno kamino ar židinio galo net nelendant į dūmtakį. JAV kaminkrėčių istorija panaši kaip Anglijoje. Nors žemesnių pastatų plačius dūmtakius dažnai valydavo pats šeimininkas, ilgesniems dūmtakiams švarindavo laipiojantys berniukai kaminkrėčiai. XVIII a. afroamerikiečių kaminkrėčių išnaudojimas papplito visoje šiaurėje ir pietuose. Tik amžių sandūroje JAV pritaikė modernesnius kaminų valymo būdus.

 

Kaminkrėčio skrybėlės ir švarko istorija

 

Apie kaminkrėčių cilindrą ir fraką vis dar sklando daugybė legendų. Viena tokių legendų paplito 1700-aisiais, kai karaliaus Jurgio žirgą išgąsdino lojantis šuo. Teigiama, kad kaminkrėtys sugriebė vadeles ir nuramino arklį, taip išvengdamas nelaimingo nutikimo. Karalius suteikė kaminkrėčiams teisę nešioti cilindrą ir fraką – anksčiau šis paprotys skirtas tik bajorams ir karališkiesiems asmenims. Nuo to laiko kaminkrėčiai laikyti laimingais. Kitoje istorijoje pasakojama, kad kaminkrėčiai pradėjo dėvėti išmestus laidotuvių organizatorių drabužius – klasikinį juodą paltą ir cilindrą. Juoda apranga buvo labai praktiška, nes nesimatė suodžių. Skrybėlė ir frakas prigijo, netgi greitai tapo tradicine kaminkrėčių uniforma.

 

Autorius Monika Budnikienė