Viskas šiame pasaulyje yra cikliška. Kaip dieną keičia naktis, taip ir džiugius etapus pakeičia sunkesni. Visgi įvairūs gyvenimo mokytojai, guru ir išminčiai skuba mokyti pasekėjus gyventi nesibaigiančios laimės burbule. Deja, žmogaus psichikai, psichologų teigimu, tai nėra naudinga. Atvirkščiai, beatodairiškas nesėkmių, išbandymų ir tiesiog euforijos prieskoniais nepagardinto gyvenimo vengimas žmones silpnina ir klaidina. Tad specialistai ragina neapgaudinėti savęs, o tiesiog mokytis priimti sunkumus ir net gauti iš jų naudos.

 

Portrait,Stressed,Sad,Young,Woman,Outdoors.,City,Urban,Life,StyleSave naikinantis tobulumas

 

Su sunkumais susidūręs žmogus dažnai užduoda filosofinius klausimus norėdamas sužinoti, kodėl jo gyvenime prasidėjo juodasis periodas, kam visa tai reikalinga. Juk viskas būtų daug geriau, jeigu visi gautume tai, ko reikia, gyventume sotūs ir patenkinti. Visgi ar tikrai būtų geriau? Į šį klausimą XX a. 7-ajame dešimtmetyje atsakė grupė mokslininkų, atlikę reikšmingą eksperimentą su laboratorinėmis pelėmis, skambiai pavadintą „Visata 25“. 1968–1972 m. gyvūnų elgesio ir populiacijos kontrolės ekspertas Johnas B. Calhounas sukūrė tai, kas iš esmės buvo pelių utopija, sukurta siekiant patenkinti visus jų poreikius. Erdvus pelių miestas įkurdintas po specialiu gaubtu. Čia netrūko maisto, vandens, šilumos ir vietos, nebuvo nė vieno plėšrūno ar kitokių pavojų. Grupė mokslininkų labai stengėsi, kad ilgauodegėms eksperimento dalyvėms nieko netrūktų, įrengė tiesiog tobulus guolius, o susirgusias tuoj pat pašalindavo iš didžiulės bendruomenės ir gydydavo. Eksperimento pradžioje į aptvarą uždarytos keturios sveikų pelių poros. Pirmąsias 104 dienas pelės tyrinėjo naują buveinę, pažymėjo savo teritoriją ir pradėjo sukti lizdus. Tuomet gyventojų skaičius ėmė didėti – padvigubėdavo kas 55 dienas.

 

Pelės gyveno harmoningai, jų populiacija išaugo iki 620 individų. Visgi po 315 eksperimento dienų viskas pradėjo blogėti. Mokslininkai pastebėjo staigių patinėlių ir patelių elgesio pokyčių. Socialiniai ryšiai nutrūko, o pelių patinai be būtinybės ginti savo teritoriją ar maisto šaltinį (nes jų buvo užtektinai) sudarė grupes, kurios atsitiktinai atakavo viena kitą be jokios priežasties. Panašiai patelės pradėjo apleisti ir net pulti jauniklius. Lėtai, bet užtikrintai tiek patinėliai, tiek patelės paprasčiausiai nustojo veistis. Vėliau pelės, vadovaujamos agresyviausių patelių, susibūrė į grupes ir pradėjo puldinėti bei žudyti kitus individus. Dalis pelių, kurias mokslininkai pavadino „gražuolėmis“, nieko neveikė, tik miegojo, valgė ir tvarkėsi kailiukus. Jos, regis, prarado susidomėjimą visais socialiniais saitais, atsisakė bendrauti bei poruotis. Prabėgus metams beveik visos kolonijos pelės išmirė. Tobulas eksperimentas baigėsi visiška katastrofa.

 

8 didžiosios gyvenimo krizės

 

Mokslininkai eksperimentą pakartojo dar kelis kartus. Deja, jie visi susiklostė pagal tą patį scenarijų. Vėliau apibendrindamas savo tyrimų rezultatus J. B. Calhounas sakė, kad tai perspėjimas žmonijai. Nors, žinoma, žmogus ne laboratorinė pelė, juk mūsų psichika gerokai sudėtingesnė, be to, kone visi turime moralinius principus, tačiau pačia pirmaprade prasme esame gyvūnai – gyvosios gamtos dalis. Todėl, kaip ir visa gyvoji gamta, privalome paklusti nekintantiems jos tvermės dėsniams. Pagrindinis jų – tobulėja ir gyvuoja tik tie, kurie patiria nepatogumų. Galbūt iškils klausimas, kam kalbėti apie eksperimentą „Visata 25“. Juk nė vieno iš mūsų gyvenimas nė kiek neprimena utopinio rojaus. Kiekvienas ko nors stokoja fizine ar psichologine prasmėmis. Ir iš tiesų neverta guostis tuo, kad gyvendami išskirtinai patogiai pasmerktume savo rūšį išnykimui. Tačiau šis pavyzdys padeda suvokti, kodėl tam tikri gyvenimo laikotarpiai yra išskirtinai kriziniai. Žmogaus raidos specialistai tikina, kad galima išskirti 8 gyvenimo krizes, kurias patiria visi be išimties. Būtent jų metu kinta charakteris, pasaulio suvokimas, net pati psichika, taip prisitaikydama prie naujų aplinkybių. Tad pajutus, kad kamuoja nerimas, apatija, o egzistuojanti realybė atrodo nepatogi ar net varginanti, neverta iškart sau diagnozuoti depresijos. Yra tikimybė, kad tokie patyriai rodo, jog atėjo metas keistis:

 
  • Pirmasis svarbus krizių etapas – nuo 3 iki 7 m. Dar vadinamas šaknų įtvirtinimo periodu. Šiuo metu formuojasi požiūris į pasaulį.
  • Kita krizė aštriausiai reiškiasi nuo 10 iki 16 m. Tai periodas nuo vaikystės į subrendimą, kai savo jėgos vertinamos per kitų žmonių vertybių prizmę, nuolat lyginama: „Aš geresnis ar blogesnis, ar skiriuosi nuo kitų, jeigu taip, kuo būtent ir ar tai man gerai, ar blogai?“ Taip pat šiuo etapu suvokiamas savasis individualumas.
  • Trečiasis krizių periodas (nuo 18 iki 22 m.) susijęs su savo vietos sudėtingame pasaulyje ieškojimu. Iš naujo atrandamos tam tikros vertybės ir tikslai. Deja, šiame procese kamuoja nepasitenkinimas tiek savimi, tiek pasauliu.
  • Jeigu sėkmingai įveikiama, kita krizė (22–27 m.) suteikia gebėjimą be baimės keisti savo gyvenimą ir jo aplinkybes keičiant požiūrį. Išmokstama be skausmo atlikti gyvenimo planų korekcijas.
  • Dar viena krizė ištinka apie 32–37 m., kai jau sukaupta tarpusavio santykių su aplinkiniais, karjeros, šeimos patirtis. Save pradedame vertinti ne laimėjimų, bet asmeninio pasitenkinimo požiūriu. Šiame etape įvyksta nemažai skyrybų, žmonės keičia profesijas ir gyvenamąją vietą. Visgi būtent taip atranda laimę.
  • Vienas sudėtingiausių etapų – 37–45 m. Pirmą kartą aiškiai suvokiame, kad gyvenimas nėra begalinis. Šioje stadijoje kova vyksta tarp noro augti, vystytis ir sąstingio būsenos. Neretai atsisakoma nereikalingų socialinių ryšių, varginančių įsipareigojimų ir daugiau dėmesio skiriama sau.
  • Po 45-erių prasideda antrosios jaunystės periodas. Ir moterims, ir vyrams. Viena vertus, šiame etape kamuoja hormonų pokyčiai. Kita vertus, įgaunama daugiau psichologinių jėgų daryti tai, ką norisi, o ne tai, ko tikisi kiti.
  • Po 50-mečio prasideda sąmoningos brandos amžius. Labiau nei kada nors anksčiau imame veikti laikydamiesi savų prioritetų ir interesų. Tačiau asmenybės laisvė toli gražu ne visada atrodo kaip likimo dovana. Daugelis pradeda stipriai jausti vienatvę. Visgi būtent tokio amžiaus žmonės geba atskirti, kas svarbu, o kas ne.
 

Įdomu tai, kad dažnai būtent kriziniais etapais žmonėms atrodo, kad užklupo negandos. O juk nelaimės po vieną nevaikšto, tad dažnai vienu metu pasikeičia (ar sužlunga, priklauso nuo požiūrio) net kelios gyvenimo sritys. Mokslininkai mano, kad patogus periodas žmogaus gyvenime negali trukti ilgiau nei 3–5 metus. Vėliau pasąmoningai ieškome pokyčių ir iššūkių tam, kad kaip pelytės neaptingtume ar netaptume žiaurūs dėl kankinančio nuobodulio.

 

Krizės ar galimybės?

 

Visgi ne visi pokyčius ir drastišką kaitą geba priimti kaip natūralų ir palankų procesą. Daliai žmonių šiuos principus tiesiog per sunku įsisąmoninti, kiti į juos per daug įsijaučia. Psichologai taip pat perspėja nepaversti laikinų sunkumų ar kančios savo fetišu bei nepradėti aplink išgyvenimus konstruoti asmenybės. Žmogus jaučiasi harmoningas ir stabilus ne tuomet, kai mėgaujasi dvasinėmis ar fizinėmis kančiomis, o tada, kai išmoksta su tuo tinkamai susidoroti. Tam pasitarnauja keletas veiksmingų savigalbos strategijų. Pirmiausia rekomenduojama atlikti patirties analizę. To reikia, kad pavyktų tiksliai identifikuoti išgyvenimus ir atrasti savo stipriąsias bei silpnąsias puses. Veikiausiai išgyvenamas sunkus ar krizinis periodas nėra pirmasis. Tad svarbu prisiminti, kaip pavyko susidoroti su ankstesnėmis krizėmis. Beje, psichologai ragina nevadinti gyvenimo pokyčių krizėmis. Mat toks traktavimas leidžia nuo savęs nusikratyti atsakomybę už sprendimus. Neverta įstumti savęs į emocinę savigailos duobę. Su pokyčiais sekasi dorotis daug geriau, kai į juos žiūrima kaip į galimybę išbandyti kažką naujo ar kitokio.

 

Pokyčių laikotarpiais žmogus eikvoja daugiau fizinės ir psichinės energijos. Tad būtina paisyti poilsio režimo ir nesusigundyti emocijų sušvelninti alkoholiu ar vaistais. Mat būtent tokiais etapais sustiprėja priklausomybės. Verčiau daugiau laiko praleisti motyvuojančioje aplinkoje. Bendravimas su bendraminčiais iš tiesų gelbsti. Sunkiais gyvenimo periodais pravartu pradėti rašyti dienoraštį ar kitaip fiksuoti išgyvenimus. Pirmiausia tai naudinga kaip emocinės higienos praktika, taip pat dienoraštis pravers vėliau, kai reikės įvertinti, koks kelias buvo nueitas ir kaip ilgainiui pasikeitė požiūris bei emocinė būklė. Mat pamatyti rezultatą, kol žmogus vis dar sumaištyje, sunku. O turint įrodymą lengviau pastebėti pažangą. Atsidūrus juodojoje juostoje svarbu neskubėti. Paprastai ištikus nemalonumams stengiamasi kuo greičiau išeiti iš situacijos. Skubėjimas lemia ne itin teisingus sprendimus. Geriau ištverti nepatogumą nei aklai veržtis į nežinomybę.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė